Laikraštis – tas pats, kuris kasdien pranešdavo apie mūsų rūšies idiotizmą ir genialumą, – dar niekada nebuvo praleidęs pasimatymo su skaitytojais. Šįsyk jis nepasirodė. – štai tokiu sakiniu baigia savo romaną „Netobulieji“ Romoje gyvenantis Tomas Rachmanas, tas pats, kuris 2006-2008 metais redagavo Paryžiuje leidžiamą anglakalbį dienraštį „International Herald Tribune“. Nors knygoje pasakojama apie praeito amžiaus šešto dešimtmečio viduryje Romoje įsteigtą laikraštį, neapleidžia mintis, jog kalbama būtent apie „International Herald Tribune“. Knygos leitmotyvas – sveiki atvykę į laikraštį, kurio dienos suskaičiuotos, o elegantiškas paskutinis sakinys informuoja, kad jau šio tūkstantmečio pirmo amžiaus pirmam dešimtmečiui persiritus į antrą pusę po daugiau kaip pusamžio gyvavimo dienraštis neatlaikė interneto spaudimo.

Taigi pokalbis apie ją, didenybę žiniasklaidą. Indiferentiška, nesustojanti nė akimirką interneto viešosios erdvės savana tradicinę spaudą išmušė iš vėžių, laikraščio kaip tokio statusas susvyravo, beje, kaip ir tradicinės žurnalistikos – energingais ir nelabai prognozuojamais laikais kiekvienas pats sau žurnalistas.

Dar vienas tradicinis žanras, išgyvenantis dramatišką išbandymų laiką? Nuomonių įvairovė – nuo apokalipsės iki santūraus optimizmo. Vieni muša pavojaus varpais, kad kokybiškai žurnalistikai iškilo pavojus ir žmonija kurį laiką bus pasmerkta gyventi tekstinių banalybių dykroje, kiti bando raminti, esą kokybiškų tekstų reikėsią visada, ir ne taip svarbu, popierinėje versijoje ar monitoriuje.

Kaip bebūtų, virsmas neabejotinas, tad bandykime aiškintis: pirma pusė – straipsnis „Kodėl laikraščiai miršta“ iš leidinio „American Thinker“, ir antroji – Vokietijos savaitraščio „Die Welt“ publikacija „Geriausi laikai žurnalistikai – ateityje“.

Pirma pusė – straipsnis „Kodėl laikraščiai miršta“ iš „American Thinker“.

Nuo universiteto laikų buvau įpratęs vos ne kasdien perskaityti ar bent peržvelgti „Wall Street Journal“, „The New York Times“ ir „Le Monde“. Bet pasitaikius pirmai progai perėjau prie šių leidinių skaitmeninių versijų – „Wall Street Journal“ ir „The New York Times“ atvejais praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje, prancūzų dienraščio – visai neseniai. Kai mūsų šeimoje apsigyveno mano tėvas su žmona, kuri kategoriškai atsisakė skaityti monitoriuje, mes jai užprenumeravome popierinę „New York Times“ versiją. Jau keletą mėnesių ši miela moteris su mumis negyvena, ir mano žmona nutarė atsisakyti prenumeratos, nors ir pati kai kada dienraštį paskaitinėdavo.

Kai „The New York Times“ interneto puslapyje norėjau atsisakyti prenumeratos, sužinojau, kad jei sutinku mokėti 7,7 dolerio už popierinio laikraščio pristatymą į namus tik darbo dienomis, „The New York Times“ dovanoja neribotą priėjimą prie skaitmeninės versijos pačiuose įvairiausiuose agregatuose. O jei popierinės versijos atsisakau, dienraštis ims iš manęs 8,75 dolerio vien už priėjimą prie skaitmeninės versijos paprastame kompiuteryje. Kitaip tariant, jei imu ir popierinę, ir virtualią versijas, „The New York Times“ sutinka primokėti man 54,6 dolerio per metus. Tai sužinojusi, mano praktiška žmona nutarė prenumeratą išlaikyti, nors popierinės versijos po to beveik neskaitydavo.

Kodėl „The New York Times“ taip, atrodytų, neracionaliai elgiasi? Pagal seną žiniasklaidos verslo modelį vietos rinkoje viešpataujantis laikraštis buvo nereguliuojama monopolija maždaug taip pat, kaip mokamas tiltas per upę. Bet kuriame mieste skaitytojas geriausiu atveju galėjo rinktis iš dviejų vietinių leidinių, laikraščiai iš kitur buvo per brangus malonumas, todėl ir reklamos kaina vietos laikraščiuose buvo gerokai didesnė negu būtų konkurencingoje rinkoje.

Internetas sugriovė šią „mokamo tilto“ monopoliją. Skaitytojus ištisą parą atakuoja naujienos iš viso pasaulio, jos atsiunčiamos į kompiuterius ir mobiliuosius įrenginius, beje, paprastai nemokamai, tiksliau, už prisijungimo prie interneto kainą. Be abejo, kai kurie žinomi leidiniai gali imti mokestį už prisijungimą prie jų internetinės versijos, kaip tą daro garsusis Niujorko dienraštis. Vis dėlto mokesčio nelinkę mokėti skaitytojai be informacijos nelieka. Gali būti, jie neperskaitys kelių žinomų apžvalgininkų skilčių, bet jų neaplenks nė viena tikra naujiena. Kai įvyksta kas nors iš tiesų reikšminga, galima realiu laiku apie tai sužinoti socialiniame tinkle „Twitter“ – daug greičiau, nei apie tai praneša oficialios žiniasklaidos priemonės.

Kažkada žiniasklaidos verslą saugojusių aukštų barjerų griuvimas lėmė neišvengiamai staigų reklaminio ploto kainų mažėjimą nuo šimtų dolerių tradiciniuose laikraščiuose, tokiuose kaip „The New York Times“ arba „The Wall street Journal“ iki kelių dolerių daugelyje žinomų interneto dienoraščių ir interneto puslapių.

Atvirai kalbant, jau dabar reikalai daug prastesni, nei daugelis mūsų išdrįsta pripažinti. Remiantis ekonomisto Marko J.Perrio paskelbtais duomenimis, Amerikos žiniasklaidos reklamos pajamos per paskutinį dešimtmetį žlugo tiesiogine to žodžio prasme. 2000-aisiais jos viršijo 60 milijardų dolerių, 2011-aisiais nukrito iki 20 milijardų. Įvertinus infliaciją, laikraštinės reklamos rinka nukrito į maždaug 1950-ųjų lygį, nors gyventojų tuo metu Amerikoje buvo dvigubai mažiau nei dabar. Žodžiu, pabaiga neišvengiama – popierinės spaudos kiekis ir jos apimtys tik mažės.

Vis dėlto didieji žiniasklaidos prekės ženklai neišnyks. Kokybiška žurnalistika besiremianti jų įtaka sumažėjo, bet visiškai nedingo. „The New York Times“ redakcijos produkcija kokybiškai vis viena aukštesnė už sausus naujienų agentūrų pranešimus. Didieji laikraščiai internete gyvuos ir po savo popierinių pirmtakų mirties. Tačiau turės gyventi kukliau ir pratintis prie naujų kainų. Redaktoriai nebegalės leisti autoriams eikvoti keturių tūkstančių žodžių tam, kam užtenka tūkstančio. Sveiki atvykę į laisvą rinką, – taria internetas tradicinei spaudai. Gyventi čia dažnai sudėtinga, užtat nenuobodu, ir prie to teks priprasti.

Dabar – antra pusė, „Die Welt“ publikacija „Geriausi laikai žurnalistikai – ateityje“.

Ponas Edmundas Stoiberis papasakojo apie kuriozišką atvejį, kuris tuo pat metu gali daryti slegiantį įspūdį. Kartą pusryčiaujant su anūke greta jo kavos puodelio gulėjo dienraštis „Sueddeutsche Zeitung“. Anūkėlė pažvelgė į nuotrauką pirmame puslapyje, tris kartus spustelėjo ją pirštu ir nusivylusiu balsu pasakė: „Seneli, sulūžo“. Mergaitė galvojo, kad su fotografija turi kažkas nutikti, kai prie jos prisilies, kaip būna kompiuteriuose. Ji jau nesuprato, kad nuotraukos kai kada tiesiog atspaudžiamos popieriuje ir nieko daugiau su jomis negalima padaryti. Senelis iš to padarė išvadą, kad popierinė žiniasklaida jaunosios kartos jau nedomina.

Tą patvirtina ir naujausi įvykiai: apie bankrotą paskelbė žinomas laikraštis „Frankfurter Rundschau“, vienas įdomiausių paskutinio dešimtmečio projektų „The Financial Times Deutschland“ irgi baigia egzistavimą. Išsireiškimas „laikraščių mirtis“ tarsi šmėkla klajoja žiniasklaidos versle. Kol kas viskas iš tiesų atrodo liūdnai. Ypač dėl to, kad patys žurnalistai skleidžia šias neguodžiančias žinias.

Ar iš tiesų laikraštinė žurnalistika greitai baigs savo gyvavimą? Pono E. Stoiberio anūkės elgesys rodo, kad popieriui kaip naujienų turinio nešėjui mestas iššūkis ir kad spaudos ilgalaikėje perspektyvoje laukia sudėtingi laikai. Vis dėlto mergaitės elgesys taip pat rodo, kad geriausi laikraštinės žurnalistikos laikai būtent ateityje. Nes ji instinktyviai suprato, kokį potencialą žurnalistams ir leidėjams suteikia naujosios technologijos. Tai – interaktyvumas, momentinė aktualizacija, informacijos susiejimas su raktiniais žodžiais, neribota žinių sklaidos erdvė, įvairių stilių ir estetikų susiliejimas. Šiandien laikraštis gali būti perskaitytas ne tik popierinėje versijoje, bet ir skaitmeniniu pavidalu kompiuteryje ar mobiliajame telefone. Tai reiškia gerus laikus leidėjams, kurie nori plėsti savo veiklą.

Popierius turi daug privalumų, todėl popierinė žiniasklaida gyvuos dar ilgai. Bet būtų klaidinga žurnalistikos ateitį atsieti nuo skaitmeninių informacijos sklaidos priemonių. Juk žurnalistikos kokybę lemia ne popierius ar kitokia naujienų sklaida. Dvasia lemia materiją, o ne atvirkščiai. Pagrindinė problema ta, kad per daug žurnalistų ir leidėjų šiandien jaučiasi neužtikrintai. Jie atkakliai gina popierių ir skundžiasi, kad kokybiška žurnalistika skęsta piktojo interneto gelmėse. Tai primena savižudybę dėl mirties baimės.

Bet pavojus tyko ir pernelyg entuziastingai žengiančių su laiku. Tų, kurie teigia, esą ilgainiui interneto turinio vartotojai pakeis profesionalius žurnalistus, nes viską daro patys ir geriau už bet ką žino, ko jiems reikia. Tai yra visiški niekai. Vartotojų kuriamas turinys, be abejo, puiku, jis papildo tai, ką siūlo žurnalistai. Kolektyvinis intelektas egzistuoja, bet egzistuoja ir kolektyvinė kvailybė. Teigti, esą vartotojai patys kurs kokybiškas žinias, yra tas pats, kas tvirtinti, jog laiškas redakcijai gali atstoti redakcinį straipsnį. Prieš 400 metų pono Johanno Caroluso Strasbūre pradėtame leisti pirmame laikraštyje turinį iš esmės irgi kūrė vartotojai. Ir tik ilgainiui žurnalistika tapo profesionaliu užsiėmimu. Tas pats vyks ir skaitmeniniame pasaulyje.

Netikrumas skatina dar vieną kvailystę, tai yra nemokamos kultūros propagandą, pagal kurią laisvasis pasaulis internete galimas tik tuo atveju, kai bet kuri informacija visiems ir bet kuriuo metu yra laisvai prieinama, taigi nemokama Sunku suprasti, kodėl duona ar vaistai turi kainą, nors yra svarbesni žmonių gyvenimui negu geri laikraščiai ar interneto dienoraščiai pasauliniame tinkle. Todėl skaitmeniniams laikraščiams reikia mokamų modelių, nes jie padės sukurti rinką ir išgelbės mus nuo politiškai valdomos valstybinės žiniasklaidos. Tik rinka sukuria konkurenciją, įvairovę ir nepriklausomybę.

Technologijos keičiasi labai greitai, bet žmonių noras skaityti ir domėjimasis naujienomis išlieka toks pat, koks buvo visada. Todėl laikraštinės žurnalistikos laukia puiki ateitis, nes gero straipsnio niekas negali pakeisti. O jei ateityje pono E.Stoiberio anūkė turės galimybę klyktelėti ant nuotraukos elektroniniame popieriuje išspausdintame laikraštyje – tuo geriau.