Kokie naujaisiais laikais yra informacijos reikalai? Įdomus klausimas, mat informacija šiandien irgi patiria visokių nuotykių. Niujorko žmogaus teisių gynimo organizacijos „Freedom House“ ką tik paskelbtame spaudos laisvės reitinge, kuriame aptariama padėtis beveik 200 šalių, Rusija prezidentaujant iš pradžių liberalu laikytam Dmitrijui Medvedevui iš 173 vietos „šastelėjo“ į 172 ir yra greta Azerbaidžano bei Zimbabvės. Kalbinami Vakarų žurnalistų, rusų kolegos neslėpė nuoskaudos ir sakė, kad jų šalis nelaisva, bet vis dėlto ne Zimbabvė.

Globali naujienų ir jų gavimo būdų įvairovė nežavėti negali. Šiomis dienomis pranešta apie dar vieną pasaulio rekordininką tualetą, kuris, išvystęs 75 kilometrų per valandą greitį, 7 kilometrais pagerino ankstesnį greičiausio tualeto rekordą. „The News of the World“ skelbėsi esantis tiriamasis laikraštis, bet labiausiai išgarsėjo įsilauždamas į 4 tūkst. mobilaus ryšio vartotojų balso paštą, tarp jų – ir 2002 m. dingusios ir vėliau negyvos rastos trylikametės mergaitės. Londono policija iš pradžių nelabai ir reagavo – jos šefas seras Polas Stevensonas sakė, kad norėtų, jog jo žmonės imtųsi rimtesnių nusikaltimų, tokių kaip apiplėšimai. Iš tiesų – kokia dar gali būti informacijos vagystė „koverių“ laikais? Na, ir kas, kad kapstytasi po nužudytos mergaitės telefono balso paštą.

Kai dar buvo „WikiLeaks“ šefas, interviu prancūzų „Agora Vox“ Julianas Assange’as dėl visko kaltino amerikiečius, žydus ir žurnalistus, o dabar puikiausiai jaučiasi Kremliaus projekte „Rusia Today“ ir toliau auginasi asmeninį įvaizdį, į savo realybės šou kviesdamas islamistų grupuotės „Hezbollah“ lyderį ar dar vieną šoumeną, buvusį filosofą, o dabar stalinistu prisistatantį Slavojų Žižeką. Buvusio KGB karininko sūnus, dabar rusų kilmės britas ir dienraščio „The Independent“ leidėjas Sergejus Lebedevas kairiajame dienraštyje „The Guardian“ skelbia straipsnį apie spaudos laisvę – štai puiki globalizacijos metafora.

Kai tikrovė atrodo pasidalijusi į daugybę „tiesų“ ir dar nenumaldomai atakuojama technologijų, informacija sutrinka tarsi kokia megapolyje atsidūrusi drovi sodietė. Šiandien – apie tą sutrikimą. Pirmoji pusė – publikacija „Diktato algoritmas“ iš Amerikos žurnalo „Foreign Policy“, ir antroji – britų interneto leidinyje „WarrenEllis.com“ paskelbtas Niujorke gyvenančios britų žurnalistės ir visuomenės aktyvistės Lori Penny straipsnis „Apie garbingą žurnalistiką“.

Pirmoji pusė – straipsnis „Diktato algoritmas“ iš Amerikos žurnalo „Foreign Policy“

„Populiarų naujienų paieškos įrankį „Google News“ po Rugsėjo 11-osios teroro aktų sukūręs Krishna Bharatas aiškina, kad siekė padėti žmonėms suprasti įvairias nuomones ir patiems nuspręsti, su kuo sutikti, o su kuo – ne. Bet nuorodos į Rusijos ir Kinijos šaltinius atskleidžia  vyriausybės nuomonę, o nepriklausomus žurnalistus ten persekioja, baudžia ar tiesiog neleidžia jiems dirbti. Manoma, kad rusų televizijos kanalas „Russia Today“ prieš 6 m. įkurtas tam, kad gerintų Rusijos įvaizdį pasaulyje, nors kanalo vyriausioji redaktorė Margarita Simonan tai neigia. Vis dėlto daugelis pastebi stiprią prorusišką retoriką, kai „Russia Today“ nušviečia tarptautinius įvykius. 2008 m. per Rusijos ir Gruzijos karą kanalas kaltino gruzinų karius genocidu, bet instruktavo savo žurnalistus, kad šie nerengtų reportažų iš rusų puolamų Gruzijos kaimų. Nepaisant tendencingumo, apklausos rodo, kad „Russia Today“ interneto puslapis veikia sėkmingai.

„Google“ neatskleidžia sudėtingo algoritmo, pagal kurį sudaromi paieškos rezultatų reitingai. Pasak kompanijos atstovo Chriso Gaitherio, tarp atrankos kriterijų yra tokie rodikliai kaip žinios šviežumas ir lokalumas. Paieškos sistema taip pat vertina pakartotinių vartotojų prisijungimų skaičių. Paieškos būdų optimizavimas tapo tikru apsėdimu leidinių, kurie siekia pranašumo naujojoje žurnalistikoje, kurią formuoja „Google“. Kraštutiniu jos pavyzdžiu tapo tendencija, kad kai kurie interneto naujienų puslapiai, tokie kaip „Associated Content“ ar „Demand Media“ pateikia tik „Google“ paieškos rezultatais paremtą informaciją be jokio žurnalistinio vertinimo.

Viena iš valstybinių informacijos priemonių aukštų reitingų priežasčių gali būti ta, kad jie dažnai yra pagrindiniai informacijos šaltiniai iš tų šalių, kurių įvykius nušviečia. Kadangi sumažinti biudžetai ir valdžios apribojimai trukdo Vakarų kompanijoms nušviesti įvykius iš tokių šalių kaip Iranas ar Rusija, valstybiniai kanalai įgyja akivaizdų pranašumą. Naujienų apie Irano prezidentą Mahmoudą Ahmadinejadą paieška pateiks daugybę nuorodų į Teheranui paklusnią valstybinę žiniasklaidą, tokią kaip „Press TV“ ar „Fars News“.

Kai kuriems analitikams kyla klausimų dėl nenuspėjamų tokio informacijos pateikimo principo pasekmių. Prie Harvardo universiteto veikiančio Bergmano centro „Internetas ir visuomenė“ vyresnysis mokslo darbuotojas Ethanas Zuckermanas retoriškai klausia, ar teisingai elgiasi „Google News“, kai nuorodą į valstybinės žiniasklaidos priemonę kelia į pirmą vietą, nors ji neigia kitų šaltinių pranešimus. Tarkime, ar gali „Russia Today“ ar „RIA Novosti“ būti patikimas šaltinis apie žvėrišką rusų žurnalisto Olego Kašino užpuolimą praėjusių metų spalį. Šis žurnalistas nušvietė įvykius kitaip, nei tai gali sau leisti „Russia Today“ ir „RIA Novosti“. „Fars News“ žurnalistai Irano dvasinio lyderio Ali Khamenei vizitą į šventą Kumo miestą pateikė kaip glaudžios Islamo Respublikos vadovybės ir visuomenės vienybės pavyzdį, o Vakarų spauda įvertino šį apsilankymą kaip vyriausiojo ajatolos mėginimą užsitikrinti daugiau paramos iš Irano dvasinio elito, kurio nepasitenkinimas A. Khamenei didėja.

Tikriausiai neįmanoma, o ir nereikia prašyti „Google News“ blokuoti naujienų iš abejotinų šaltinių, juo labiau kad propaganda dažniausiai akivaizdžiai matoma. Bet kokia turinio atranka prieštarauja pagrindiniams „Google“ principams, kurie tradiciškai remiasi atrankos algoritmu, o ne žmonių nuomone. Bet interneto puslapis galėtų pateikti skaitytojui daugiau informacijos, kad šis gautų išsamesnį vaizdą.

„Google News“ yra tik vienas pavyzdys, kaip internetas keičia informacijos lauką. Dauguma amerikiečių šiandien naujienas sužino iš jo, bet visai neaišku, kiek aiškus jų supratimas apie labai skirtingus šaltinius informacijos, kurią pateikia tokie paieškos įrankiai kaip „Google News“. „Google“ nuomone, skaitytojas pats turi apsispręsti, ką jam skaityti, ir pats išsiaiškinti, kiek informacijos šaltinis patikimas. Žodžiu, skaitytojau, laikykis.“

Antroji pusė – britų žurnalistės ir visuomenės aktyvistės L. Penny straipsnis „Apie garbingą žurnalistiką“ iš „WarrenEllis.com“ 

„Kiek daugiau nei prieš metus teko pabuvoti anarchistų ir aktyvistų susirinkime, kuris vyko apleistampoje Londono aludėje ir į kurį žurnalistams įėjimas buvo griežčiausiai uždraustas. Mane įleido su sąlyga, kad, dar prieš pradėdama gurkšnoti, atiduosiu visus įrašymo įrenginius. Vis dėlto po pusiaunakčio įkaušęs vyriškis su „dredais“, kurio anksčiau niekada nebuvau sutikusi, pradėjo mane baksnoti pirštu, vadinti padugne ir klausti, kokią turiu teisę kalbėti kitų vardu, o vėliau pamėgino partrenkti savo surūdijusiu dviračiu. Ši savotiška ataka sujaudino, tačiau nuliūdino tai, kad penki ar šeši žmonės, su kuriais petys į petį anksčiau protestavau Londono parlamento aikštėje, nusigręžė ir apsimetė, kad nieko nepastebi. Buvau jų amžiaus, skaičiau tas pačias knygas, vaikščiojau į tuos pačius susitikimus ir sąžiningai informavau apie policijos prievartą prieš protestuotojus, ką likusi žiniasklaida ignoravo. Maniau, to užteks, kad manęs iš vakarėlio neišmestų girtas hipis. Pasirodo, klydau.

Vis dėlto nesąmoningas supratimas, kad solidarumas netaikomas oficialiosios spaudos atstovams, nebuvo toks skausmingas kaip suvokimas, jog tam esama svarių priežasčių. Teisinga tai ar ne, bet ypač korporacijų kontroliuojama spauda dabar vertinama veikiau kaip balso netekusiųjų priešas, o ne jų gynėjas. Dabar mažai kas tiki tuo, ką perskaito laikraščiuose, nes pasitikėjimas nustojo būti toks svarbus kaip priklausomybė. Atėnų ir Madrido gatvėse žurnalistams grasino ir juos puolė įnirtę jauni žmonės ne todėl, kad nenorėjo būti matomi, bet dėl to, kad jie nenorėjo būti regimi pusiau atmerktomis akimis.

Nebūkime naivūs: profesionali spauda turi daug valdžios. Bet kurios politinės akcijos sėkmė arba žlugimas priklauso nuo žiniasklaidos dalyvavimo, ir tai skatina nusivylimą ir įtarumą vienu metu. Dauguma žurnalistų užsiėmę gamyba žinių, kurios bus parduodamos. Politinio aktyvumo, žurnalistikos ir tiesos santykiai visada buvo sudėtingi. Jei darysite viską garbingai, pasirenkite būti puolami visų, nes drąsus rašymas nesugyvena su bet kuriuo susitarimu. Būti garbingu analitiku ar žurnalistu šiandien reiškia nuolat pervertinti sudėtingą santykį tarp įsitikinimų ir tradicijos, tarp kritinio reportažo ir žurnalistikos kaip politinio aktyvumo. Tie santykiai dabar sunkūs kaip niekada, nes pilietinę poziciją ir žurnalistinio produkto gamybą skirianti riba nebeteko prasmės. Transliuoti protestą gali bet kas, turintis mobilųjį telefoną su kamera ir internetu, kaip ir parašyti komentarą apie finansinį feodalizmą gali tas, kuris turi interneto dienoraštį.

Bet esama neregimos ribos, kurią peržengi, kai pradedi gyventi iš pajamų, gaunamų už politikos komentarus. Nes apsisprendęs kalbėti tiesą, nesvarbu, ką mano tavo viršininkai, turi taip pat nuspręsti, kas tau svarbiau – karjera ar sąžinė. Amerikoje, kur sveikatos draudimas priklauso nuo pastovaus atlyginimo, labai sudėtinga išgyventi dirbant laisvai samdomu žurnalistu, todėl vis daugiau jaunų žmonių ima jausti vidinės cenzūros spaudimą ir gamina tokius tekstus, kurie, jų bosų manymu, pataikauja publikos silpnybėms.

Taigi klausimas maždaug toks: jei bet kuris požiūris yra šališkas, jei tradicinę spaudą beviltiškai dusina reklama, vidinė cenzūra ir intrigos, o sensacingą žinią gali pasiūlyti bet kas, turintis telefoną su kamera, kam apskritai reikalinga žurnalistika? Nežinau atsakymų į visus klausimus, vis dėlto manau, kad ir 24 valandas per parą besisukančio naujienų ciklo pasaulyje švarus, originalus mąstymas yra prasmingas ir šį tą reiškia. Bet kuriuo atveju sau kartoju būtent tai, mane įkvepia drąsos pasireiškimai, todėl manau, kad garbinga žurnalistika nepasens niekada.“

Radijo stoties Žinių radijas laida „Dvi pusės“ – pirmadienį 11.47 val. Laida kartojama 16.47 val.

Laidą pristato bendrovė UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.