2013 m. rugsėjo 25 d. Arūno Sprauniaus rengiamoje radijo stoties “Laisvoji banga” laidoje “Bent dvi pusės” plėtojama naudingųjų iškasenų tema.

Laidos įrašo galite klausytis paspaudę čia.

Taip pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.

Sveiki, gerbiami radijo stoties „Laisvoji banga” klausytojai. Jūsų dėmesiui – laida „…bent dvi pusės“, prie mikrofono – Arūnas Spraunius.

Praėjusių metų rugsėjį Novosibirsko mokslininkai paskelbė apie Krasnodaro srities pakraštyje glūdintį milžinišką brangakmenių telkinį, kurį dar sovietiniai geologai atrado praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje. Esą telkinys glūdi į mūsų planetą smogusio asteroido senų senovėje išmuštame krateryje.

Šios informacijos paviešinimas kelia bent vieną egzistencinę dilemą. Į Žemę kaukštelėjęs ir kokį ledynmetį inicijavęs asteroidas, aišku, negerai, bet ir nauda akivaizdi naudingų iškasenų, šiuo atveju, brangakmenių forma. Žmonija, panašu, asteroidų nešamai naudai kol kas nėra pasiruošusi ir, užuot inicijavusi jų smūgius, linkusi užsiimti prevencija. Naujienų agentūra „Bloomberg“ šį pavasarį pranešė, kad prieš asteroidus užsimojo ne bet kas, o pačios Jungtinės Tautos (JT), kurių iniciatyva suburta komisija po 12 metų atkaklaus darbo parengė planą, kaip žmonijai elgtis kilus kosminėms grėsmėms.

Parengta metodika, kuri padės aptikti ir sekti asteroidų skriejimo trajektoriją ir nustatyti jų keliamą grėsmę, taip pat rekomenduojama steigti specialų padalinį, kuris reikalui esant išskristų pasitikti Žemės link skriejančio asteroido ir nukreipti jo nuo mūsų planetos ar net sunaikinti. Panašu, kad nebus ledynmečio, bet nebus ir po asteroido smūgio susiformavusio brangakmenių telkinio.

Šiaip apmaudoka, mat per civilizacijos istoriją susiformavo tradicija, jog dėl brangakmenių verda rimtos aistros. Britų dienraštyje „The Independent“ neseniai atpasakota Londono aukštajame teisme narpliojamos bylos istorija, kai dėl Angolos brangakmenių telkinių varžosi rusų milijardieriai, generolas iš Afrikos, buvę Izraelio žvalgybos „Mossad“ agentai ir net šios šalies vyriausiasis rabinas.

Be to, tikėtina, kad aistros gali persikelti už mūsų planetos ribų, mat Jeilio universiteto mokslininkai ne taip jau toli nuo Žemės Vėžio žvaigždyne (vos už kažkokių niekingų 40 šviesmečių) aptiko dvigubai už mūsiškę didesnę ir aštuonis kartus sunkesnę planetą, kurios paviršius – vien iš grafito ir brangakmenių. Planetos matmenys ir svoris veikliems žmonėms suteikia viliojančią perspektyvą prasigyventi, beliek šviesos greičiu suskraidyti ten ir atgal ir parsigabenti į gimtąją planetą visai neprastą kapitalą. Tiesa, karštoka ten, temperatūra siekia 2148 laipsnius pagal Celsijų, bet veržlioms prigimtims tai tikrai nėra kliūtis. Gali būti jau esama apsukruolių, kurie jau puoselėja pamatuotus planus planus į tąją planetą nukakti ir pagaliau prasigyventi.

Kita vertus, jokiu būdu nenurašome kitų naudingų iškasenų, pavyzdžiui, aliuminio. Juk viskas susiję (asteroidai prisidėjo prie brangakmenių gausos, bet kažkodėl ir dinozaurų išnykimo, tirpsta Awrkties ledai, ir mūsų protus jau jaudina labai žmogiškas susidomėjimas, ko tame tirpstančio vandenyno dugne esama). Visko ryšys su viskuo – šiek tiek filosofinė problema, tiesa, iš principo nefilosofiniais laikais.

Šiandien „…bent dviejose pusėse“ pasikalbėkime apie tokias labai giminingas naudingas iškasenas kaip brangakmeniai ir aliuminis. Bent pirma pusė – straipsnis „Rusai išslaptino savo brangakmenius“ iš dienraščio „The Cristian Science Monitor“, ir bent antroji – dienraštyje „The Financial Times“ paskelbta publikacija „Aliuminis: baimė ir drebėjimas“.

Bent pirma pusė – straipsnis „Rusai išslaptino savo brangakmenius“ iš „The Cristian Science Monitor“.

Rusija 2012-aisiais išslaptino informaciją, kuri supurtė pasaulinę brangiųjų akmenų rinką. Pasirodo, šioje valstybėje glūdinčio brangakmenių telkinio dydis siekia trilijonus karatų, šių atsargų planetoje užteks net tris tūkstančius metų. Buvusios Sovietų Sąjungos geologai aptiko šį telkinį dar praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje, jis glūdi prieš 35 milijonus metų rytų Sibire nukritusio asteroido išmuštame šimto kilometrų skersmens krateryje, kuris žinomas Popigajaus astroblemos vardu.

Sovietinė valdžia tada nutarė atradimą laikyti paslaptyje ir nepradėti eksploatuoti telkinio. Gali būti, tą lėmė aplinkybė, kad Sovietų Sąjunga gaudavo daug pajamų iš eksploatuojamo kito, „Mirno“, brangakmenių telkinio, o pasaulinė brangiųjų akmenų rinka tuo metu buvo labai griežtai kontroliuojama. Be to, buvo daug investavusi į dirbtinių brangakmenių gamybos fabrikų statybą ir savo pramonėje naudojo būtent juos.

Tik praėjusių metų rugsėjį Maskva leido Novosibirsko minerologijos ir geologijos instituto mokslininkams informuoti žurnalistus apie Krasnojarsko srities pakraštyje esantį telkinį. Pasak naujienų agentūros ITAR-TASS, Popigajaus brangakmeniai dvigubai tvirtesni už įprastuosius, todėl idealiai tinka būti naudojami pramonėje bei moksliniuose tyrimuose. Minerologijos ir geologijos instituto direktoriaus Nikolajaus Pochilenkos teigimu, žinia apie naują telkinį pasaulio brangiųjų akmenų rinkoje gali sukelti tikrą perversmą.

Pasak direktoriaus, Popigajaus astroblemos labai tvirtų brangakmenių ištekliai pranoksta bet kokius iki šiol išžvalgytus planetos telkinius, šiuo atveju dera kalbėti apie trilijonus karatų; palyginimui, visi iki šiol išžvalgyti Jakutijos ištekliai vertinami milijardu karatų.

Popigajaus telkinį sudaro vadinamieji impaktiniai brangakmeniai, jie susidaro, kai kažkas panašaus į asteroidą dideliu greičiu atsitrenkia į grafito klodus. Impaktinių brangiųjų akmenų vertę didina ir tai, kad jie yra dideli. Rusų teigimu, Popigajaus telkinys unikalus, jį turėdama, Rusija tampa pasaulio brangiųjų akmenų rinkos monopolininke. O tai savo ruožtu turės įtakos aukštųjų technologijų pramonei bei moksliniams tyrimams. Manoma, kad pagrindiniai impaktinių brangakmenių pirkėjai bus mokslo tyrimų centrai ir didžiosios pasaulio korporacijos. Šiuo metu tokių brangakmenių nerandama niekur kitus pasaulyje, šių mineralų naudojimas apdirbamojoje pramonėje gali sukelti techninę revoliuciją.

Dabar – bent antra pusė, publikacija „Aliuminis: baimė ir drebėjimas“ iš „The Financial Times“.

Už daugiau kaip trijų tūkstančių kilometrų nuo Maskvos esantį Sajanogorsko miestą sukūrė aliuminis. Praktiškai visi jo gyventojai dirba čia veikiančiame aliuminio gamybos fabrike. Šis metalas iki pastarojo meto užtikrindavo miestui santykinį gerbūvį, o fabriko savininką 44 Olegą Deripaską padarė vienu turtingiausių žmonių Rusijoje. Būtent čia tuo metu 25 metų verslininkas pradėjo kurti savo aliuminio imperiją, kuri šiandien vadinasi „Rusalu“ ir yra didžiausia aliuminio gamintoja pasaulyje.

Aliuminis plačiai naudojamas pramonėje ir yra paklausiausias metalas po plieno. Jo esama pačiuose įvairiausiuose gaminiuose – pradedant lėktuvais ir baigiant gėrimų skardinėmis. Jo kaina siekia 2100 dolerių už toną, ji mažai keitėsi nuo 1980 metų. Palyginimui, vario kaina per tą laiką padidėjo tris, o geležies rūdos – net aštuonis kartus.

Vis dėlto ligšiolinei šios pramonės šakos sėkmei iškilo pavojus, ir „Rusalas“ derasi su kreditoriais dėl eilinių mokėjimų atidėjimo ir beveik 16,8 milijardų dolerių savo skolos restruktūrizavimo. Didžiausių pasaulio aliuminio gamintojų „Rusalo“, Amerikos „Alcoa“, Kinijos valstybinės metalurgijos kompanijos „Chalco“ bei Norvegijos „Norsk Hydro“ bendra vertė nuo 200 milijardų prieš penkeris metus sumažėjo iki 65 milijardų šiandien.

Aliuminis tapo audringo pramonės vystymosi simboliu praėjusio amžiaus viduryje. Per Antrąjį pasaulinį karą valstybės naudojo jo atsargas lėktuvų, laivų bei kitos karinės technikos gamybai. Paties aliuminio gamyba technologiškai sudėtinga, dėl šios priežasties iki 19 amžiaus pabaigos jis net laikytas brangiuoju metalu. Padėtis pasikeitė, kai Amerikoje ir Prancūzijoje išrastas metodas gaminti jį iš aliuminio oksido. Nuo tada aliuminio gamyba nepaliaujamai didėjo, tačiau tas didėjimas nepadidino pajamų. Penkių didžiausių planetos gamintojų pelnas sumažėjo nuo beveik devynių su puse milijardo dolerių 2007-aisiais iki beveik dviejų su puse milijardo pernai.

Pasak ekspertų, nors aliuminio poreikis didėjo, augo ir jo pasiūla. Be to, iš šio sektoriaus gamintojus finansų krizė užklupo nepasirengusius. O būtent ji sumažino pasaulinį žaliavų poreikį ir numušė jų kainas.

Sparčiai auganti Kinijos ekonomika sukėlė tikrą vario bei geležies poreikio didėjimo revoliuciją. Tas pats pasakytina ir apie aliuminį. 2000-aisiais šio metalo Kinijoje pagaminta du su puse milijonai tonų, praėjusiais metais šis kiekis išaugo iki dominuojančio pasaulinėje rinkoje, kinai pagamino beveik aštuoniolika milijonų tonų aliuminio, tai sudaro 40 proc. visos planetos šio metalo rinkos. Vakarų gamintojų nepasitenkinimui, Kinijos pramonė tempo mažinti neketina, kai kurie analitikai net teigia, jog po 3-4 metų kinų pagaminamo aliuminio kiekis išaugs dar dešimčia milijonų tonų.

Bet Kinija yra tik viena aliuminio pramonės bėda. Kita – dešimt milijonų šio metalo tonų, laikomų sandėliuose visame pasaulyje. To užtenkam kad būtų pagaminta 150 tūkstančių lėktuvų „Boing 747“ ir 750 milijardų alaus skardinių. Nors ne Kinijoje esančios įmonės mažina gamybą, tą jos daro nepakankamai operatyviai. „Rusalas“ neseniai paskelbė mažinsiąs gamybą 275 tūkstančiais tonų per metus, bet pradės tą daryti ne anksčiau 2018-ųjų. Italijoje veikiantis „Alcoa“ aliuminio fabrikas, apie kurio uždarymą pranešta prieš kurį laiką, gamybą mažinti pradėjo tik dabar.

Kai kurios įmonės apskritai praranda šios pramonės šakos ateitimi. Didžiausios pasaulyje kalnakasybos bei šeštos pagal dydį aliuminio gamybos kompanijos „Billiton“ vadovas Marius Cloppersas sako apskritai atsisakąs aliuminio, jo bendrovė į šį gamybos sektorių nebeinvestuoja. Kiti mėgina laviruoti, tarkime, kompanija „Rio“ dairosi į gavybą boksito, kuris yra pagrindinė aliuminio gamybos žaliava; „Alcoa“ aliuminio gamybą planuoja papildyti lėktuvų bei automobilių detalių gaminimu.

„Deustche Bank“ metalų analitiko Danielio Brebnerio manymu, kažkada ir aliuminiui ateis geresni laikai, bet kol kas iki dar labai toli.

Laidą remia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai”