2013 m. rugsėjo 18 d. Arūno Sprauniaus rengiamoje radijo stoties “Laisvoji banga” laidoje “Bent dvi pusės” supažindinama su Katalonijos regiono separatizmo siekiu ir kalbama apei globalizacijos ir separatizmo santykį šiandienos pasaulyje.

Laidos įrašo galite klausytis paspaudę čia.

Taip pat pateikiame šios laidos tekstą. Malonaus klausymosi ar skaitymo!

“Sveiki, radijo stoties „Laisvoji banga” klausytojai. Jūsų dėmesiui – laida „…bent dvi pusės“, prie mikrofono – Arūnas Spraunius.

Pastarosiomis dienomis plėtojosi kiek netikėtas siužetas, kai Ispanijos užsienio reikalų ministras Jose Manuel Garcia-Margallo iškvietė Latvijos ambasadorių Madride Janį Eichmanį pasiaiškinti dėl latvių premjero Valdžio Dombrovskio pasisakymo Katalonijos nepriklausomybės klausimu. Ponas V. Dombrovskis ėmė ir pareiškė, jog jei esama tautos valios surengti referendumą, privalu į tai reaguoti. Ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija išplatino pranešimą, kuriuo išreiškė susirūpinimą dėl Ispanijos spaudos interpretacijų Lietuvos pozicijos Katalonijos klausimu. Pareiškime nurodoma, kad nekorektiška lyginti Sovietų Sąjungos įvykdytą Baltijos šalių okupaciją su situacija Ispanijoje.

Kame čia šuo pakastas? Pasirodo, tame, kad rugsėjo 11-ąją švęsdami Katalonijos nacionalinę šventę provincijos piliečiai suformavo apie 400 kilometrų gyvąją grandinę. Tarptautinė žiniasklaida iškart pastebėjo, jog akcija surengta pagal 1989-aisiais įvykusio Baltijos kelio pavyzdį, kai žmonės Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje susikibo rankomis, minėdami Ribentropo – Molotovo pakto metines ir reikalaudami nepriklausomybės.

Ispanų dienraštis „El Pais“ net rado abiejų akcijų liudininką, Barselonos gyventoją Xavierą Vinyalsą Capdepontą, kuris 1989 – ųjų rugpjūčio 23 – ąją atvyko į Latviją ir įnešė savo indėlį į baltų susikabinimą rankomis Rygoje. Beje, šiuo metu Latvijos garbės konsulas Katalonijos sostinėje X. V. Capdepontas pripažįsta, jog Lietuva, Latvija ir Estija buvo gerokai sudėtingesnėje situacijoje nei Katalonija dabar, mat Europos Sąjungai (ES) priklausanti Ispanija yra demokratinė valstybė. Prie savo tautiečių akcijos jis prisidėjo gimtojoje Barselonoje.

Katalonų nepriklausomybės ambicijos – sudėtinga tema tiek jiems patiems, tiek Ispanijos sostinei Madridui. Diskusijos vyksta senokai, abi pusės pateikia įvairių argumentų, o pastaraisiais metais ginčijamasi Ispaniją kamuojančios ekonominės krizės, didelės bedarbystės ir veržliai besiplėtojančių globalizacinių procesų kontekste. Ekonomika kaip visada valdo, pasak madridiečio ekonomisto Chosės Ragos, 80 proc. Katalonijoje pagamintų prekių parduodama kituose Ispanijos regionuose. Katalonams vienašališkai atsiskyrus, susinervinę likę ispanai gali jų prekių ir nepirkti.

Be to, toji pati globalizacija žmonijos reikalus jau sudėstė tokiu būdu, kad senokai ir patikimai gyvename koverių epochoje – kas 1989-aisiais atrodė naujumu stulbinanti pilietinė akcija, dabar irgi kelia pasigėrėjimą, tačiau vargu ar ką daugiau. Kaip, beje, ir separatizmas, kuriam apibrėžti globalaus pasaulio epochoje galima pasitelkti „romantiškojo separatizmo“ sąvoką. Tad šiandien bent pirma pusė yra britų dienraštyje „The Guardian“ paskelbtas Katalonijos vyriausybės spaudos sekretoriaus Fransesko Homso straipsnis „Ispanija netesi savo pažadų Katalonijai, todėl turi ją paleisti“, o bent antroji – publikacija „Katalonija ir romantiškasis nacionalizmas“ iš Amerikos leidinio „Stratfor“.

Bent pirma pusė – straipsnis „Ispanija netesi savo pažadų Katalonijai, todėl turi ją paleisti“ iš „The Guardian“.

Katalonija kryžkelėje. Jos piliečiai reikalauja laisvo balsavimo dėl tolimesnio kelio pasirinkimo tokiu pat būdu, kaip tą kitais metais planuoja daryti škotai ir kitos Europos tautos per kelis pastaruosius kelis dešimtmečius. Ispanija privalo rasti būdą patenkinti žmonių lūkesčius. Po Franko diktatūros nuvertimo katalonai gavo galimybę atkurti savo istorinį paveldą. Paskutinius 30 metų autonomija dirbo kartu su Madridu, kad būtų sukurta demokratinė, moderni, europietiška Ispanija. Katalonai tikėjosi, kad ši valstybė gerbs Katalonijos savitumą, jos kultūrą ir kalbą.

Deja, paskutiniai įvykiai verčia manyti kitaip. Katalonijos ir Ispanijos 2006-aisiais suderintas ir katalonų referendume palaikytas autonomijos planas Ispanijos konstitucinio teismo vienašališkai perrašytas 2010-aisiais pagal ministro pirmininko Mariano Rajoy užklausą. Šalies švietimo ministras atvirai grasina katalonų kalbos mokymo šalininkams. Kuomet katalonai 2012-aisiais pasiūlė Madridui variantą, pagal kurį autonomijos piniginiai santykiai su centrine vyriausybe būtų formuojami pagal tą patį principą kaip su Baskų provincija ir Navara, siūlymas buvo be ceremonijų atmestas.

Pervedančiai į centrinį šalies biudžetą daugiau pinigų nei bet kuris kitas Ispanijos regionas Katalonijai jų grįžta mažai, todėl vienam jos gyventojui tenkanti valstybinių išlaidų dalis vidutiniškai mažesnė nei bet kurio kito Ispanijos regiono. Madridas net nesiteikė vykdyti finansinių įsipareigojimų, kurie numatyti suteikus Katalonijai autonomijos statusą. Katalonams duodama suprasti, jog jie ne partneriai, bet valdiniai.

Pasak kai kurių Madrido valdininkų, nėra legalaus kelio referendumu išspręsti Katalonijos statuso klausimą. Autonomijos gyventojai su tuo nesutinka, nes akivaizdu, jog tai ne teisinis, bet politinis klausimas. Jei Didžioji Britanija leidžia škotams balsuoti dėl nepriklausomybės, Madridas irgi privalo atsižvelgti į katalonų lūkesčius. Visuomenės nuotaikos akivaizdžios – 2012-ųjų rugsėjo 11-ąją pusantro milijono žmonių išėjo į Barselonos gatves palaikyti šūkio „Katalonija – nauja Europos valstybė“. Lapkritį vykusiuose regioniniuose rinkimuose už autonomijos nepriklausomybę pasisakančios partijos parlamente gavo 107 vietas iš 135. Visuomenės apklausos duomenys rodo, jog šiuo metu 75 proc. žmonių pasisako už referendumo surengimą.

Be abejo, viską būtina atlikti labai demokratiškai, taikiai, todėl referendumo rengėjai ypač pabrėžia savo planų skaidrumą. Katalonija yra ir bus europietiška, Ispanijos sudėtyje ji jau integruota į Europos Sąjungą, taigi ir ateityje veiks eurozonoje. Inovatyvi, dinamiška, į eksportą orientuota naujos valstybės ekonomika bus ne našta, o vertinga sudedamoji ES dalis.

Katalonija nesiekia izoliuotis, autonomija ir jos sostinė Barselona visada buvo daugiakultūrė, dinamiška ir atvira, čia kryžiavosi prekybos keliai. Šiandieniniame pasaulyje viską lemia verslo sąlygos, o Katalonijos ir Madrido santykiai iširo, racionalūs autonomijos siūlymai kategoriškai atmetami, susitarimų nesilaikoma net telkiantis šališkus teismų sprendimus. Ispanija nebevykdo įsipareigojimų katalonų tautai.

Šių metų rugsėjo 11-ąją minėdami nacionalinę Katalonijos šventę šimtai tūkstančių žmonių susikibo už rankų ir sudarė per visą autonomiją nusidriekusią gyvąją grandinę, sekdami įkvepiančiu 1989-ųjų Baltijos tautų pavyzdžiu. Demokratinėse šalyse į tokius lūkesčius gali būti tik vienas atsakymas, Ispanija ;privalo pasekti Didžiosios Britanijos pavyzdžiu ir leisti katalonams balsuoti refrendume.

Girdėjote bent pirmą pusę, dienraštyje „The Guardian“ paskelbtą Katalonijos vyriausybės spaudos sekretoriaus F. Homso straipsnį „Ispanija netesi savo pažadų Katalonijai, todėl turi ją paleisti“.

Dabar – bent antra pusė, publikacija „Katalonija ir romantiškasis nacionalizmas“ iš „Stratfor“.

Katalonija – tai regionas Ispanijos šiaurės rytuose. Jos sostinė Barselona yra antras pagal dydį šalies miestas, pramonės ir prekybos centras. Katalonijoje keletą dešimtmečių veikia įtakingi už nepriklausomybę nuo Ispanijos pasisakantys judėjimai.

Parlamento pirmininkas Arturas Masas paskyrė praėjusį lapkritį įvykusius pirmalaikius parlamento rinkimus, kurie politinių jėgų išsidėstymą gerokai supainiojo – dešinioji A.Maso partija parlamente prarado dvylika balsų, užtat kita už nepriklausomybę pasisakanti, bet kairioji partija savo vietų skaičių parlamente padvigubino. Vis dėlto nepriklausomybės šalininkai turi privalomus du trečdalius parlamentinių vietų, kad galėtų skelbti patariamąjį referendumą. Nesigilinant į regioninės politikos plonybes būtina tik pažymėti, jog senas Katalonijos ir Madrido ginčas paaštrėjo šalyje stojus krizei ir niekaip neišsiaiškinant, kaip pasidalinti jos naštą. Ponas R.Masas iš pradžių nekalbėjo apie nepriklausomybę, o tik norėjo su Madridu sudaryti sandėrį, pagal kurį visoje Ispanijoje įvestos griežtos taupymo priemonės Katalonijoje būtų sušvelnintos. Madridas su tokiu sandėriu nesutiko, tada į apyvartą paleista nepriklausomybės idėja.

Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Europoje galiojo principas, pagal kurį pokarinės sienos negali būti keičiamos, mat baimintasi įtampų, kurios galų gale sukėlė du pasaulinius karus. Tiesa, to principo ne visada buvo laikomasi – Serbijos sienos pakeistos po karo Kosove (beje, Ispanija yra viena iš keturių ES valstybių, kuri dėl nuosavų separatistinių grėsmių nepripažino naujai įkurtos Kosovo respublikos). Bet niekas netrukdė procesui, kai dvi pusės savanoriškai susitardavo dėl sienų pakeitimo, žinomiausias šiuo atveju yra pavyzdys buvusios Čekoslovakijos, kuri pasidalino į Čekiją ir Slovakiją. Šis principas taip pat netrukdė kai kuriems pokariniams valstybiniams dariniams suskilti į daugelį mažų, nacionaliniu pagrindu susiformavusių valstybių. Jos ne visada atsirasdavo taikiu būdu.

Įtampų ir prieštaravimų netrūksta ir šiandien. Belgijoje valonai nesutaria su flamandais, Slovakijoje ir Rumunijoje kompaktiškai gyvena daug vengrų, kuriems periodiškai kyla noras prisijungti prie istorinės savo tėvynės, nemažai separatistinių judėjimų veikia Italijoje. Dauguma šių judėjimų nevertintini rimtai, net ir katalonams yra labai toli iki nepriklausomybės. Vis dėlto esama tendencijos, jog stiprėjantys separatistiniai judėjimai gali įgyti šansų įgyvendinti net absurdiškiausius sienų keitimus. Europos realijos šiuo metu tokios, kad politinė valdžia priklauso nacionalinėms valstybėms. Ji atsakinga prieš rinkėjus, gi pastarieji nori, kad dabartinė krizė juos paliestų mažiausiai. Katalonija seniai įrodinėja esanti atskira nacija, anksčiau dėl to problemų nekilo, kol nepaaiškėjo, jog Ispanijos narystė ES turės taip pat rimtų ekonominių pasekmių. Štai tada katalonų nacionalizmas staiga suvešėjo.

Europoje esama romantiškos tradicijos, pagal kurią kiekviena nacija turi teisę į nepriklausomybę. Problema ta, kad nacija suprantama nevienodai, nacijomis besiskelbiančios grupės gali pasitelkti pačius įvairiausius argumentus ir priežastis, o tai jau reiškia situacijos destabilizavimą. Europietiška nacionalizmo idėja kraštutinėse savo apraiškose gali būti agresyvi ir net žiauri. Kol kas neaišku, kas bus su Katalonija ir panašiais į ją dariniais, su valstybių gelmėse glūdinčiu paslėptu nacionalizmu, kuris gali užginčyti ir tokios valstybės kaip Ispanija egzistavimą. Prasidėjęs kaip taikus išsiskyrimas, rūsčių ekonominių išbandymų slegiamas procesas gali įgyti ir kietesnes formas. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dabartinėje Europoje neįmanomi drastiški konfliktai, Senojo Žemyno istorija byloja ką kita.

Norinčiai gyvuoti nacijai ir valstybei reikia turėti savo vietą. Po Prancūzijos revoliucijos Europos nacijos nuolat varžėsi dėl vietos Senajame Žemyne. Po Antrojo pasaulinio karo varžymasis liovėsi, o 1991-aisiais pasibaigus Šaltajam karui ir pasirašius Mastrichto sutartį bei įsteigus ES atrodė, kad poreikis perbraižyti sienas galutinai pasitraukė į praeitį. Vis dėlto palaipsniui tai, kas atrodė neįmanoma, tapo sunkiai įmanoma, ir galų gale – vis dėlto pasiekiama.

Romantiškasis nacionalizmas gali gyvuoti ir kaip svaiginantis sapnas, bet ir kaip naktinis košmaras. Neretai jie pasireiškia vienu metu, ypač Europoje skirtis tarp sapno ir košmaro nėra tokia didelė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ekonominiais sunkumais „pastiprintas“ romantiškasis nacionalizmas gali prikelti demonus, nors dabar tai atrodo neįmanoma. Tačiau juk visa Europos istorija yra neįmanomo istorija.

Girdėjote bent antrą pusę, publikaciją „Katalonija ir romantiškasis nacionalizmas“ iš Amerikos leidinio „Stratfor“.”

Laidą remia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“