Kare kaip kare – taip tikriausiai apibūdintinas gyvenimas Artimuosiuose Rytuose. Stebime humanitarinę tragediją Sirijoje ir nenumaldomai kaistančią situaciją aplink ją, ypač pasienyje su Turkija ne tik dėl daugybės į šią šalį bėgusių pabėgėlių, bet ir vis dažnesnių konflikto „eksporto“ atvejų į Turkijos teritoriją. Tarptautinis pasiuntinys dėl Sirijos Lahdaras Brahimis derėjosi ir su Sirijos prezidentu Basharu Assadu, ir su opozicija, važiavo pas abiejų besipliekiančių pusių sąjungininkus, tačiau bent kiek konkretesnių rezultatų šie susitikimai nedavė. Paiuntinys tikisi, kad konflikto dalyvės susitars bent dėl paliaubų per musulmonų šventę „Ei dal Adha“, kuri prasideda spalio 26-ąją.

Bet neramu ne tik Sirijoje. Naktį iš spalio 16-osios į 17-ąją žydų valstybės karinė aviacija atakavo taikinius šiaurinėje Gazos sektoriaus dalyje po to, kai islamistai raketomis apšaudė Izraelio pietinius rajonus. Per ataką į grupuotės „Izzaddino al-Kassamos brigados“ bazę nukautas vienas jos lyderių. Pasak Izraelio spaudos, pastarosiomis savaitėmis atsakomybę už šios šalies apšaudymą prisiima vis daugiau Gazos sektoriuje veikiančių grupuočių, tad daroma išvada, kad „Hamas“ atvirai deklaruoja anaujinusi karinius veiksmus prieš žydų valstybę.

Egipto laikraštis „Al-Ahram“ prieš kelias dienas informavo apie šalies saugumo tarnybų atskleistą sąmokslą, kurio tikslas buvo prezidento Muhhamedo Mursi nužudymas. Prezidentas turėjo būti susprogdintas per jo vizitą Aleksandrijoje. Laikraštis nieko neparašė apie teroro akto motyvus, tačiau sunku ir įsivaizduoti, kokį poveikį M.Mursi nužudymas būtų turėjęs ne tik šioje labai sunkiai po „arabų pavasario“ rimstančioje šalyje, bet ir visame regione. Pasak Egipto analitikų, šalis beveik neabejotinai būtų nirusi į naują prievartos sūkurį.

O juk dar yra bet kada galinti pratrūkti įtampa tarp Izraelio ir Irano, prieštaravimų draskomas Irakas, kurdų valstybingumo ambicijų dilema. Artimieji Rytai kunkuliuoja, kita vertus, ar kada buvo kitaip? Šiandien „Dviejose pusėse” – pora karo šiame ir ne tik šiame regione temą nagrinėjančių publikacijų. Pirma pusė – straipsnis „Turkija neatsilaikys, jei pradės karą“ iš turkų laikraščio „Sabah“, ir antroji – Prancūzijos leidinio „Slate“ publikacija „Sirija, Turkija, Iranas, Izraelis… Kas suinteresuotas regioninio konflikto kurstymu?“.

Pirma pusė, „Slate“ publikacija „Sirija, Turkija, Iranas, Izraelis… Kas suinteresuotas regioninio konflikto kurstymu?“.

Turkijos valdžios atstovai skelbia prieštaringus pareiškimus – vieni stengiasi gesinti įtampą, kiti svaidosi grasinimais. Kaip bebūtų, spalio 3-oji veikiausiai buvo posūkio taškas. Tą dieną sirų minosvaidžio sviedinys nukrito Akchakalo kaime ir užmušė motiną bei keturis jos vaikus. Turkų armija akimirksniu smogė atsakomąjį smūgį, o šalies parlamentas suteikė vyriausybei leidimą atlikti karines operacijas užsienyje. Armija sustiprino 900 kilometrų sienos su Sirija apsaugą. Spalio 10-ąją turkų naikintuvai privertė nusileisti iš Maskvos į Damaską skrendantį sirų oro linijų keleivinį lėktuvą su trisdešimčia keleivių. Lėktuvui leista tęsti kelionę po to, kai iš jo paimtas įtartinas krovinys, pasak dalies žiniasklaidos, tai buvo karinių technologijų komponentai.

Prieš tai NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas paragino Turkiją ir Siriją vengti situacijos aštrinimo. Reikalas tas, kad dabar jau susiklostė visos sąlygos, galinčios išprovokuoti regioninį sprogimą. Galimi įvairūs tolesnių įvykių scenarijai, bet vis dėlto, kas gali norėti karo?

Gali būti, B.Assadas tikisi, kad užsienio įsikišimas privers sirus susitelkti aplink jį? Sirijos gyventojai iš tiesų gali labai neigiamai įvertinti buvusios Osmanų imperijos, Vakarų ar konkuruojančių arabų šalių kariškių buvimą savo šalies teritorijoje. Bet dabartinio režimo represijos buvo tokios nuožmios, kad visuomenė išorės įsikišimą gali įvertinti kaip išsilaisvinimą iš priespaudos.

Vargu ar Sirija atsakys į Turkijos karinį smūgį. Damaskas nesiėmė nieko 2007-ųjų rugsėjį, kai Izraelio naikintuvų eskadrilė sunaikino vadinamąjį „žemės ūkio tyrimų centrą“, kuriame veikė slapta iš Šiaurės Korėjos atsigabentas branduolinis įrenginys. Sirijos režimas nieko nesiėmė ir 2006-aisiais, kai žydų valstybės karinė aviacija praskrido virš prezidento B.Assado rūmų netoli nuo Latakijos. Tokiu būdu Telavivas davė suprasti esąs nepatenkintas Damasko parama islamistų grupuotei HAMAS ir parodė B.Assadui, kad Izraelio specialiosios tarnybos gali jį pasiekti.

Esama bent poros aplinkybių, dėl kurių Turkijos premjeras gali būti priverstas įsakyti kariškiams įsikišti. Pirmiausia, tai nesiliaujantis srautas į jo šalį sirų pabėgėlių, kurių skaičius šiuo metu jau siekia apie 100 tūkstančių. Tarp šių žmonių ir turkų, ypač Hatajaus provincijos sostinėje Antakjoje, kuri į Turkijos sudėtį įėjo tik 1939-aisiais, neretai plyksteli nedideli konfliktai. Naudodamosi pabėgėlių gausybe B.Assado specialiosios tarnybos mėgina skverbtis į Antakjos alavitų mažumą ir destabilizuoti situaciją provincijoje. Kai kad joms tai pavyksta. Mieste jau įvyko keletas prieš sirų pabėgėlių buvimą nukreiptų vietos gyventojų demonstracijų.

Kita karinį konfliktą galinti paskatinti aplinkybė yra Kurdistano liaudies partijos įtakos stiprėjimas Sirijoje. Ši partija nuo 1984-ųjų kariauja su Ankara ir Amerikoje, Europos Sąjungoje (ES) bei Turkijoje yra paskelbta teroristine organizacija. 2011-ųjų pavasarį Damaskas pažeidė 1998-aisiais su Turkija pasirašytą susitarimą ir paleido Kurdistano liaudies partijos Sirijos atšakos lyderį Slehą Muhammedą Muslimą. Ankarai tai kone prilygo karo paskelbimui, nes turkai daug metų stengiasi suimti šį žmogų.

Nei Saudo Arabija, nei Kataras neturi tinkamo patyrimo, kad pasiųstų kariškius į Siriją, juo labiau, kad norint nusigauti į šią šalį jų kariškiams tektų skristi virš Jordanijos, kuri nė už ką nenori būti įtraukta į konfliktą. Tačiau šios arabų šalys visai pajėgios finansuoti Turkiją, kad ši nusipirktų naujos ginkluotės ir įvykdytų karinę operaciją.

Izraelio vyriausybė iš pradžių buvo linkusi tylėti apie įvykius Sirijoje. Bet Damasko režimui prarandant kai kurių šalies rajonų kontrolę ir dėl užsieniečių kovotojų antplūdžio į Siriją (manoma, kad jų yra nuo trijų iki penkių tūkstančių) „Al Qaedos“ grupuotės teroristai atsidūrė prie pat Izraelio sienos. Telavive neatmeta galimybės, kad B.Assadui pavyks išsaugoti valdžios regimybę dar keletą metų, kol jį rems Iranas. Tokiu atveju sirų armijos kontrolė atsidurs Teherano rankose, o tai būtų tikra katastrofa Izraeliui. Pats Iranas, virš kurio tebekabo Žydų valstybės karinio smūgio grėsmė, veikiausiai nenori būti tiesiogiai įtrauktas į karinį konfliktą Sirijos teritorijoje, nors Islamo respublikos kariškių įtaka šioje šalyje jaučiama vis stipriau.

Karinis įsikišimas į religinių konfliktų draskomos Sirijos reikalus NATO būtų pavojingesnis negu operacija Libijoje. Juo labiau, kad operacijos Irake, Afganistane ir Libijoje gerokai sumažino Vakarų karinius resursus. NATO iki šiol net nesugebėjo susitarti dėl neskraidymo zonos Turkijos-Sirijos pasienyje, kuri sumažintų Damasko režimo karinės aviacijos galimybes. To rezultatas – sirų opozicija vis labiau vertina radikalų iš Libijos, Jemeno bei kitų musulmoniškų šalių narsą, kai šie guldo galvas kovoje su B. Assado režimu, ir vis dažniau kaltina Vakarus dviveidiškumu.

Dabar – antra pusė, straipsnis „Turkija neatsilaikys, jei pradės karą“ iš „Sabah“.

Visus apima slptas nerimas… Anksčiau rūpėjo, kokia bus infliacija, ar laiku sumokės atlyginimą, šiandien žurnalistų klausia, ar bus karas. Į tai atsakau irgi klausimu: „Koks karas? Karas tarp Turkijos ir Sirijos, tarp Izraelio ir Irano ar Trečias pasaulinis karas?“.

Garsus istorikas Erickas Hobsbaumas prieš keletą metų pareiškė, kad susiklostė visos prielaidos kilti naujam pasauliniam karui. Nors ne tokia rūsti kaip 1929-aisiais, mus ištiko nauja kapitalizmo krizė. Sunkumų ištiktose vasltybėse kelia galvą fašizmas. Neramumai Artimuosiuose Rytuose vėl stiprėja.

Nebijau Turkijos ir Sirijos karo. B. Assadas vienaip ar kitaip bus nuverstas. Jis preišinasi aršiau nei Muamaras Gaddafis ar Hosnis Mubbarackas, tačiau jo likimas – istorijos šiukšlių dėžėje. Turkijos armija įveiks Siriją, tai šaliai kainuos kelis šimtus žuvusiųjų, infliaciją ir kitus praradimus, bet Turkija nekris. Kas kita karas tarp Izraelio ir Irano. Žiežirba beregint išvirs į gaisrą, visas regionas akimirksniu paskęs Rusijos ir Amerikos karo liepsnoje, ir Turkijai teks apsispręsti, kieno pusėn stoti.

Vienas interneto vartotojas anksčiau kėlė nepasitvirtinusią tezę, kad Izraelis atakuos Iraną rusėjo viduryje. Bet kai konkrečius atakos planus ima viešai aptarinėti žydų valstybės oficialūs pareigūnai, darosi iš tiesų nelinksma. Kaip bebūtų, atakos atveju moralinis pranašumas būtų Irano pusėje. Izraelyje tikimasi, kad karas tęstųsi 30 dienų.

Į atmintį ateina 1914-ieji… Tuomet sakė, kad karas baigsis iki Kalėdų, taigi nesitęs net iki 1915-ųjų. Bet jis baigėsi tik 1918-aisiais. Per Pirmąjį pasaulinį karą baigė savo gyvavimą trys imperijos – Vokietijos, Austrijos ir Osmanų.

Kai kas sako, kad Trečiasis pasaulinis karas būsiąs labai trumpas (beje, apie Ketvirtą pasaulinį Albertas Einšteinas yra pasisakęs, kad jo metu bus kaunamasi akmenimis ir vėzdais). O jei ne? Pirmas pasaulinis tęsėsi ketverius, Antras – penkerius, Trečiasis truks kiek, aštuonis, dešimt metų? Ar po jo stos socializmas? Vargu. Tačiau Turkija išnyks. Visi gerai žinome, kad Turkija neatsilaikys, todėl jaunosios kartos gaila.

Istorija neatleidžia lošiantiems iš karo. Ar gali būti, kad kai liberali inteligentija kalba apie perversmą, kuris atneš visiems daug skausmo, ji ir turi galvoje pasaulinį karą, kurį įžiebs susrėmimas tarp Izraelio ir Irano? O gal kalbama apie lokalinį konfliktą, kuriame pralaimės ar praras teritorijų Turkija ir susiformuos nepriklausomas Kurdistanas?