Be dėmesio niekaip negalima palikti demografijos. Nes viešųjų ryšių teorijos autoritetingai skelbia, kad seksas be problemų parduoda viską. O viešieji ryšiai žino, ką sako, seksas ir demografija vis dėlto susiję. Tiesa, tas ryšys civilizacijai veržliai žengiant į priekį tampa vis trapesnis, gali nutikti ir taip, kad ilgainiui tik migloti prisiminimai bylos, jog žmonių gausėjimą lemia seksualinis abiejų lyčių aktyvumas.

Vis dėlto, kaip atrodo reikalai su mūsų kiekiu motušėje Žemėje? Pasirodo, įvairiai. Į savirefleksiją linkę mūsų laikai demografijai linkę priskirti svarų vaidmenį dabartiniuose žmonijos reikaluose ir įžvelgia jos ryšį ne tik su socialinėmis planetos problemomis, tokiomis kaip vis dar neišgyvendintas badas ar epidemijos, bet ir tokiais reikalais kaip personalo vadyba ar inovacijos.

„Deutsche Welle“ neseniai informavo, kad beveik pusė iš 190 tūkstančių Vokietijos valstybinės geležinkelių kompanijos „Deutsche Bahn“ darbuotojų perkopę penkiasdešimt metų, taigi jau apžvelgiamoje ateityje bendrovė susidurs su masiniu jų išėjimu į pensiją. Užuot puolusi ieškoti senstančio personalo rezervų tarp imigrantų kompanijos valdžia apsisprendė pradėti penkiasdešimtmečių apmokymo programą, mat, kaip paaiškino „Deutsche Bahn“ socialinius klausimus kuruojantis Sigridas Heudorfas, ilgą profesinę karjerą turintys žmonės nepraranda aktyvumo bei profesinės motyvacijos ir sulaukę pagarbesnio amžiaus.

Geležinkelių giganto pavyzdžiu linkusios sekti ir kitos Vokietijos kompanijos. Kelne veikiančio Vokietijos ekonomikos instituto mokslinė bendradarbė Christina Anger apklausė būrį šios valstybės koncernų kadrų skyrių vadovų ir sužinojo, kad tik aštuoni proc. apklaustųjų sutinka su teiginiu, jog pagyvenę žmonės dirba ne itin efektyviai. Pagyvenusių darbuotojų apmokymą taiko „Daimler“, BASF, „Festo“ ir kiti dideli vokiečių koncernai.

Taip su visuomenės senėjimo problemomis dorojasi vokiečiai, o štai Amerikoje skirtingi požiūriai į demografiją susikirto po to, kai konservatyvus apžvalgininkas Rossas Douthatas (Dauzetas) dienraštyje „The New York Times“ paskelbtame tekste „Daugiau vaikų, prašytume“ padarė narsią išvadą, kad dabartinės kartos nenoras turėti vaikų ir juos auklėti yra epochos išsekimo požymis ir galų gale lemia stagnaciją, o ne inovatyvių idėjų įsigalėjimą. Nedelsdamas susinervino kitas apžvalgininkas Markas Adomanis ir žurnale „Forbes“ atkirto, kad pagal patentų paraiškų skaičių planetoje pirmaujančiose Japonijoje ir Pietų Korėjoje gimstamumo lygios labai žemas. O 2011-ųjų inovacijų indekso pirmo trejetuko valstybės Šveicarija, Švedija ir Singapūras pagal gimstamumo rodiklius buvo antro šimtuko v viduryje ir dar toliau. Išradimų įkarštis su seksualiniu aktyvumu nebūtinai susijęs, gali būti, dėl to, ką psichoanalizė vadina sublimacija.

Vis dėlto demografija yra svarbi, tad šiandien pirma pusė – Japonijos leidinio „The Diplomat“ straipsnis „Demografija – tai likimas?“, ir antroji – publikacija „Gyventojai: ateityje neišvengsime rūpesčių“ iš britų dienraščio „The Guardian“.

Pirma pusė – straipsnis „Demografija – tai likimas?“ iš „The Diplomat“.

Šių metų pavasarį Amerikos karinio laivyno koledže surengtoje konferencijoje „Senstanti Azija: demografinis šio žemyno nuosmukis ir regiono saugumo perspektyvos“ grupė demografų, istorikų bei saugumo specialistų bandė aiškintis ryšį tarp senstančios visuomenės, mažėjančių žmogiškųjų resursų, užsienio politikos ir karinių reikalų. Panašu, kad dauguma dalyvių laikėsi nuostatos, jog senstančios nacijos kuo toliau, tuo labiau vengs veltis į karines avantiūras užsienyje.

Be abejo, kai mūsų sūnų ir dukrų yra vis mažiau, kiekvienas iš jų tampa labai brangus. Atsargumas, konservatizmas, rizikos vengimas – štai pagrindiniai pricipai, kuriais turi vadovautis senstančios visuomenės. Kai žmonių valstybėje mažėja, būtina labai atsakingai sverti kiekvienos karinės kampanijos kainą. Kita vertus, nors niūrios demografinės prognozės verčia politinius lyderius laikytis vis didesnio atsargumo, žmogiškųjų išteklių keikis yra tik vienas iš daugybės faktorių, kurie verčia žmoniją veltis į karus. Tarptautines varžytuves ir valstybių tarpusavio priešiškumą dažnai lemia priežasčių migla, be to, karines kampanijas paprastai lydi stiprios aistros.

Pasirodo, Antikos pasaulį prieš porą tūkstančių metų sukrėtusiame Peloponeso kare kovėsi priešininkai, kurie turėjo rimtų demografinių problemų. Sparta buvo karinė oligarchija, turėjusi grėsmingiausią armiją antikinėje Graikijoje. Spartos armija rėmėsi neįveikiama pėstininkų falanga, kurios priekinę gretą sudarė tikras elitų elitas. Šie tvirti vaikinai ištisas dienas leisdavo treniruodamiesi gimnaziume.

Kaip nekeista, miesto vadovybė darė viską, kad sumažintų spartiečių skaičių. Pavyzdžiui, miesto piliečiu galėjo tapti tik pirmas spartiečio sūnus, gali būti, miesto tėvai laikėsi teorijos, kad jų karinė kasta pasipildys vienas prie vieno, nepaisant to, kad senajame pasaulyje teko nuolat kariauti. Spartiečiai taikė labai keistą laukinę demografinę praktiką ir atsikratydavo trūkumų turinčių naujagimių. Todėl miestas pateko į demografinę krizę dar prieš prasidedant Peloponmeso karui. Miesto tėvai palengvino konservatyvius reikalavimus stojantiems į armiją, bet falangos pirmose eilėse vis dažniau atsidurdavo „nekokybiški“ kariai. Spartai vienu metu net teko prašyti taikos, kai į nelaisvę buvo paimtas mažiau nei porą šimtų karių turintis spartiečių dalinys. Miestas galų gale krito, nes tapo paties vykdytos save naikinančios demografinės politikos auka.

Spartos priešininkai atėniečiai daugeliu atžvilgių elgėsi visiškai priešingai. Laisva, turtinga, demokratiška jūrinė valstybė rėmėsi savo piliečių energija ir išradingumu. Jos karinis laivynas buvo stipriausias Viduržemio jūroje. Bet ir Atėnai turėjo demografinių problemų. Periklis įkalbėjo miesto susirinkimą Atėnų apylinkių gyventojus perkelti šiapus miesto sienų, tokiu būdu atėniečių armija išvengė mūšio sausumoje. Bet neregėtai išaugus gyventojų tankumui, miesto gyvenimas tapo labai priklausomas nuo ligų ir epidemijų. Peloponeso karo pradžioje Atėnuose keletą metų siautęs maras nusinešė apie 25-30 proc. gyventojų.

Šie demografiniai sukrėtimai neišmokė atsargumo, Alkibiado tipo avantiūristai įkalbėjo miesto susirinkimą įsiveržti į Siciliją, nevykusios invazijos rezultatas – praradimas ne tik galingo laivyno, bet ir visos armijos, kurią jis gabeno. Tik tada atėniečiai kare ėmė laikytis gynybinės taktikos.

Atėnai ir Sparta demonstruoja skirtingus elgesio modelius, kurių laikosi valstybės demografinio streso atveju. Čia minėtoje konferencijoje daug kalbėta apie Kiniją, kuri panašiai kaip Sparta vieno vaiko šeimoje politika iškreipia natūralų gyventojų prieauglį. Kol kas sunku pasakyti, kaip Pekinas elgsis, kai visuomenė ims senti – labai konservatyviai tarsi antikinė Sparta ar, atvirkščiai, beatodairiškai kaip Atėnai. Panašiai galima klausti ir apie Indiją, Jungtines Valstijas, Europą ir kitas svarbias planetos politikos žaidėjas. Be abejo, demografijos specialistai teisūs, kai nurodo gyventojų skaičiaus svarbą valstybių elgesiui. Vis dėlto nepamirština ir dar viena mintis, apie tai, kad demografija – tai likimas.

Dabar – antra pusė, publikacija „Gyventojai: ateityje neišvengsime rūpesčių“ iš „The Guardian“.

Spalio pradžioje paskelbtoje Jungtinių Tautų (JT) ataskaitoje nurodoma, kad 2050-aisiais šešiasdešimtmečių planetoje bus daugiau negu penkiolikmečių, ir tai turės labai rimtų pasekmių visai pasaulio bendruomenei. Panašaus masto demografiniai pasikeitimai Žemėje jau vyko, labai seniai, per vadinamąją neolito revoliuciją, kai pirmykščiai žmonės ėmė dirbti žemę ir kurti pastovias gyvenvietes. Tada įvyko perėjimas iš klajokliško gyvenimo prie gyvenimo kaime, dabar žmonija keičia gyvenimą kaime į gyvenimą mieste. Kaip ir neolito laikotarpiu, šį procesą lydi audringas gyventojų kiekio augimas, po kurio stos stabilumo laikotarpis.

Norėdami suprasti, kaip atrodys ši stabili ir nejauna visuomenė, turime pažvelgti į valstybes, kur perėjimas iš gyvenimo kaime į gyvenimą mieste jau įvyko, tarkime Japoniją per paskutinius porą dešimtmečių. Gyvenimo trukmė joje labai išaugo, poros turi vidutiniškai mažiau nei du vaikus, dominuoja visuomeninis transportas, o Tokijo pavyzdys įrodo, kad ir 30 milijonų žmonių gali gyventi susispaudę, bet ir išlaikydami sąlyginę harmoniją.

Beveik visoje Europoje (išskyrus Didžiąją Britaniją) gyventojų mažėja arba ir taip labai mažas jų gausėjimas lėtėja. Jei situacija bus valdoma prastai, jauni žmonės paliks kaimo vietoves ir kelsis į miestus. Jeigu visuomenės senėjimą pavyks suvaldyti, žmonės ir toliau maišysis. Pastebėtina, kad pagyvenę žmonės reikalauja mažiau priežiūros negu jaunikliai. Ypač labai jauniems žmonėms ilgą laiką reikia daug individualaus dėmesio, jei norite, kad jie užaugtų gerais žmonėmis. Kaip yra taikliai pastebėjęs vienas apžvalgininkas, juos reikia tiesiog „užversti meile“.

Na, o kaip bus su Amerika bei Didžiąja Britanija, kurioms pavyksta atidėti visuomenės senėjimą dėl palyginti aukšto gimstamumo lygio ir jaunų žmonių imigracijos? Jaunimas veikiausiai ir toliau vyks į šias dvi valstybes, nes daugeliui jų anglų kalba yra antroji, be to, abiejose netrūksta menkai apmokamų darbo vietų ir kitų galimybių ekonominės skalės apatinėje dalyje. Pasak vienų prognozių, Didžiosios Britanijos valstybės skola greitai gali viršyti 80 proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP), bet yra ir prognozuojančių, kad ji gali sumažėti iki 40 proc. 2050-aisiais, jei migrantai ir toliau atvyks ir dalinsis su britais mokesčių naštą.

Vidutiniškai pusė planetos porų turi mažiau negu du vaikus. Iš dalies dėl to, kad beveik visur vaikų mirtingumas mažėja, beje, greičiau negu bet kada per visą žmonijos istoriją. Žmonės beveik visur nutaria apriboti savo vaikų skaičių iki dviejų ir mažiau, todėl vidutinis žmonijos amžius greitai auga. Tiesa, turtingų šalių visuomenės kurį laiką nesens labai greitai, jeigu jauni imigrantai ir toliau vyks ten, kur koncentruojasi daugiausia pagyvenusiųjų, tai yra į pasiturinčias valstybes. Ši imigracija lėtins planetos gyventojų gausėjimą ir didins jos senėjimą, nes jauni žmonės greitai prisitaiko prie papročių tų vietų, kuriose apsigyvena. Apskritai laukia nuostabi ateitis: pilkos didmiesčių spalvos, daugiau priežiūros, mažas gyventojų kiekio augimas ir ekologija. Reikia tik luktelėti.