Jau kitą dieną po rinkimų į Jungtinių Valstijų prezidentus, kurių baigtis neabejotinai žinoma visiems,  Amerikos apžvalgininkas Georgas Friedmanas leidinyje „Statfor“ atsidūsėjo: „Jungtinėse Valstijose įvyko rinkimai, bet niekas nepasikeitė“. Iš tiesų, Barackas Obama liko prezidentu, jo vadovaujami demokratai kontroliuoja aukštuosius parlamento rūmus, užtat respublikonai išlaiko Žemutiniųjų rūmų kontrolę. Žodžiu, jokių programinių veiklos gairių, vien laviravimas, laviravimas ir kompromisai.

Antrai kadencijai perrinktas prezidentas neturi pakankamo palaikymo Amerikos kongrese, kad galėtų imtis kairiųjų iniciatyvų, mat demokratai tradiciškai laikomi kairiąja partija. Amerika veikiausiai toliau stebės permainingus manevrus dėl kompromisų Vašingtone, taip sakant, turės ką veikti, nors vienas ankstyvųjų Amerikos prezidentų Tomas Jeffersonas yra pastebėjęs, kad geriausia yra ta vyriausybė, kuri vadovauja (suprask regima) mažiausiai, nes tokios valstybės visuomenė įstengia pati save disciplinuoti.

Apsisprendimas angažuotis vienokiai ar kitokiai ideologijai dramatiškame praėjusiame amžiuje reiškė egzistencinį pasirinkimą ir turėjo net likiminę reikšmę. Spalio pradžioje Anapilin išėjęs garsus britų istorikas Erickas Hobsbaumas buvo tikras to prieštaringo amžiaus vaikas, tą amžių viename savo veikalų jis įvardijo kraštutinumų epocha.

Ignoruoti kruvinus susidorojimus su protestuotojais per įvykius Vengrijoje 1956-aisiais ir Prahos pavasario metu ir likti britų komunistų partijos nariu iki pat jos išsivaikščiojimo dvidešimto amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje, pasisakyti už komunizmo perspektyvą net išaiškėjus Josifo Stalino nusikaltimams Sovietų Sąjungoje – tam reikėjo ne tik savitvardos, bet ir įžūlumo. Tiesa, daug ką paaiškina aplinkybė, kad išeivis iš žydų šeimos E.Hobsbaumas prieglobstį Didžiojoje Britanijoje gavo 1933-aisiais, kaip tik tada Vokietijoje į valdžią atėjo Adolfas Hitleris.

Vešųjų ryšių vadelėjamame 21 amžiuje verda labiau operetinės aistros. Po šių respublikonams nesėkmingų prezidento rinkimų dienraštis „The Financial Times“ pastebėjo, kad „Didžiajai senai partijai“ tenka ieškoti naujų lozungų, jei nori patikti žinių išpaikintam elektoratui. Pasak dienraščio, respublikonus drasko prieštaravimas tarp konservatyvaus purizmo ir nuosaikiųjų, kurie supranta, kad reikia bandyti ieškoti populiarumo tarp naujų visuomenės grupių.

B.Obama pasiekė pergalę, nors už jį balsavo mažiau kaip 50 proc. baltųjų, respublikonų kandidatui M.Romniui nepavyko į savo pusę patraukti  tokių svarbių visuomenės grupių kaip išsilavinę baltieji, moterys ir gausėjanti ispanakalbių bendruomenė.  Beliko guostis teiginiu, esą jų kandidatas pralošė, mat buvęs nepakankamai radikalus.

Kita vertus, nebūtina dairytis už Atlanto, kur bent ekspertų lygmenyje galų gale vis viena prabylama apie idėjas. Keistai sodietiškų, jokia klasikine ideologija net nekvepiančių partinių pertubacijų galime sočiai prisižiūrėti ir savo tėvynėje.

Šiandien – apie fragmentėjantį partinį ir politinį gyvenimą planetoje. Pirma pusė – straipsnis „Dešinieji patys sau kenkia“ iš britų dienraščio „The Guardian“, ir antroji – Kanados leidinio „La Presse“ publikacija „Demokratinėms sistemoms reikia peržiūros“.

Pirma pusė – straipsnis „Dešinieji patys sau kenkia“ iš „The Guardian“.

2008-ųjų Amerikos prezidento rinkimų kampanija buvo tokia įspūdinga ir gniaužianti kvapą, kad televizijos kanalas NVO jau šiemet parodė filmą „Žaidimo pakeitimas“, kurio siužeto pagrindą sudarė tik vienas tų rinkimų epizodas, įtempta respublikonų kandidatės į viceprezidentus Saros Palin veikla. Tuometinės Aliaskos gubernatorės vaidmenį filme suvaidino Julianna Moore. 2012-ųjų mūšis, be abejo, nė iš tolo neprimena ir išties epinės kovos tarp B.Obamos ir Hillary Clinton, kurių kiekvienas ir šiaip pasireiškė kaip istorinė asmenybė prezidentinės kampanijos metu.

Deja, šiandieniniai respublikonai tinka nebent komedijos žanrui, ir daugybė keistų šiųmetinės rinkimų kampanijos epizodų tą patvirtino. Tarkime, kai milijardierius M.Romnis kurį laiką mėgino eksploatuoti eilinio amerikiečio, „savo bičo“ įvaizdį. Amerikiečiai ne veltui turi anekdotą, kai į barą užeina konservatorius, liberalas ir nuosaikių pažiūrų politikas, ir prie baro stovintis šeimininkas visus pasveikina: „Sveikas, Mittai“ (priminsiu, tai Romnio vardas).

Ponas M.Romnis iš tiesų įkūnija tradicinę konservatorišką dvasią – yra aristokratiškas, kilęs iš gana  liberalios Amerikos šiaurrytinės dalies, konservatyvus piniginiuose reikaluose ir ištikimas Volstryto šalininkas. Beje, primintina, kad likę keturi su savo partiečiu besivaržę respublikonai atstovavo ideologines kryptis, kurių vienoje partijoje suderinti neįmanoma – pradedant kraštutiniu purizmu dvelkiančiais teiginiais, jog moterų vieta virtuvėje, ir baigiant fantazijomis apie kosmoso užkariavimą.

Amerikos respublikonai susiskaldę beveik visais įmanomais klausimais. Ankstesniais metais jie sugebėdavo užglaistyti prieštaravimus ir susitelkti aplink kandidatą, kuris, jų nuomone, galėjo pasiekti pergalę rinkimuose, tačiau 2012-aisiais, panašu, įveikti vidinių prieštaravimų nepavyko. Pasak buvusia respublikonų šalininke save įvardijančios Annos Appelbaum iš dienraščio „Washington Post“, partija ėmė deklaruoti nesuderinamus dalykus – pavyzdžiui, raginti mažinti mokesčius ir tuo pat metu didinti išlaidas ginkluotei ir išlaikyti socialines išmokas, ypač pagyvenusiems amerikiečiams.

Panašių prieštaravimų netrūksta ne tik Amerikoje. Šių metų viduryje BBC parodytoje laidoje „Newsnight“ dalyvavo tik konservatoriai, kurie diskutavo dėl planuojamo mokesčio prabangiam nekilnojamam turtui. Tradicinėms torių pozicijoms atstovaujantis Jacobas Reesas-Moggas (Джейкоб Рис-Могг) sakė, kad nuosavybė yra neliečiama ir kone šventa, nuosaikesnių pažiūrų jo oponentas iš tos pačios torių partijos Timas  Montgomeris pareiškė manąs, kad būtina apmokestinti turtus, o ne pajamas. Ir patarė daugiau kaip porą milijonų svarų sterlingų kainuojančiuose namuose gyvenantiems ir finansinių sunkumų patiriantiems pagyvenusiems britams imti paskolas, kad galėtų sumokėti šį mokestį. J.Reesas-Moggas už tokias kalbas apkaltino oponentą socializmo propagavimu, o komentatoriai interneto socialiniame tinkle „Twitter“ pastebėjo, kad T.Montgomeris šiuo klausimu pasisako dar radikaliau nei konservatorių oponentai leiboristai.

Tai nebuvo klasikinė diskusija tarp kairiųjų ir dešiniųjų, bet konservatorių partijos vidinės kovos apraiška. Kaip taikliai pastebėjo vienas apžvalgininkų, ji vyksta tarp madingai atrodančių ekonominių liberalų, kurių dvasinis lyderis yra Georgas Osbornas, ir tradiciškiau nusiteikusių torių, kurie mano, kad privati nuosavybė kaimo vietovėje yra šis tas daugiau nei vien pajamų šaltinis. Kai kurie iš pastarųjų tikisi, kad dabartinis Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas palaiko būtent juos, nors ir  dažnai telkiasi madingą gražbyliavimą apie modernizacijos poreikį. Tarp britų konservatorių esama ir kitų nesutarimo taškų, tarkime, premjerui D.Cameronui šią vasarą teko iškęsti 82 jo partijos narių balsavimą prieš jo siūlymus dėl Europos reikalų.

Be abejo, konfliktai tarp britų konservatorių nė iš tolo neprimena nuožmios kovos tarp Amerikos respublikonų, vis dėlto tai galima laikyti perspėjimu, kad rietenos dešiniųjų stovykloje nieko gero jiems neduos.

Dabar – antra pusė, „La Presse“ publikacija „Demokratinėms sistemoms reikia peržiūros“.

2012-aisiais įvyko rinkimai Rusijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėse Valstijose, vis dėlto, turint galvoje demokratijos reikalus planetoje, dėl šių įvykių nereikėtų puoselėti didelių lūkesčių. Sociologijos profesoriaus Danielio Landri nuomone, demokratijos sistemai šiandien būtina refoma, kad būtų sudarytos prielaidos ateiti į valdžią naujai politikų kartai.

B.Obamos pažadai prieš pirmą kadenciją atsisakyti Georgo W.Busho paveldo paskatino viltis visame pasaulyje, bet jo realios veiklos rezultatai per pirmą kadenciją nuvylė. Tuo patu metu akivaizdu, kad prezidento B.Obamos bejėgiškumas visai nereiškia, jog respublikonų kandidatas geriau valdytų Jungtines Valstijas. Veikiau atvirkščiai, nuo Ronaldo Reagano laikų respublikonai radikalizavosi tiek, kad šios partijos atstovų įkyrūs pareiškimai dvelkte dvelkia dogmatiškumu.

Prezidento B.Obamos bejėgiškumas reiškia, kad būtina peržiūrėti visą dabar galiojančią sistemą. Tą būtinumą tik pastiprina grizės grėsmė, tokioje pavojingoje situacijoje būtų per didelė prabanga tenkintis politine sistema, kuri turi labai daug trūkumų.

Prancūzija irgi išgyvena demokratijos krizę. Finansinių oligarchų sluoksnis manipuliuoja šalies politika, siekdamas rinkų liberalizavimo. Todėl politikų klasė užsiima sistemos palaikymu, o ne vadavimusi iš jos. Taip eliminuojama bet kokia galimybė rastis alternatyvai veikiančiai valdžiai, ir naujo prezidento Fransua Ollando išrinkimas kol kas niekaip nepakeitė eilinių prancūzų gyvenimo.

Dar gėdingesnė situacija Rusijoje, nes šalis priversta kovoti su demokratijos pakaitalu. Nuo 2000-ųjų valdantis prezidentas Vladimiras Putinas užuot kūręs demokratinę Rusiją mėgina sutaikyti šalį su Josifo Stalino epocha, be to, šioje šalyje įdiegtas ekonomikos modelis leidžia turtėti tik menkai saujelei žmonių.

Dabartinis politinis pasaulio kontekstas skatina cinišką visuomenės požiūrį į politines institucijas. Ši aplinkybė verčia galvoti, kad reformų galima tikėtis ne iš tradicinių politinių struktūrų, o žmonių spaudimo joms. Visuomenei dera mobilizuotis, kad planetoje išauštų demokratijos pavasaris.