2013 m. spalio 2 d. Arūno Sprauniaus rengiamoje radijo stoties “Laisvoji banga” laidoje “Bent dvi pusės” kalbama emigracijos ir globalaus tautų kraustymosi tema bei šių reiškinių atspindžius kasdienybėje. Laidos įrašo galite klausytis paspaudę čia. Taip pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.
Prieš pat savaitgalį vokiečių dienraštis „Berliner Zeitung“ paskelbė vis dėlto pikantišką žinutę apie tai, kaip trijų prestižinės Vokietijos sostinės „Leonardo da Vinčio“ gimnazijos mokinių tėvai kreipėsi į teismą dėl gimnazijos siūlymo jų atžaloms pereiti į ne tokią ambicingą mokyklą, mat šie net keliose disciplinose įvertinti nepatenkinamai. Tėvelių rūstybę sukėlė imigrantų gausybė jų vaikų lankomose klasėse, dėl to esą jų vaikučiai diskriminuojami, todėl ir mokymosi rezultatai suprastėję.
Situaciją galima būtų įvardyti kaip eilinę ir net buitinę (ar maža tokių nutinka margame ir šurmuliuojančiame dabartiniame pasaulyje), jei neabejotinos pikanterijos suteikianti aplinkybė, kad tėveliai patys yra imigrantai. Ieškinį nedelsdama palaikė Amerikos organizacija, kuri kaunasi prieš diskriminaciją visame pasaulyje. Bet teismo nei palaikymas, nei tėvelių argumentai nepaveikė, ieškinys atmestas kaip nepagrįstas.
O štai 2014 – ųjų Sočio žiemos olimpiadai energingai visomis prasmėmis besirengiantys rusai nutarė, jog pats laikas susirūpinti olimpiados sostinės, taip sakant, pilietybine švara ir ėmėsi nelegalių (dažniausiai dirbančių olimpinių objektų statybose) imigrantų medžioklės. Pasak interneto leidinio „Svobodanews.ru“, kuris šį vajų įvardijo kaip banalų etninį valymą, naktį iš rugsėjo 18 – osios į 19 – ąją policijos pajėgos ėmė semti Turkijos, Armėnijos, Tadžikistano, Uzbekistano ir net pačios Rusijos piliečius.
Miesto centro rajono policijos skyrius buvo virtęs tikru koncentracijos lageriu, liudininkų teigimu, per devynias paras čia bei gretimuose policijos skyriuose laikomųjų kiekis padidėjo iki kelių šimtų. Žmonės buvo gaudomi bet kur – gatvėse, kavinėse, Juodosios jūros paplūdimiuose, geležinkelio stotyse. Pasitaikė atvejų, kai itin uoliai savo pareigą atlikę policininkai bei jiems talkinę kazokai per daug nesismulkindami suėmė net vieną kitą poilsiautoją.
Autobusu į darbą kartu su kolegomis dagestaniečiais išsirengęs ir kartu su jais supakuotas Jekatenrinburgo gyventojas Aleksandras Docenko „Svobodanews.ru“ sakė, kad jų gabenimą į nuovadą policininkai argumentavo būtinybe patikrinti dokumentus ir kad tai esą ilgai netruksią. Juos paliko nuovados kieme stovėti kartu su 300-500 žmonių po lietumi, dalis ten buvusiųjų kieme buvo praleidę dvi, tris dienas. Maistą jiems pristatydavo artimieji, žmogaus teisių gynimo organizaciją atstovai advokatai ir darbdaviai. Beje, pastarieji net naktį mėgino įteikti pareigūnams dokumentus, įrodančius, jog imigrantai dirba Sočyje teisėtai. Bent iš pradžių negelbėjo.
Tokie štai vos du precedentai, panašaus prieštaringumo „atvejų“ mūsų beveik visuotinai migruojančioje planetoje neabejotinai galima vardyti kiek nori, ir tai patvirtina, kokiais nuotaikingais laikais gyvename. Bet kuriuo atveju šiandien žvilgtelkime į bent dvi migracijos reiškinio puses taip pat ir iš istorinės perspektyvos. Taigi bent pirmoji – publikacija „Afroamerikiečiai Pirmajame pasauliniame kare – Pragaro kariai iš Harlemo“ iš vokiečių savaitraščio „Der Spiegel”, ir bent antra pusė – Meksikos leidinio „Informador” redakcinis straipsnis “Ieškodami darbo europiečiai bėga į Lotynų Ameriką“.
Bent pirma pusė – publikacija „Afroamerikiečiai Pirmajame pasauliniame kare – Pragaro kariai iš Harlemo“ iš „Der Spiegel”.
Iš jų šaipėsi ir vadino nevisaverčiais, bet tai jie įveikė Vokietijos kaizerio armiją, kai Jungtinės Valstijos 1917-aisiais pirmą kartą pasiuntė į frontą juodaodžius kareivius. Karas tęsėsi jau ketvirtus metus, kai amerikietis seržantas Wiliamas Butleris tapo nacionaliniu herojumi. Tą vasaros naktį vokiečių kariškių grupė pralaužė frontą Šampanėje ir paėmusi į nelaisvę šešis amerikiečius varėsi juos į savo pusę kaip tik pro seržantą. Užuot puolęs slėptis šis griebė šautuvą, nukovė kelias dešimtis priešų ir išlaisvino saviškius. Jau kitą dieną jis tapo žvaigžde ir netrukus buvo apdovanotas ordinu. Grįžusį į Ameriką jį pasitiko džiūgaujanti kelių tūkstančių žmonių minia, kuri vis dėlto apstulbo patyrusi, jog jų didvyris, pasirodo, juodaodis.
W.Butleris buvo vienas iš 370 tūkstančių juodaodžių karių, kuriuos Jungtinės Valstijos pasiuntė kariauti Pirmajame pasauliniame kare ir priklausė garsiausiam, 369-ajam niujorkiečių pėstininkų pulkui, kuris dėl ypač sėkmingų karinių užduočių vykdymo gavo pravardę „Pragaro kariai iš Harlemo“. Tik pulko vadas pulkininkas Wiliamas Haywardas buvo baltasis. 1916-ųjų birželį jis surinko apie 200 Niujorko Harlemo juodaodžių vyrų ir įsteigė Niujorko gvardijos 15 pulką, kuris vėliau pasipildė iki dešimties kuopų po 65 žmones. Kadangi Amerikos armijoje tuo metu galiojo rasinės segregacijos principas, pulką sudarė beveik vien juodaodžiai, baltieji buvo tik aukštesnio rango karininkai.
Pulkas treniravosi Lafajeto teatre pačiame Harlemo centre. Vietos trūko, todėl daliai kuopų teko tą daryti naktimis Niujorko gatvėse. 1917-ųjų spalį pulkas buvo dislokuotas Pietų Karolinos valstijoje, kaip žinoma, Amerikos pietuose rasinis nepakantumas buvo ypač stiprus. Vien mintis, kad juodaodžiai gali treniruotis Pietų Karolinoje, sukėlė audringus protestus. Vietos gyventojai grasino kariškiams, provokavo susidūrimus, krautuvininkai demonstratyviai atsisakė juos aptarnauti.
Pagaliau nutarta afroamerikiečius pasiųsti kariauti prancūzų pusėje. Bet rasistai iš Amerikos iš pradžių atkalbėjo nuo to sąjungininkus iš Prancūzijos, esą juodaodžiai lyginant su baltaisiais yra nevisaverčiai. Net ir vis dėlto išvykstantys juodaodžiai kariai į frontą patyrė pažeminimą, kai jiems neleido dalyvauti vadinamosios „linksmosios divizijos“ kariniame parade esą dėl to, kad vaivorykštėje juodos spalvos nėra. Kai 1917-ųjų gruodžio pabaigoje atvyko į Prancūzijos miestą Brestą, o vėliau – Luaros apylinkes, iš pradžių jiems teko tiesti kelius, geležinkelio bėgius ir iškrauti laivus, mat manyta, kad juodaodžiai yra neišsilavinę, kvaili ir neištvermingi.
Tik 1918-ųjų kovą pulkas performuotas į amerikiečių dalinį, pavaldų prancūzų karinei vadovybei. Kariai nešiojo amerikietiškas uniformas, bet gavo prancūziškus šalmus bei ginklus. Priežastis paprasta – prancūzams trūko gyvosios jėgos, mat vokiečiai rytų fronte jau buvo sudarę paliaubas ir ėmė permesti karines pajėgas į vakarus. Karinį krikštą juodaodžiai Amerikos pėstininkai gavo 1918-ųjų gegužę Šampanėje, kur vyko nuožmūs mūšiai. Kelių tūkstančių karių pulkas atmušė vokiečių atakas ir rengė sėkmingus išpuolius, nors sąjungininkų prancūzų situacija buvo apgailėtina.
Gi harlemiečiai neatsitraukė nė kartą ir apskritai per visą dalyvavimą kariniuose veiksmuose nepatyrė nė vieno pralaimėjimo, o kovėsi ilgiausiai iš visų amerikiečių dalinių. Už drąsą bei ryžtą 1918-ųjų rugsėjį dalinys apdovanotas Kariniu kryžiumi, už ypatingą narsą atskirai įvertintas 171 karys. Harlemiečių karinį meistriškumą įvertino net vokiečiai – kai dalinys 1918-ųjų lapkritį pirmas iš sąjungininkų pasiekė Reino upę, vienas prūsų karininkas neva pavadinęs juos velniais, kurie žudo šypsodamiesi. Ilgainiui dalinys imtas vadinti „Pragaro kariais iš Harlemo“. Pulko vadas W. Haywordas juos pavadino pačiais narsiausiais ir paslaptingiausiais žmonėmis, su kuriais jam yra tekę turėti reikalų. Kai kartu su daliniu grįžo į Jungtines Valstijas, pulkininkas W. Haywordas pasirūpino, jog jo kariai 1919-ųjų vasario 17 dieną dalyvautų parade Niujorke. Tiesa audringame šventime taip ir liko nepastebėta, jog pusantro tūkstančio afroamerikiečių žuvo ir liko gulėti Vakarų Europos frontų laukuose.
Grįžkime prie dabartinių reikalų: bent antra pusė – „Informador” redakcinis straipsnis „Ieškodami darbo europiečiai bėga į Lotynų Ameriką“.
Panašu, kad pasaulyje viskas ima vykti atvirkščiai. Jei anksčiau lotynų amerikiečiai ieškodami darbo veržėsi į Europą, dabar krizės kamuojami europiečiai vis dažniau tampa darbo jėga Lotynų Amerikoje. Daugiau nei 30 pasaulio valstybių dirbančios imigrantų įdarbinimo kompanijos „Hays“ vadovo Marco Bowdeno teigimu, planetoje keičiasi darbo jėgos judėjimo kryptys. Jei anksčiau žmonės iš Lotynų Amerikos dairydavosi į Senąjį Žemyną, dabar europiečiai vyksta į per Atlantą, ieškodami gerai apmokamo darbo.
Daugiausia į Lotynų Ameriką atvyksta ispanų. Dar praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje darbas Ispanijoje buvo kone neįgyvendinama kolumbiečių, peruiečių, meksikiečių svajonė dėl tos pačios kalbos ir giminingos kultūros, dabar reikalai pasisuko į priešingą pusę. Naujienų agentūros BBC duomenimis, vien 2011-aisiais iš Senojo Žemyno į Lotynų Ameriką bei Jungtines Valstijas išvyko daugiau kaip pusė milijono žmonių, iš kurių daugiau nei 60 tūkstančių buvo ispanai. Ispanijos centrinės rinkimų komisijos vertinimu, nuo 2008-ųjų iki dabar į užsienį ieškoti lengvesnio gyvenimo išvyko daugiau kaip 300 tūkstančių šios šalies piliečių.
Į užsienį gana gausiai vyksta žmonės taip pat iš Vokietijos, Portugalijos, Italijos, Graikijos. Užsienyje laimės ieškančiuosius jau vadina „krizės bėgliais“. Pono M.Bowdeno nuomone, viena vertus, tokią reikalų padėtį lėmė ekonomikos pakilimas Lotynų Amerikoje, be to, – kvalifikuotų darbuotojų trūkumas šiame žemyne. Daugiausia atvykstančiųjų keliauja į Braziliją, Kolumbiją bei Peru. Kompanijos „Hays“ vadovo teigimu, Brazilija pastaruoju metu tapo pasauliniu traukos centru gydytojams, inžinieriams bei farmacininkams. Šių specialybių profesionalų trūkumas paskatino kone masinį išvardytų profesijų atstovų išvykimą iš Portugalijos. Aukštos klasės profesionalų trūkumas iš tiesų kelia rūpestį Lotynų Amerikoje, daugelis vadovaujančių postų dėl šios priežasties taip ir lieka neužimti.
Ekspertams ypač rūpi, kaip pakeisti švietimo bei profesinio ruošimo sistemą Lotynų Amerikoje, kad ji pajėgtų konkuruoti su europietiškąja. Beje, šia prasme atkreiptinas dėmesys į tai, kad per artimiausią dvidešimtmetį žemyne laukiama ryškaus gyventojų pagausėjimo. Nuolat atnaujinamoje Oksfordo universiteto ataskaitoje „Darbo vietų kūrimas pasaulinėje ekonomikoje 2011-2030 metais“ rekomenduojama gerinti techninių profesijų rengimo lygį bei skatinti kalbų mokymąsi.
Lotynų Amerikos šalių vyriausybės taip pat raginamos skatinti darbo vietų kūrimą baigusiems aukštąsias mokyklas. Kol kas vietinių profesionalų trūkumą (ypač aukštųjų technologijų sektoriuje) jaučiančios Lotynų Amerikos kompanijos kviečiasi specialistus iš užsienio. Be abejo, geriau sekasi toms šalims, kurios gali pasigirti nepriekaištingu įvaizdžiu ir patrauklumu.
Laidą remia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai”
