2013 m. lapkričio 6 d. Arūnas Spraunius radijo stoties “Laisvoji banga” laidoje “Bent dvi pusės” kalba apie valdžios perėmimus ir perleidimus buvusiose sovietinės erdvės valstybėse. Kas paveldės 75-erių metų prezidento pareigas Uzbekistane? Kaip klostysis Gruzijos politinis gyvenimas po naujojo prezidento rikimų?

Laidos įrašo galite klausytis paspaudę čia. Taip pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.

“O juk mes, buvusios sovietinės erdvės herojai, įšokome ir keliaujame per globalų 21 amžiaus pasaulį kaip briedžiai – dažniausiai be skrupulų arba, atvirkščiai, kamuojami daugybės kompleksų. Be jokios abejonės, mūsų, tiksliau, bukliausių (visomis prasmėmis) mūsiškių „ieškojimai“ negali netapti viešų svarstymų objektu – nesvarbu, ar kur nors Nicoje jie srėbtų šaukštu raudonus ikrus, užsigerdami iš kelis tūkstančius eurų kainuojančio konjako butelio ir gaivindami pėdukes šampano pripildytoje vonioje, ar ręstų kokią nors mįslingą suverenią demokratiją.

Kita vertus, kiekvienas atvejis griežtai individualus. Tarkime, diktatoriaus dukrelės studijos Harvarde, muzikos žvaigždės, diplomatės, poetės, filantropės ir verslininkės statusas, bet Fortūnai ir veikiausiai tėveliui nusigręžus – jai priklausančių radijo bei televizijos stočių uždarymas, kaltinimai mokesčių slėpimu bei kiti panašūs nelabai malonumai.
Tarptautinei spaudai belieka spėlioti, ar čia jos oponentai (skaityk, priešai) sugebėjo prisigretinti prie tėvelio ir jį kažkaip apdoroti, ar senstantis diktatorius pats pavargo nuo aktyvios dukrelės elgesio vingių. Pati mūsų herojė pasiduoti nelinkusi ir interneto socialiniame tinkle be skrupulų apšaukia tėvelį Josifu Stalinu.
Dar viena laikysenos versija. Užsienyje jis pavadinamas ir gruzinų Georgu Washingtonu (verslo savaitraštis „The Wall Street Journal“ šiai temai skyrė net redakcinį straipsnį). Gi tėvynėje jis nepopuliarus, daugelio net nekenčiamas, nors per jo valdymo dešimtmetį toji tėvynė ėmė įgyti dinamiškos šalies reputaciją. Bet jis ir negailestingai išvaikė prieš vyriausybę nukreiptus protestus 2007-aisiais ir uždarė visuomeninį televizijos kanalą. Dabar tenka palikti postą, ir politinio keršto variantas tikrai neatmestinas.
Štai tokie du elgesio modeliai, paieškoję neabejotinai rastume ir dar kokių nors. Kadangi viešiausi tradiciškai yra politikai arba apie juos vienaip ar kitaip besisukantieji, šiandien – apie viešosios laikysenos šastelėjimus dviejų su politika susijusių asmenų pavyzdžiu. Bent pirma pusė – Vokietijos žurnalo „Der Spiegel“ straipsnis „Uzbekistanas: sosto įpėdinių karas“, ir bent antroji – publikacija „Atsisveikinimas su Michailu Saakashviliu“ iš Amerikos leidinio „Foreign Affairs“.
Bent pirma pusė – „Der Spiegel“ straipsnis „Uzbekistanas: sosto įpėdinių karas“.
Senstantis Uzbekistano diktatorius Islamas Karimovas priverstas sukti galvą apie valdžios perdavimą. Ilgą laiką jos paveldėtoja laikyta jo dukra Giulnara, bet ji jau kurį laiką kaltinama korupcija. Dabar jau ir pati apkaltino savo seserį Lolą raganavimu. I.Karimovas valdo šalį ketvirtį amžiaus, apie kokią nors demokratiją Uzbekistane negali būti ir kalbos, I.Karimovas manipuliuoja rinkimų rezultatais ir žiauriai susidoroja su priešininkais. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, šios šalies įkalinimo įstaigose jie sistemingai kankinami. Tūkstančiai vaikų metai iš metų prievarta išvežami rinkti medvilnės, kuri šalies eksoprto struktūroje užima trečią vietą.
Žiaurumas ir prievarta stipriai disonuoja su prabanga, kurioje gyvena valdantysis elitas. Pirmiausia, be abejo, diktatoriaus dukros. 41-erių Giulnara plačiajai publikai žinoma geriau negu jos jaunesnė sesuo Lola. Ji yra susukusi muzikinį klipą su prancūzų aktoriumi Gerardu Depardeu. Nors prisistato poete, mezzosopranu ir egzotiško grožio dizainere, Amerikos diplomatai pateikia kur kas nemalonesnę jos charakteristiką. „WikiLeaks“ paviešintoje slaptoje diplomatinėje korespondencijoje prezidento dukra vadinama „baronaite bandite“.
Giulanara Karimova buvo savo šalies diplomatine pasiuntine Ispanijoje ir JT atstovybėje Ženevoje. Kadangi ten įgijo diplomatinės patirties, ją pradėjo įvardyti tėvo valdžios perėmėja. I.Karimovui jau 75-eri, jis turi sveikatos problemų. Vis dėlto, panašu, Giulnaros žvaigždė pamažu ima leistis, ir ne paskutinį vaidmenį tame suvaidino jos 35-erių metų sesuo. Lola Karimova-Tilliajeva iki pastarojo meto buvo linkusi laikytis šešėlyje, bet praėjusią vasarą pradėjo tikrą kampaniją prieš Giulnarą. Lolos teigimu, su seseria ji nebendravo dvylika metų, jų nesieja jokie giminiški ar draugystės ryšiai. Giulnaros prezidentines ambicijas ji vertina kaip nelabai aukštas.
Giulnara internete smogė atsakomąjį smūgį. Savo puslapyje interneto socialiniame tinkle „Instagram“ ji pareiškė, jog Lola įvaldžiusi juodąją magiją, kurią pasitelkusi naikina visą gėrį, kurį kuria kiti šeimos nariai.
Vakaruose kova dėl valdžios Uzbekistane kelia didelį susirūpinimą. Nepaisant patovių žmogaus teisių pažeidinėjimų, Europa ir Amerika stengėsi „draugauti“ su I.Karimovu. Juk per su Afganistanu besiribojančią jo šalį eina vadinamasis „šiaurinis tranzito koridorius“, kuriuo aprūpinamos tarptautinės koalicijos pajėgos. Uzbekistano pietuose esančiame Termezo mieste veikia transporto bazė, kurios saugumu rūpinasi Bundesveras. Bazės nuoma Berlynui per metus kainuoja 16 milijonų eurų.
Su Giulnara Karimova susiję korupcijos skandalai rimtai pakenkė jos įvaizdžiui Vakaruose. Garsiausias iš jų susijęs su Šveicarijoje registruota bendrove „Zeromax“, per kurią buvo sudaromi milijardiniai gamtinių dujų, naftos ir medvilnės pardavimo sandoriai. Pati Giulnara Karimova ryšius su „Zeromax“ neigia. Kompanija bankrutavo 2010-aisiais, bet iki to laiko spėjo Taškente iš gryno marmuro pastatyti didžiulius koncertų rūmus, kurie buvo išpuošti brangiaisiais akmenimis. Statyba kainavo apie milijardą dolerių, tarp rangovų buvo ir Vokietijos kompanijos, kurios tebelaukia 62 milijonų eurų už atliktus darbus.

Šveicarijos prokuratūra nutarė įšaldyti viename Ženevos bankų esančioje Giulnaros Karimovos sąskaitoje 600 milijonus frankų, nes įtaria ją pinigų plovimu. Liepą Prancūzijos finansų policija pradėjo tyrimą prieš kompaniją, kuri irgi siejama su Giulnara. Kalbama apie 30 milijonų eurų kainavusių apartamentų Paryžiuje pirkimą, kaip ir Švecarijoje, Uzbekistano diktatoriaus dukrelė įtariama tokiu būdu išplovusi neteisėtai gautus pinigus.
Dabar – bent antra pusė, publikacija „Atsisveikinimas su M. Saakashviliu“ iš „Foreign Affairs“.
Siekdamas išsilaikyti valžioje prezidentas M. Saakashvilis sugebėjo į savo pusę palenkti Vakarus ir konkrečiai Amerikos prezidentą Georgą Bushą-jaunesnįjį. Kaip ir reikėjo tikėtis, ši strategija galų gale jį pavedė. Dar prieš metus M.Saakashvilis tikėjosi išlaikyti daugumą šalies parlamente ir kad jo komanda vos ne amžinai valdys šalį.
Bet jo šalininkams pralaimėjus paskutinius parlamento rinkimus ir po to sekę jo vyriausybės padarytų piktnaudžiavimų demaskavimai galutinai nusmukdė prezidento populiarumą. Per paskutinius dvylika mėnesių M.Saakashvilis išliko faktinis Gruzijos vadovas, bet iš tiesų prarado bet kokią įtaką. Kita vertus, jis visada siekė būti populiaresnis Vakaruose negu tėvynėje.
Vertinant politinį M.Saakashvilio palikimą sunku atskirti mitus nuo realių darbų, mat buvęs prezidentas sąmoningai trynė ribas tarp Gruzijos politinių realijų ir savireklamos. 2003-aisiais įvykusi vadinamoji Rožių revoliucija, kuriai jis ėmėsi vadovauti, buvo reali. Praėjus dviems mėnesiams M.Saakashvilis tapo jauniausiu šalies vadovu Europoje ir suformavo vieną jauniausių pasaulyje vyriausybių, kuri buvo pasirengusi vykdyti rimtas reformas.
Pats prezidentas jos kasdieniniuose darbuose dalyvaudavo priešokiais, mat buvo linkęs užsiimti idėjų generavimu ir savireklama. Tai jis nenuilsdamas tvirtino, esą Rožių revoliucija paskatino Gruzijoje „mentalinį perversmą“ ir jo šalis vienu šuoliu priartėjo prie Vakarų. Vakaruose ši mintis daugeliui patiko. M.Sakashvilis buvo labai atviras vakarietiškai žiniasklaidai, ši atsidėkodamas negailėjo dėmesio jo vyriausybės vykdomoms reformoms.
Vis dėlto lemtingiausia M.Saakasvilio klaida buvo draugystė su G.Bushu. Kai 2004-ųjų vasarį apsilankė Vašingtone pirmą kartą, padarė viską, kad abipusė simpatija užsimegztų, kaip sakoma, iš pirmo žvilgsnio. Kai konfidencialiame susitikime Gruzijos prezidentas beveik pažodžiui pakartojo kai kurias prezidento G.Busho kreipimosi į kongresą frazes apie laisvę ir demokratiją, šis ir jo aplinka buvo sužavėti ir veikiausiai nusprendė, jos M.Saakashvilis „savas“. Gruzijos prezidentas ne tik laisvai kalbėjo angliškai ir buvo gerai įvaldęs reformų bei demokratijos žodyną, svarbiausia, jis buvo pasirengęs palaikyti Jungtinių Valstijų politiką Afganistane bei Irake.
Pirmi M. Saakashvilio vyriausybės darbo metai buvo tikra sėkmių virtinė, amerikiečių netrikdė aplinkybė, kad M.Saakashvilio valdymo stilius neatitiko jo liberalios retorikos ir labiau priminė autoritarizmą. Šalies modernizacija vyko direktyvinėmis priemonėmis iš viršaus į apačią be jokios pagarbos nemažai visuomenės daliai. Gruzija ėmė vis labiau panėšėti į policinę valstybę. Nuo 2007-ųjų vis daugiau Vakarų lyderių ėmė apimti skepsis dėl M.Saakashvilio valdymo stiliaus, vis dėlto Amerikoje bei vidurio ir rytų Europoje sąjungininkų netrūko.
Akivaizdžiausiai Gruzijos prezidento klaidos išryškėjo 2008-ųjų rugpjūtį, kai įsiplieskė karas su Rusija. Dabar jau žinoma, jog jis kilo, kai M.Saakashvilis nutarė atakuoti atsiskyrusios Pietų Osetijos sostinę Cchinvalį ir jėga susigrąžinti maištavusią provinciją. O juk prezidentas G.Bushas dar 2005-aisias asmeniškai perspėjo Gruzijos prezidentą, jog karo su Rusija atveju Amerika karinės paramos nesuteiks.
Impulsyvus, grubokas M.Saakashvilio vadovavimo stilius pelnė jam ne tik daugybę draugų, bet ir nemažai priešų, pradedant kai kuriais buvusiais jo ministrais ir baigiant Vokietijos kanclere Angela Merkel. Po 2008-ųjų šį sąrašą papildė turtingiausias gruzinas Bidzina Ivanishvilis. Nors pasinaudojus tarptautinės bendruomenės pasipiktinimu dėl Rusijos naudotos įbauginimo taktikos M.Saakasviliui pavyko atlaikyti rugpjūčio karo išbandymą, aungantis nepasitenkinimas jo valdžia vertė vis daugiau žmonių burtis aplink B.Ivanishvilį. Paskutinius porą metų situaciją Gruzijoje daugiausia lėmė šių dviejų žmonių abipusis neprielankumas.
Kas bus su dabar jau buvusiu prezidentu M.Saakashviliu, sunku pasakyti. Turbūt svarbiausias klausimas, ar gresia jam teisminis persekiojimas. Nemaža dalis rinkėjų apsidžiaugtų, jei jis būtų suimtas, tam pritartų ir daug kas vyriausybėje. Vis dėlto pastarajai dera suprasti, kad buvusio prezidento suėmimas sugadintų Gruzijos reputaciją užsienyje, mat vis dar netrūksta M.Saakashvilio draugų taip pat tose šalyse, su kuriomis Gruzijai tiesiog būtina turėti reikalų. Išmintingiausia turbūt įvertinti situacijos ironiją – juk pasaulinės šlovės siekis tuo pat metu ir sužlugdė M.Saakashvilį, bet ir tapo jo išsigelbėjimu.”

Laidą remia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“