Realybė tokia: Lietuva nenumaldomai tampa retai apgyvendintu kraštu, su geru klimatu, išplėtota infrastruktūra. Gyventojų surašymo duomenys, migracijos statistika apie tai mums signalizuoja, tačiau politikai nedrįsta apie tai atvirai kalbėti.
Šios problemos ignoravimas arba nepakankamas įvertinimas neretai tampa ir neoptimalių sprendimų pagrindu. Pavyzdžiui ne viena ir ne dvi savivaldybės šiuo metu susiduria su problema, kad nuotekų šalinimas brangiai kainuoja ir brangs ateityje. O to priežastis slypi tame, kad, kai buvo projektuojami valymo įrenginiai ir nuotekų surinkimo tinklai, buvo padarytos per daug optimistinės gyventojų, kurie naudosis šia paslauga, skaičiaus prognozės. Panaši sistemiškai klaidinga argumentacija naudojama ir plėtojant kitas viešąsias sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir komunalinio atliekų šalinimo ir t.t. infrastruktūras.
Gyventojų skaičiui mažėjant ir keičiantis jų amžiaus struktūrai senėjimo kryptimi, mūsų šalis susidurs su per dideliais infrastruktūros palaikymo kaštais, kurie bus nepakeliami versle dirbantiems mokesčių mokėtojams.
Su šia problema jau senai susiduria kitos „senstančios“ Europos šalys, kurios besipiktindamos imigrantais be jų jau faktiškai išgyventi negali ir tikrai nežiūrint, griausmingų politikų kalbų, toliau bus laimingos pildydamos savo darbo išteklius lenkų, lietuvių, latvių ir kitų šalių kvalifikuotu jaunimu.
Lietuvai šioje situacijoje lieka du pasirinkimai atverti savo darbo rinką imigrantams iš trečių šalių ir turėti daug šių žmonių integravimo sunkumų arba realiai vertinti savo žmogiškųjų išteklių galimybes bei ūkį taip tvarkyti, kad šių išteklių pakaktų svarbiausiems šalies gyvybiniams poreikiams užtikrinti. Viena iš pavojingiausių strategijų būtų didinti šalies skolą, nes jos gražinimas realiai teks vis mažesniam dirbančiųjų skaičiui ir tai vieną dieną gali tapti nepakeliama našta ir iš „Baltijos tigro“ mes galime tapti su viešojo sektoriaus pinigais nesusitvarkančia šalimi ir tada jau nebebus labai svarbu gali užsieniečiai pirkti žemę ar ne.
Labai norėtųsi, kad apie žmogiškųjų išteklių prognozes žymiai atsakingiau pamastytų specialistai rengiantys 2014 – 2020 m. strateginius plėtros ir veiklos planus.

Laidos “Dienos klausimas” įrašo klausytis galite čia