2013 m. gruodžio 11 d. “Laisvosios bangos” transliuojamoje laidoje “Bent dvi pusės” laidą vedantis žurnalistas A. Spraunius pristatė publikacijas „Interneto atakos prieš Tibetą“ iš „Foreign Policy” ir „The Guardian“ publikacija „Interneto ataka prieš „Assotiated Press“ „Tvitterio“ puslapį patvirtina „lėtų žinių“ poreikį“.
Laidos įrašo galite klausytis paspaudę čia. Taip pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.
Pasikalbėkime apie atvirumą globalaus kapitalizmo ir besąlygiškos informacijos skvarbos (būtent, nuo žodžio „skverbtis“) sąlygomis. Informacijos skvarba globalioje tikrovėje ir grėsminga, ir net seksuali. Juo labiau, kad ir „Facebooko“ savininkas Markas Zukerbergas prieš kurį laiką autoritetingai pranešė, kad privatumas jau atgyvena.
Interneto forume sutrikęs pašnekovas nurodo adresą svetainės, kurioje, pasirodo, yra absoliučiai visų šalies piliečių asmeniniai duomenys. Iš tiesų, nežinia, kiek organizacijų mūsų, o ir ne mūsų valia disponuoja informacija, kuri lyg ir turėtų būti priskirtina tam, kas laikoma asmeniniais duomenimis. Šita prasme ponas M. Zukerbergas teisus – riba tarp privataus ir viešo tampa vis efemeriškesnė.
Arba, tarkime, kas yra žinios besąlygiško atvirumo epochoje? Vokietijos dienraštis „Die Zeit“ šių metų sausį informavo, kad interneto įsilaužėliai paskelbė 5132 dabar kalinamos buvusios Ukrainos premjerės Julijos Tymošenko dukters Jevgenijos laiškus iš jos privačių interneto pašto dėžučių. Pavyzdžiui, paviešinta, jog už nugaros skausmus kenčiančios ekspremjerės gydymą Berlyno „Sharite“ klinikos medikams Tymošenkų šeima turi sumokėti 680 tūkstančių eurų. Prasidėjo spekuliacijos, ar tai nesąs paslėptas „politinis“ kyšis, siekiant ligos pretekstu ištraukti ponią J. Tymošenko iš kalėjimo.
Teko viešai pasisakyti ponios Julijos gydymu užsiimančiam Berlyno klinikos profesoriui, kuris pavadino 680 tūkstančių eurų sumą absurdiška ir išgalvota. Pasak profesoriaus, medikai tenori padėti pacientei vertindami jos sveikatos būklę, o ne politines potekstes. Tymošenkų šeimos advokatas Sergejus Vlasenko pareiškė, kad interneto įsilaužėlių paviešintos žinutės – paprastas tikrų ir suklastotų elektroninio susirašinėjimo dokumentų „kokteilis“.
Ir jaunoji Tymošenko, ir jos šeimos advokatas mano, jog išpuolį suorganizavo Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus administracija bei šalies saugumo tarnyba. Turint galvoje dabartinį Ukrainoje bei aplink ją besiplėtojantį siužetą – pakankamai iškalbinga prielaida. Beje, „Die Zeit“ šitame kontekste priminė, kad šmeižtą ir persekiojimus tenka kęsti ne tik buvusiai premjerei, bet ir jos sąjungininkams – J.Tymošenko politiniam konsultantui, buvusiam šalies vicepremjerui Grigorijui Nemyriai irgi teko atlaikyti informacijos nutekinimą.
Arba, informacija kaip galios šaltinis. Amerikos specialiosios tarnybos reguliariai užsimena apie su Kinijos kariškiais susijusių interneto įsilaužėlių atakas prieš jų svetaines. Paskutinėje, šių metų gegužę paskelbtoje Jungtinių Valstijų gynybos ministerijos ataskaitoje nurodoma, jog Pekinas naudojasi interneto įsilaužėlių paslaugomis siekdamas prieiti prie Amerikos gynybos programų bei diplomatinių ir ekonominių paslapčių. Vasarį Jungtinių Valstijų kompanija „Mandiant“ paskelbė savo ataskaitą, kurioje apkaltino Šanchajuje įsikūrusią slaptą Kinijos karinę žinybą organizavus įsiskverbimą į kompiuterių sistemas 140 kompanijų, nemaža dalis kurių amerikietiškos.
Pačioje pradžioje minėjome galią ir erotiką, kaip žinoma, abi jos turi gal net lemtingų pasekmių mūsų gyvenimui. Šiandien – pora informacijos skverbimosi precedentų bei pasekmių. Bent pirma pusė – straipsnis „Interneto atakos prieš Tibetą“ iš Amerikos leidinio „Foreign Policy“, ir bent antroji – britų dienraščio „The Guardian“ publikacija „Interneto ataka prieš „Assotiated Press“ „Tvitterio“ puslapį patvirtina „lėtų žinių“ poreikį“.
Bent pirma pusė – straipsnis „Interneto atakos prieš Tibetą“ iš „Foreign Policy“.
Didžiausią aktyvumą pasaulyje interneto įsilaužėliai demonstruoja Indijos mieste Dharamsaloje, kuriame įsikūrusi Dalai Lamos rezidencija bei Centrinė Tibeto administracija. Tibeto dvasinis lyderis įsikūrė Dharamsaloje po to, kai 1959-aisiais Kinijos armija žiauriai numalšino sukilimą Lhasoje, dabartinėje Tibeto autonominio rajono sostinėje Kinijos liaudies respublikoje. Dešimtys tūkstančių tibetiečių pasekė paskui savo dvasinį lyderį.
Ryšiai tarp Indijoje įsikūrusios tibetiečių bendruomenės ir paties Tibeto niekada nebuvo tokie paprasti kaip šiandien, vis dėlto rizikų netrūksta. Pasak vienos Dharamsaloje veikiančios nevyriausybinės organizacijos atstovo, jei vietos bendruomenė nesinaudos saugiais ryšių kanalais, jų artimieji ir bendražygiai Tibete gali patirti persekiojimus. Kinijos vyriausybės buvimas Dharamsaloje nejaučiamas, vis dėlto jos slaptosios tarnybos nevengia diegti kenksmingų programų vietos ryšio sistemose ir perimti pranešimų.
Paskutiniais metais Tibete sustiprėjo ilgaamžė ir kraupi protesto prieš Pekino valdymą forma – nuo 2009-ųjų vasario susidegino daugiau kaip 120 tibetiečių. Kinijos valdžia prieš protestus naudoja ir tiesiogines represijas, ir pažangias technologines priemones. Ekspertų vertinimu, interneto įsilaužėlių atakos gali būti dalis gudraus plano, siekiant išsiaiškinti ir užkirsti kelią rengiamoms protesto akcijoms.
Labiausiai paplitęs siuntimas elektroninių laiškų su prašymu pateikti kodus. Tibetiečiai, dažnai Centrinės Tibeto administracijos bendradarbiai, gauna keistus laiškus neva iš savo draugų ar pažįstamų. Neretai juose būna pridėti dokumentai, kurie atidaryti užkrečia kompiuterį virusais ir suteikia galimybę įsilaužėliams prieiti prie jame esančios informacijos. Pasak vieno Administracijos darbuotojo, jei iš kokio šimto tūkstančių mėginimų vienas pavyksta, iš jo stengiamasi išspausti viską, kas tik įmanoma.
Kompiuterinio saugumo specialistai tai vadina pastovia, tikslinga grėsme. Norint „paleisti“ nuolatinį atakų srautą reikia disponuoti techniniais resursais, kurie įsilaužėliams vienišiams neprieinami.
Gregorio Waltono vadovaujami Oksfordo universiteto tyrėjai išsiaiškino, jog atakas prieš Dharamsalą veikiausiai rengia „Bizantiškuoju Hadu“ pakrikštyta grupė. „WikiLeaks“ paviešintoje diplomatinėje korespondencijoje nurodoma, kad ji susijusi su Chengdu mieste įsikūrusiu Kinijos armijos padaliniu. Pasak tyrėjų, jei ši ir panašios grupės sugeba sukelti problemų net Amerikos valstybės departamentui ar Pentagonui, Himalajų priekalnėse įsikūrusiai Centrinės Tibeto administracijai su tuo kovoti dar sunkiau.
Rimtą pavojų tibetiečiams kelia ir priedai mobiliesiems telefonams „WeChat“. Pastaruosius keletą metų jie išpopuliarėjo tarp Dharamsalos gyventojų kaip paprasta priemonė susisiekti su artimaisiais Kinijoje. Tačiau esama gandų, kad priedus gaminanti kompanija bendradarbiauja su Kinijos vyriausybe, o pagrindinis jų pristatymo kanalas eina per Kinijos Šanchajaus miestą.
Vis dėlto Dharamasaloje įsikūrusi tibetiečių bendruomenė kuria apsaugos sistemos pagrindus. Šių metų kovą aktyvistai sukūrė programą, suteikiančią galimybę bendrauti internetu tibetiečių kalba. Centrinės Tibeto administracija iš tarptautinių fondų gavo finansavimą saugių interneto kabelių tiesimui, serverių atnaujinimui ir kibernetinio saugumo specialistų ruošimui.
Dabar – bent antra pusė, „The Guardian“ publikacija „Interneto ataka prieš „Assotiated Press“ „Tvitterio“ puslapį patvirtina „lėtų žinių“ poreikį“.
Prieš dešimt su puse metų internetą išsprogdino pono Marko Simeono Jakobo išplatintas melagingas pranešimas spaudai. Po šio triuko krito kompanijos „Emulex“ akcijų kaina, M.S.Jakobas vėliau nuteistas už sukčiavimą ir pasodintas į kalėjimą.
Po keleto metų naujienų agentūros CNN interneto puslapyje pasirodė melaginga informacija apie pono Steevo Jobso mirtį, gerokai anksčiau nei jis iš tiesų paliko šį pasaulį. Ir ši pseudonaujiena išplatinta pasinaudojant autoritetinga masine informavimo priemone. Investuotojai į ją sureagavo labai skausmingai, tiesa, viskas netruko išaiškėti.
Vis dėlto šių metų gegužę įvyko šis tas rimtesnio, kai interneto įsilaužėliai įsilaužė į naujienų agentūros „Associated Press“ „Twitterio“ puslapį ir patalpino jame informaciją apie sprogimus Baltuosiuose Rūmuose ir kad prezidentas Barackas Obama sužeistas. Akcijų rinkas ištiko šokas, nespėjus paskelbti paneigimo.
Ši ataka akivaizdžiai keičia supratimą, kokia turi būti žurnalistika skaitmeninėje epochoje. Šiandien, kai informacijos kiekis bei jos skverbimosi greitis sparčiai auga, žurnalistai ir visas šioje srityje dirbantis personalas sprendimus turi priimti greitai, todėl labai padidėja rizika suklysti. Ypač tai sietina su akcijų rinkomis, čia milijardai dolerių keičia savininkus per sekundės dalį. Kai šios rinkos, vaizdžiai kalbant, „išeina iš proto“, tai paveikia visų mūsų gyvenimą.
Visuomenei informaciją teikiantys žmonės nori, kad jais būtų pasitikima, vis dėlto istorija su „Associated Press“ rodo, jog mes nepakankamai vertiname saugumo reikšmę. Prieš penkiolika metų buvo sugadintas pirmas dienraščio „New York Times“ puslapis, beje, tą padarė žmogus, kuris norėjo kažką įrodyti, o ne tik iškreipti tikrovę. Tais laikais pasekmės nebuvo tokios grėsmingos, kokios veikiausiai būtų šiandien, taip pat todėl, kad dar nebuvo išpopuliarėję interneto socialiniai tinklai, kuriuose informacija sklinda neįtikėtinu greičiu.
Šiandieninis įsilaužimas veikiausiai yra rezultatas gudraus sukčiavimo (kai pasinaudojęs vadinamuoju „fishingu“ įsilaužėlis privertė kažką iš naujienų agentūros pranešti interneto puslapio slaptažodį). Pamokos akivaizdžios. Pirmiausia, suteikiantys informaciją netenka pasitikėjimo kiekvieną kartą, kai daro klaidas. Labai tikėtina, kad ilgainiui tai atsiliepia finansiniams informacijos teikėjo rezultatams, nes nepasitikinčiųjų randasi vis daugiau.
Antra, ir žurnalistai, ir visuomenė turi daug daugiau dėmesio skirti saugumui. Kas benutiktų su įsilaužėlių ataką patyrusia naujienų agentūra, bet kuri žinias platinanti organizacija turi disponuoti priemonėmis, kad klaidinga informacija toliau nesklistų.
Esama dar vienos problemos. Mūsų saugumo sistemų trūkumai – jau patys savaime yra blogis, tačiau grėsmė dar labiau padidėja, kai jomis turi galimybę naudotis asmenys ar grupės iš šalies. Esame savų pačių saugumo garantai, todėl turime įsikalti į galvą, kad iš pirmo žvilgsnio pasitikėti negalima niekuo. Turime išmokti viską aiškintis išsamiai, remtis keliais šaltiniais ir ypač – sulaukti žinios patvirtinimo iš tų informacijos šaltinių, kurie yra pelnę autoritetą. Tai galima pavadinti „lėtų naujienų“ principu. Juo, beje, tebesinaudoja pakankamai daug žmonių.
Laidą remia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“