„Kol gyvenu – tikiuosi“ – atlaikiusi visus trukmės išbandymus jau keletą šimtų metų byloja prancūzų mastytojo Renė Descarto sentencija. Žmogus lūkesčių turi visada, pabėgėlis mūsų žvilgsnis nenumaldomai ir viltingai žvelgia į priekį. Ką ten randa? Visokių dalykų. Laikraščiai ką tik stropiai pranešė apie tai, kad naktį iš ketvirtadienio į penktadienį netoli Žemės 11 kilometrų per sekundę greičiu prazvimbė keturiolikos aukštų pastato dydžio asteroidas. Tiesa, „netoli“ šiuo atveju santykinis žodis: mėnulis aplink Žemę sukasi 7,5 karto arčiau nei praskriejęs dangaus kūnas. Bet kas gali žinoti, kur jis lėks apsukęs ratą. Ir tai tik pusė bėdos – Amerikos agentūros NASA mokslininkai suskaičiavo, kad kosmose lakioja 4700 potencialiai pavojingų asteroidų, kurie tik ir laukia progos kaukštelėti į Žemę.

Kita vertus, žmonija visais laikais linko į apokaliptinius ateities būrimus visu rimtumu. 13 amžiaus enciklopedistas Vincentas Bovietis skelbė, jog po Antikristo mirties jūrų vandens lygis iš pradžių pranoks kalnus, paskui neregėtai nuslūgs ir jūrų baisybės išropos į krantą. Žolė ir medžiai pasidengs kruvina rasa, po pasaulinio žemės drebėjimo sugrius visi namai ir planetos paviršius taps lygus. Ne tik tai – viduramžių mąstytojas dar numatė numirėlių prisikėlimą ir pagaliau gaisrą, sudeginsiantį dangų ir Žemę. Tiesa, berods penkioliktą dieną kataklizmai baigsis ir rasis nauja Žemė ir dangus. Kaip matome, klimato kaitos problemos iškiliems žmonijos atstovams rūpėjo visada.

Prancūzų rašytojas Onorė Balzakas 1836-aisiais kritikavo prasidėjusią masinę daiktų gamybą, kuri esą sunaikins senųjų meistrų darbų individualumo dvasią. Gal ir gerai, kad literatūros klasikui nebuvo lemta patirti, ką po pusantro šimto metų ims išdarinėti kinai, be problemų pradėję pigiai kopijuoti viską, nuo „Armani“ iki naujausių naikintuvų.

Žymusis italų semiotikas ir rašytojas Umberto Eko kalba apie staigius pasikeitimus, kurie ištiko žmoniją per neilgą laiką – dar palyginti neseniai turčiai gyveno prašmatniuose rūmuose Romos centre, o vargšai glaudėsi niūriuose miesto pakraščiuose. Dabar namai priešais Koliziejų skursta ir parduodami už juokingą kainą. O štai politikai įsikūrė kažkada skurdžiame Quarticciolo (Куартиччоло) rajone. Palyginti neseniai traukiniais keliavo vargšai, o lėktuvus sau leisti galėjo pasiturintys piliečiai, dabar lėktuvų bilietai pigesni už traukinių ir šie tampa vis prašmatnesni. Kažkada Maldyvai buvo skurdžių apgyventa vieta, dabar ten lankosi tik respektabilūs piliečiai. Ir taip toliau.

Planeta veržliai keičiasi, o ateitis tradiciškai skendi miglose. Ryšium su tuo pirma pusė – straipsnis „Nusileidimas socialiniais laiptais tampa tikrove“ iš britų dienraščio „The Guardian“, ir antroji – kito šios šalies dienraščio „The Independent“ publikacija „Karai, katastrofos epidemijos ir zombiai. Pasaulio pabaiga arti?“

Pirma pusė – straipsnis „Nusileidimas socialiniais laiptais tampa tikrove“ iš „The Guardian“.

Kiekviena karta turi savo atstumtuosius. Vis dėlto nedažnai nutinka, kad tokiais gresia tapti visai generacijai. Tačiau būtent taip gali nutikti Europoje. Po kelis dešimtmečius trukusio lūkesčių augimo besibeldžiantys į suaugusiųjų gyvenimą susiduria su staigiu jų kritimu. Jų pirmtakai žengė į gyvenimą regėdami šviesią perspektyvą, dabartinės jaunosios kartos ateitis skendi miglose – su ilgalaikio nedarbo ar neatitinkančio žmogaus kvalifikaciją darbo perspektyva. Tai pirma pokarinė karta, kuriai gali tekti patirti socialinį nuosmukį.

Į vadinamąją darbo rinką žengianti jaunoji karta buvo auklėjama pranokti tėvų pasiekimus, kad jų sėkmės istorijos bus dar geresnės. Niekas nekalbėjo apie atvykimą į grubų, nepatrauklų ir nesvetingą sumažėjusių rezultatų pasaulį su nedarbu, ilgalaikiais pralaimėjimais, neįgyvendintais projektais ir sužlugdytomis viltimis. Kuo aukščiau jauni žmonės taikėsi, tuo didesnis yra jų nusivylimas.

Paskutinius keletą dešimtmečių plėtėsi visų rūšių aukštasis mokslas ir didėjo studentų skaičius. Universiteto diplomas žadėjo puikų darbą, klestėjimą ir šlovę. Šiam gundymui nebuvo įmanoma pasipriešinti. Bet dabar būriai susiviliojusių magistro laipsniu virsta miniomis nusivylusiųjų. Aukštos klasės universitetų diplomai daugelį metų buvo puiki investicija, dabar šis įsitikinimas susvyravo. Darbo rinka aukštąjį išsilavinimą įgijusiems žmonėms šiuo metu traukiasi netgi greičiau negu tokio išsilavinimo neturintiems.

Šio naujo ir staigiai plintančio reiškinio sukeltas šokas smogė ne tik aršiai socialiniais laiptais į viršų besibraunančiai mažumai, bet ir platesniam sluoksniui žmonių, kuriems jau anksčiau buvo tekęs nesėkmingas burtas. Sunku pasakyti, kuriai iš šių kategorijų teksiantis smūgis sukels socialinę sumaištį, tačiau šiuo metu besiklostančių aplinkybių visuma sudaro tikrą sprogstamąjį mišinį. Williamas Cohanas dienraščio „The New York Times“ 2011-ųjų kovo 16-osios numeryje niūriai perspėjo, kad visuomenės viršūnėlėse įsitvirtinęs elitas ima nervintis. Jo teigimu, pagrindinė pamoka, kurią dera išmokti iš nesenų sukilimų Artimuosiuose Rytuose ir ypač Egipte, ta, kad seniai subrendusių socialinių permainų katalizatoriumi gali tapti daug kančių patyrusi grupė išsilavinusių, bet nesėkmę darbo rinkoje patyrusių žmonių.

Politologas Loui Chauvelis dienraštyje „Le Monde“ paskelbtame straipsnyje išskyrė Prancūzijos aukštųjų mokyklų 2010-ųjų laidos absolventų maišto įnirtį ir net neapykantą. Ir klausė, kiek laiko prireiks, kad grėsmės jų pensijoms įsiutintų ekonominio pakilimo kartos vaikų pagieža susilies su neapykanta tų pačių 2010-ųjų absolventų, kurie irgi neteko galimybės užsidirbti pensiją.

Dera paklausti, susilies į ką? Į naują proveržį ekstremistų marginalų, kuriais taps vis labiau gniuždomi ir sutrikę viduriniosios klasės atstovai, jau nebetikintys savo ateitimi? Ar visas kartas vienijantį pripažinimą, kad bet kokias viltis laidojantis mūsų pasaulis su savo dvigubais standartais, kai tenka rinktis išgyvenimo priemones, nebegali egzistuoti tokiu pavidalu ir reikalauja (jau nusikalstamai vėluojančio) atsinaujinimo?

Girdėjote pirmą pusę, straipsnį „Nusileidimas socialiniais laiptais tampa tikrove“ iš dienraščio „The Guardian“.

Dabar – antra pusė, „The Independent“ publikacija „Karai, katastrofos epidemijos ir zombiai. Pasaulio pabaiga arti?“.

Šiuo metu tenka galvoti apie apokalipsę, galbūt todėl, kad viename Vašingtono priemiesčio parkų pradėjo veikti amerikietiški kalneliai tokiu pat pavadinimu. Pašėlusiu greičiu lekiate pusės mylios ilgio bėgiais pro kaukoles ir kitus civilizacijos pabaigą simbolizuojančius atributus, dar lydimi ir liepsnos pliūpsnių. Esama žmonių, kuriems tokios pramogos patinka.

Bet mūsų dienomis ne tik „Aopokalipsės“ pavadinimą turintys amerikietiški kalneliai skatina mintis apie pasaulio pabaigą. Pavyzdžiui, vadinamosios rimtos naujienos ir nesiliaujančios kalbos, kad geriausios Amerikos dienos jau praeityje ir 99 proc. Jungtinių Valstijų gyventojų nelieka nieko kito kaip ristis į negailestingą socialinę bedugnę, kur, beje ritasi ir Europos ekonomika.

Tas pats liečia ir Motiną gamtą. Galbūt tai tik akimirksniu plintantys skaitmeninės eros pavidalai, o ne gamtos stichijos – potvyniai ir sausros, cunamiai ir tornadai – kurie dabar dažnesni ir labiau griaunantys nei kada nors anksčiau? Visa tai tik didina mūsų nerimą dėl globalaus atšilimo, jūros lygio kilimo ir taip toliau.

O kaip dėl grėsmių, kurias kelia mūsų rūšis, viena jų yra vadinamieji Apokalipsės zombiai? Tai ne tie sąlyginai ramūs Haičio zombiai, kurie prisikelia iš numirusiųjų. Šiuo atveju kalbama apie kultinį Georgo Romero filmą „Gyvų mirusiųjų naktis“, kurio herojai maitinasi žmonių kūnais. Sprendžiant iš nesenų žiniasklaidos antraščių, jie jau tarp mūsų.

Iš pradžių įvyko baimę keliantis incidentas Majamyje, kai, pasak laikraščių, „policijos užmuštas nuogas vyras suvalgė savo aukos veidą“. Po dviejų dienų žiniasklaida mus pavaišino „įtariamuoju iš Merilendo, kuris kaltinamas žmogaus širdies ir smegenų suvalgymu“. Ir pagaliau siaubą kelianti istorija kanadiečio porno filmų aktoriaus Lucko Magnotos, kuris kaltinamas meilužio nužudymu ir aukos kūno dalių išsiuntinėjimu paštu į Kanados partijų biurus Otavoje.

Domėjimasis zombiais nenaujas, per daugelį metų jis išsivystė į verslą, kuriame sukasi penki milijardai dolerių. Tiek amerikiečiai kasmet išleidžia su zombiais susijusioms prekėms – pradedant sodų nykštukais ir baigiant ginklais. Net Atlantoje veikiantys vyriausybiniai ligų prevencijos centrai praėjusiais metais prisidėjo prie gyvų numirėlių gerbėjų, kai pradėjo ironiškai pašaipią kampaniją „Zombie Pandemic“, raginančią gyventojus būti labiau pasirengusius neįprastiems atvejams. Bet po L.Magnotos istorijos šis pokštas tapo nejuokingas, ir jau šį birželį tie patys centrai buvo priversti paskelbti visai rimtą pranešimą, kad jie neturi informacijos apie kokius nors virusus ar aplinkybes, dėl kurių numirėliai galėtų atgyti ir demonstruoti zombiams būdingus simptomus.

Žiaurumo pavyzdžiai ir kanibalizmo istorijos visada kelia žmonėms prieštaringus jausmus. Vis dėlto išskirtinis dėmesys tokiems liudijimams byloja kai ką svarbesnio: stipriai augantis neįmanomų poelgių skaičius kaip ir didėjantis ekonominių, politinių ir gamtinių katastrofų kiekis byloja, kad gyvename prieštaringais laikais. Jei viskas iš tiesų taip, belieka giliau įkvėpti. Be abejo, orai nūnai keistoki, o ir naujienos nedžiugina. Bet gal kaip tie Apokalipsės vardu pavadintų amerikietiškų kalnelių mėgėjai įstengsime įveikti liepsnas ir išgyventi, kad apie viską papasakotume būsimoms kartoms.

Girdėjote antrą pusę, dienraščio „The Independent“ publikaciją „Karai, katastrofos epidemijos ir zombiai. Pasaulio pabaiga arti?“