2014 m. gegužės 7 d. laidoje “Bent dvi pusės” pristatytos užsienio spaudos publikacijos, susijusios su motinystės ir darbo derinimu. Žurnalistas Arūnas Spraunius klausytojams šįkart atrinko straipsnį „Esate darboholikas? Kaltinkite tėvus.“ iš Amerikos žurnalo „The Atlantic“ ir kito Jungtinių Valstijų žurnalo „Forbes“ publikaciją „Pačios stipriausios mamos“. Laidos rėmėjas UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” siūlo pasiklausyti laidos įrašo arba susipažinti su publikacijų ištraukomis tekstine išraiška.
Bent pirma pusė – straipsnis „Esate darboholikas? Kaltinkite tėvus.“ iš „The Atlantic“.
Praėjusiais metais Mičigano universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, jog vieną iš trijų kiekvieno mūsų požiūrių dėl darbo reikšmės gyvenime kaip taisyklė lemia tėvų įtaka. Į darbą, bet ne daugiau, orientuojasi žmonės, kurie paprasčiausiai siekia užsidirbti gyvenimui. Visais kitais atvejais jie dažniausiai teikia pirmenybę užsiėmimams, kurie įtraukia už darbo vietos ribų. Į karjerą orientuoti subrendę žmonės yra tipiški darboholikai ir labai vertina prestižą bei socialinį statusą, kuris auga kartu su profesiniais laimėjimais, todėl save dažniausiai pozicionuoja pagal tai, kuo ir ką dirba. Na, o tie, kas linkę įsiklausyti į pašaukimą, užsiima savo darbu todėl, kad siekia padaryti pasaulį geresnį.
Aiškindamiesi šių trijų gyvenimiškų pozicijų ištakas Mičigano universiteto tyrėjai atrado, kad tėvų požiūris į darbą yra svarbiausias faktorius, formuojantis jų paauglių vaikų santykį į darbą. Tiesa, šiuo atveju reikia kalbėti ne apie tiesioginį tėvų išpažįstamų vertybių perkėlimą atžaloms. Jaunas žmogus, kuris laiko savo tėvą orientuotu į karjerą, labai tikėtina, ir pats laikysis tokios pat gyvenimiškos filosofijos. Gi karjeros siekiančios motinos nedaro jokios įtakos savo vaikų požiūrio į darbą formavimuisi.
Mokslininkai tą aiškina genderinėmis normomis, kurių laikosi dabartinė karta. Kuomet tyrimo dalyviai dar buvo paaugliai, tai yra praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje, vyrai kaip taisyklė dirbo ne namuose ir gerokai dažniau negu moterys užėmė pareigas, kurios užtikrindavo kilimą karjeros laiptais.
Vis dėlto motinos irgi daro reikšmingą įtaką tam, kaip jų vaikai vertins darbą. Žmonės, kurie paauglystėje buvo artimai susiję su mamomis, subrendę gerokai rečiau vertins darbą tik vien kaip galimybę uždirbti gyvenimui. Gali būti, tą lemia aplinkybė, kad jie brendimo laikotarpiu buvo mokomi vertinti socialinį, ne vien instrumentinį gyvenimiškos patirties aspektą.
Jei abiejų tėvų požiūris į darbą sutampa, labai tikėtina, kad jų išpažįstamomis vertybėmis vaikai persiims, tiesa, tik tuo atveju, jei rinkdamiesi darbą orientuosis į pašaukimą. Jaunas žmogus, kurio tėvai laiko darbą pašaukimu, labai tikėtina, bus linkęs sekti paskui savo svajonę ir ignoruoti socialinį spaudimą. Šiaip jau kapitalistinėje visuomenėje labiausiai vertinami pinigai bei profesiniai pasiekimai.
Beje, vaikai irgi gali daryti įtaką tėvų požiūriui į darbą. Jei žmonėms leidžiama atsivesti atžalas į biurą, tai, kaip rodo praktika, kelia jų darbo efektyvumą, taip pat ugdo naują į karjerą orientuotą darbuotojų kartą.
Dabar – bent antra pusė, žurnalo „Forbes“ publikacija „Pačios stipriausios mamos“.
Prieš porą metų Motinos dienos išvakarėse „Forbes Woman“ išanalizavo kasmetinį pačių galingiausių planetos moterų sąrašą, kuris sudaromas atsižvelgiant į jų valdomą kapitalą, įgaliojimus priimant sprendimus bei įtaką, ir išskyrė motinas, kurios yra šio sąrašo viršuje. Šios dvidešimt mamų iš tokių veiklos sferų kaip valstybės tarnyba, verslas, pramogos bei labdara valdo ir savo namuose, ir pasaulyje.
2012-aisiais pirmoje vietoje įrašyta tuometinė Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė ir Chelsea mama Hillary Clinton. Nors užėmė vienas svarbiausių pareigų pasaulyje, ponia H.Clinton sugebėjo būti ir mama. 2010-aisiais, kai Chelsea planavo savo santuoką, jos motina aktyviai naudojosi elektroniniu paštu, kad galėtų sekti pasirengimą bei palaikyti dukrą. Kaip pati tada pareiškė, abi „pareigybės“ – tarptautinė diplomatija ir nuotakos motinos įsipareigojimai – buvo jai rimtos, svarbios ir įtemptos.
Galia disponuojančioms motinoms tenka telktis unikalias strategijas, kad būtų išgirstos ir direktorių tarybose, ir vaikų žaidimų kambariuose. Trečią vietą reitinge užėmusi Indra Nooyi yra kompanijos „Pepsi“ prezidentė bei vykdančioji direktorė, taip pat dviejų vaikų motina. Ji sako, kad jei dalykinio susitikimo metu jai skambina vaikai, ji visada kelia ragelį. Ketvirta sąraše porą mažylių auginanti Sheryl Sandberg, pagrindinė interneto socialinio tinklo „Facebook“ operacijų direktorė, stengiasi visada iš darbo grįžti 17.30, kad pavakarieniautų su šeima.
Dešimtą vietą reitinge užimanti dienraščio „The New York Times“ vykdančioji redaktorė Jill Abramson informavo „Forbes“, kad kai pora jos vaikų buvo pradinukų amžiaus, ji stengėsi sekti, ką jiems užduodavo mokykloje. Kuomet vadovavo dienraščio Vašingtono skyriui, ponia J.Abramson turėjo savo vaikų vadovėlių rinkinį ir skaitė juos, kad galėtų su atžalomis aptarti jiems užduotas temas pakeliui iš darbo į namus.
Daugelis iš „Forbes“ sąrašo yra viešai prisipažinusios, kad sunku yra suderinti motinystę ir karjerą, ypač kai kalbama apie atsakingas pareigas. Ponia Sh. Sandberg dar 2010-aisiais sakė, jog tapusi jauna motina, ji kaip ir visos mėgino derinti motinystę ir karjerą, bet galų gale turėjo sau pripažinti, jog viską daro prastai. Kaip tik tada pradėjusi dirbti „Facebook“, ji iš pradžių stipriai išgyveno, kad nemato vaikų. Tik po kurio laiko viskas susitvarkė, kai pavyko subalansuoti darbą ir motiniškus rūpesčius.
Ponia Sh. Sandberg linkusi palaikyti vaikų turinčias ar besirengiančias motinystei dirbančias moteris bei ragina jas nenutraukti su karjera susijusių pastangų iki pat dekretinių atostogų. „Facebook“ operacijų direktorės teigimu, žmonės iš pradžių nusprendžia, kad nori vaikelio, o paskui ima galvoti, jog negali sau to leisti dėl įtemptos darbotvarkės. Todėl apsisprendžia atsisakyti dalies profesinių planų ar apskritai likti tame lygyje, kuriame yra, kad susikurtų daugiau veikimo erdvės milžiniškam įsipareigojimui prieš gimsiantį vaikelį. Moterys būtent tuo momentu ir sustoja. Tačiau taip apsisprendus netrunka apnikti nuobodulys, nes vaikas paauga, o mama, pasirodo, likusi tame pačiame karjeros etape, nors galbūt disponuoja didesnėmis galimybėmis ir ambicijomis. Todėl ponia Sh. Sandberg pataria moterims laikyti koją ant greičio pedalo tiek ilgai, kiek tai įmanoma.
Šešta sąraše Tarptautinio valiutos fondo direktorė bei dviejų vaikų mama Christine Lagarde prisimena, jog atėjusi į darbo pokalbį Fondo direktorių taryboje, rado 24 vyrus. Jos teigimu, tai daug ką pasako apie darbo rinkos struktūrą. Nors didžioji dalis Tarptautinio valiutos fondo darbuotojų moterys, tik nedaugelis jų užima aukštus postus. Ponia Ch. Lagarde įsitikinusi, kad tų vis dėlto užkopusiųjų sėkmę lemia išsaugotas ryšys su darbu dekretinių atostogų metu ir gebėjimas sugrįžti į darbą joms pasibaigus.
Paklausus karjerą padariusių moterų, kas joms padėjo derinti darbą ir motinystę, jos dažniausiai nurodo vyrą, tėvus ar aplinkybę, kad gyvena valstybėse, kur vaikų priežiūros paslaugos palyginti nebrangios ir lengvai prieinamos. Be to, Tarptautinio valiutos fondo vadovės manymu, daug lemia konkrečios visuomenės kultūra ir socialinė sankloda.
Visi žinome, kad labai svarbus yra motinos triūsas namuose. Neretai jos pastangos grindžia karjeros kelią dukrai. Tai H.Clinton motina Dorothy padėjo Hillary subręsti stipria lydere. Kuomet dukrai buvo ketveri ir ji puldavo į ašaras dėl kaimynystėje gyvenusio bendraamžio priekabiavimo, mama sakydavo, jog mergaitė turi parodyti nebijanti išpuolių. Maždaug, jei tau suduos dar kartą, vožk atgal.
Devyniolikta „Forbes“ sąraše kompanijos „ Disney-ABC Television Group“ prezidentė ir dviejų vaikų motina Anne Sweeney prisimena, jog jos mama buvo protinga, ryžtingai nusiteikusi ir pilna įkvėpimo. Vaikystėje ji neleido dukrai atsipalaiduoti – kartą besirengianti lotynų kalbos egzaminui Anne pasižiūrėjo į motiną ir tarstelėjo: „Manai, esu protingesnė, nei yra iš tiesų“. „Tu nežinai, kokia esi protinga.“ – atsakė mama. Ponios A. Sweeney teigimu, nuostabu, kai tokį dalyką pasako vienas iš tėvų. Tai motyvuoja, nes vaikas patiki, kad gali nesustoti ir pasiekti daugiau.