Kulinarija be jokios abejonės gali ir net privalo būti geopolitinė. Ne be reikalo periodiškai gauname progą išgirsti apie sūrių, pieno, majonezo, kakavos, bananų bei kitus karus, o juk tai ingriedientai, kurie dažnu atveju deramai įsilieja į kulinarinius kūrinius. Visuotinai žinoma, kad pirmą kartą pieno į ledus prieš 600 metų įpylė kinai, nuo to laiko taip juos pagardinti tapo ne tik pageidautinu, bet ir privalomu veiksmu, dėl kurio nacijos varžėsi visada, o poindustrinio kapitalizmo sąlygomis tos varžytuvės pakilo į kokybiškai naują lygį. Ne iš piršto laužtas terminas – karai dėl išteklių.

Valgymas yra privaloma politikos dalis – per rinkimus politikai valgo vienas kitą, o jau išrinkti, nusiraminę, pietaudami valdo šalį. Nes visuotinai žinoma, kad pietūs bei vakarienės yra labai tinkamas derybų žanras. Be to, nutinka, kad kol kas priešiškai viena kitos atžvilgiu nusiteikusios tautos kepa ar verda tą patį patiekalą, tačiau pavydžiai apsimeta, kad oponentų kulinarinis kūrinys neprilygsta jų gaminiui nė iš tolo.

Apie kulinarinę geopolitiką kalbų aiškiai per mažai, tad skubėkime užpildyti šią spragą. Pirma pusė – čekų laikraščio „Lidovky“ publikacija „Bailūs politikai nevalgo gruziniško šašlyko“, ir antroji – straipsnis „Dar vienas garsus pomidorų padažas“ iš britų leidinio „Roads&Kingdoms“.

Pirmas pusė – „Lidovky“ publikacija „Bailūs politikai nevalgo gruziniško šašlyko“.

Tai buvo rimtas įvykis. Pyragaičiai konkuravo su žaliais rutuliukais, veikiausiai padarytais iš špinatų ir pagardintais kažkokiu genialiu gruzinišku prieskoniu. Na, o terasoje patiektas šašlykas buvo tiesiog puikus. Mes, svečiai, nesivaržydami kramtėme, nors ir stengėmės išlaikyti orumą bei reikšmingumą. Žodžiu, buvo akivaizdu, kad gruziniška virtuvė pabudino mumyse kone laukinius instinktus.

Diplomatiniai barjerai krito, ir žmonės apsivalgė, tarsi dalyvautų savo pusbrolio vestuvėse. Priėmimo šeimininkai gruzinai tam neprieštaravo. Tarp svečių vaikštinėjanti šios Kaukazo respublikos pasiuntinė Nino Nakashidzė atrodė patenkinta. Ji galėjo išgirsti, kaip kai kurie patyrę priėmimų lankytojai šnabždasi, jog gruzinai šaunuoliai: jei dauguma net ir Europos pasiuntinybių taupo ir rengia vadinamuosius ekonominius priėmimus be pagrindinių patiekalų, ši buvusi sovietinė respublika viską daro su užmoju. Svetingumas tikriausiai įrašytas į gruzinų konstituciją.

Elegantiška ponia pasiuntinė išlaikė olimpinę ramybę, kai jos nepasveikino nė vienas aukštas čekų politikas. Tai nebuvo diskriminacija lyties pagrindu, tiesiog į Gruzijos nepriklausomybės dienos proga surengtą priėmimą neatvyko nė vienas ministras, parlamento vadovas ar prezidentūros atstovas. Prezidentūrai galbūt galima atleisti, nes Čekijos prezidentas palaiko Gruzijos žemių okupaciją, taigi kvietimas jos veikiausiai nepasiekė.

Gali būti, toks nejaukus nedalyvavimas nebūtų taip kritęs akis, jei priėmimą surengusiai šaliai nereikėtų akivaizdžiai demonstruojamos paramos. Gruzija laukia, kad greta jos stotų tie, kurie kaip ji pati nebijo stipresnės, įžūlesnės, agresyvesnės ir, svarbiausia, daug didesnės kaimynės. Deja, gruzinai turi suprasti, kad čekų požiūris į įvykius istoriškai nesikeičia, taigi vargu ar ponia pasiuntinė galėjo tikėtis bent kiek rimtesnio atstovavimo iš mūsų pusės.

Esama dviejų priežasčių, dėl kurių Čekijos elitas nepasirodė prie šašlykais nukrautų stalų ir taip nepademonstravo savo požiūrio į tai, kad okupuota 20 proc. Gruzijos žemės. Dalis galėjusių dalyvauti priėmime teisinosi darbo reikalais, nors dėl politinių ir moralinių priežasčių bent pusvalandį laiko šiam renginiui galėjo paskirti, net jei buvo numatę susitikimą su Sacharos karaliumi.

Kitai grupei neatvykusių politikų tikriausiai būtų buvę nemalonu klausytis kalbų apie rusų okupantus, nes jie rusų okupantų bijo. Jie nusprendė, kad geriau šašlykus tevalgo drąsesni ir ne tokie žinomi kolegos. Tiesa, vienas drąsus ir pakankamai žinomas žmogus atvyko. Priėmime dalyvavęs aukščiausias pareigas užimantis čekų politikas buvo senatorius Jaromíras Štětina, kuris net pabučiavo Gruzijos pasiuntinei ranką. Jis turbūt irgi neturėjo laiko ir jam nebuvo labai patogu vykti. Vis dėlto senatorius suprato dalyvavimo svarbą prieš karą nukreiptame renginyje. Be to, priėmime jį pavaišino.

Sunku pasakyti, kodėl politinis elitas nutarė ignoruoti svetingus gruzinus ir pademonstravo Čekijos politinio lėlių teatro menkumą. Šiuo atveju dera atkreipti dėmesį į aplinkybę, kad gruzinai ne tik labai svetingi, bet ir turi gerą atmintį. Kai rusams baigsis nafta ir gamtinės dujos ir išdrąsėję čekai prisimins, kad kažkur netoliese, strateginiame Europos ir Azijos pasienyje yra ne tokia jau maža ir nereikšminga Gruzija, megzti ryšius gali būti per vėlu. Šašlykas valgomas būtinai karštas.

Girdėjote pirmą pusę, čekų laikraščio „Lidovky“ publikaciją „Bailūs politikai nevalgo gruziniško šašlyko“.

Dabar – antra pusė, straipsnis „Dar vienas garsus pomidorų padažas“ iš „Roads&Kingdoms“.

Didžiąją pastarojo dešimtmečio dalį man be jokių problemų pavykdavo nušviesti priešpriešą tarp Gruzijos ir Abchazijos. Tačiau vos parašiau apie adžikos padažą, konfliktas mane užklupo. Pagyros abchaziškai adžikai (aštriam raudonam padažui iš pipirų, žolelių ir česnako) ginčų nesukėlė, užtat tikrą audrą sukėlė užuomina apie tai, kad gruziniška adžika nėra tokia gera.

Man ėmė prieštarauti gruzinai iš viso pasaulio. Neretai mano straipsniais nepatenkinti žmonės ima svarstyti mano tėvus, seksualinę orientaciją ar asmeninę higieną, tačiau šį kartą dauguma komentatorių neslėpdami nuoskaudos apkaltino mane šališkumu. Jų teigimu, Juodosios jūros pakrantėje į pietryčius nuo Abchazijos gyvenantys megrelai gamina adžiką bent jau neprasčiau negu kaimynai.

Kai šių metų gegužę atsidūriau Megrelijoje, teisingumo dėlei nutariau patikrinti tokius komentatorių teiginius. Autobusu nuvykau į chaotišką ir apšepusią regiono sostinę Zugdidį. Kelionėje susipažinau su anglų kalbos mokytoja, kuri jau Zugdidžio turguje pro pomidorais bei kitomis daržovėmis prekiaujančias moteris nuvedė mane į erdvų paviljoną.

Tirštą, iškart atpažįstamą adžikos aromatą ėmiau užuosti dar prieš įžengdamas į jo salę. Padėkojau mokytojai už pagalbą ir toliau traukiau pasitikėdamas savo nosimi. Salės stogą laikė korintietiško stiliaus piliastrai ir tai buvo vienintelis paviljono papuošimas. Visuose keturiasdešimtyje palei sienas nusidriekusių prekystalių buvo pardavinėjami trys dalykai: bažnytinės žvakės, žolelės ir kalnai adžikos. Kai įėjau į paviljoną, arčiausiai manęs buvo 60-metės Lijanos Sakvaralidzės prekystalis, tad priėjau ir paprašiau leisti paragauti padažo. Abchaziška adžika paprastai yra tamsiai raudona, o ši švietė ryškiu raudoniu, be to, buvo tirštesnė. Užsidėjau mažytį šlakelį padažo ant piršto ir lyžtelėjau.

Tai buvo šokas. Jei abchaziškos adžikos stiprumas atsiskleidžia palaipsniui, šįkart iš karto tarsi plaktuku gavau per liežuvį ir gerklę. Užsikosėjau, ėmė ašaroti akys, prašnekti įstengiau tik po kelių sekundžių. Moteris paklausė, ar patiko, murmtelėjau, jog mano skoniui stiproka. Ji šyptelėjo, ir aš supratau, ką prekeivė pagalvojo – juk tai užsienietis, aišku, kad jam per stipru. Tada pasiūlė paragauti žaliosios adžikos.

Mėgstamo padažo žaliosios giminaitės esu ragavęs Abchazijoje, ji man pasirodė tarsi skurdi tikrosios adžikos giminaitė. Ir šįkart turėti reikalų su ja neturėjau jokio noro, vis dėlto nutariau pabandyti, jei jau sukoriau tokį kelią. Užsidėjau šlakelį ant piršto ir įsižiūrėjau. Žalioji adžika pasirodė esanti ne žalia, o ruda su žaliais fragmentais. Nuo jos dvelkė tirštas, tarsi žemės gelmių aromatas. Labai atsargiai užsidėjau šlakelį ant liežuvio.

Iš pradžių pajutau šviežios kalendros skonį, paskui česnaką ir petražolę. Dar po kurio laiko ėmė jaustis stiprėjantis aštraus pipiro skonis. Padažas maloniai degino tarsi šviežias karis šiltą vakarą. Moteris paklausė, ar patiko, linktelėjau ir paragavau dar.

Mano pasirodymas kiek išjudino paviljono prekeivius, veikiausiai todėl, kad iki tol jie nebuvo labai užsiėmę. Dar didesnis sujudimas kilo, kai pradėjau užsirašinėti receptus. Nemoku megrelų kalbos, tačiau iš žodžių, „Anglija“, „fotokamera“, „žurnalistas“ galima buvo suprasti, apie ką sušneko pagyvėję prekeiviai. Jie vienas per kitą gyrė savo adžiką ir negailėjo buitinių patarimų. „Vesk megrelę ir turėsi namuose adžikos visada.“ – pareiškė Mzisa Džičonija, kuri prekiavo nuostabia žaliąja adžika.

Atsakiau, kad mano žmonai gali nepatikti, jei vesiu dar kartą. Suprantama, po to ėmėme žiūrinėti mano sūnaus ir jos anūkų nuotraukas – triukšmas paviljone stiprėjo. Galų gale prireikė poros valandų, kad apeičiau visą salę, pabandyčiau padažo, užsirašyčiau pastabas, pafotografuočiau ir paaiškinčiau visiems savo vizito tikslą. Iš viso nusipirkau aštuonių rūšių adžikos, kurių kiekviena buvo savaip puiki.

Dar gerokai prieš baigdamas savo žygį per paviljoną supratau neturįs kito pasirinkimo. Turiu atsiprašyti skaitytojų gruzinų. Megreliška žalioji adžika pasižymi sudėtingu, ryškiu ir subtiliu skoniu ir aiškiai pranoksta abchazišką versiją. Vis dėlto prie raudonosios adžikos megrelams dar derėtų padirbėti.

Antra pusė, straipsnis „Dar vienas garsus pomidorų padažas“ iš britų leidinio „Roads&Kingdoms“.