Šiais metais Davoso ekonomikos forume dažnai minėta skurdo tema. Ką daryti, kad nepasiturinčiųjų ar juolab alkstančiųjų būtų mažiau? 2014 m. vasario 12 d. žurnalistas Arūnas Spraunius šią tema laidoje “Bent dvi pusės” pristato skirtingas užsienio spaudos pozicijas: straipsnis „B.Gatesas ir neturtingos šalys“ iš Argentinos leidinio „ La Nacion Argentina“ ir Amerikos žurnalo „The Atlantic“ publikacija „Ar pavyktų panaikinti skurdą, jei žmonės galėtų emigruoti kur panorėję?“.
Paklausyti laidos įrašo galite čia. Taip pat pateikiame laidos turinį tekstine išraiška.
Laidos rėmėjas UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.
Kasdieninių rūpesčių rutinoje kažkaip užsimetė ne taip seniai pasibaigusio pasaulinio Davoso ekonomikos forumo realijos, ir tai negerai. Mat būtent prieš pat šiųmetinį forumą ponas Billas Gatesas pareiškė, kad 35 skurdžiausiose pasaulio valstybėse iki 2035-ųjų gerovės lygis pakils, esą tais metais daugumoje skurdžiausių šalių pajamos vienam asmeniui perkops dabartinius rodiklius Kinijoje (pasak Pasaulio banko, 2012 metais BVP dalis vienam asmeniui joje siekė 9040 JAV dolerių). „Microsoft“ įkūrėjas mano, kad investuojant į sveikatos reformas iki 2035-ųjų kiekvienoje valstybėje galima pasiekti bent tokį vaikų mirštamumo lygį, koks 1980-aisiais buvo JAV ir Didžiojoje Britanijoje.
Pono B.Gateso teigimu, vyrauja trys klaidingos nuomonės apie kovą su skurdu: manoma, kad neturtingos valstybės pasmerktos ir toliau skursti, tikima, kad tarptautinė pagalba naudojama neefektyviai, be to, vyrauja nuomonė, jog žmonių gyvybių gelbėjimas sukels pasaulio gyventojų perteklių.
Šie vieno turtingiausių planetos piliečių samprotavimai Davoso forume sulaukė bene daugiausiai dėmesio. Išeitų, kad skurdas rūpi. O juk logiška, pasak neseno tyrimo, gyvenimas skurde savaime atima 13 jūsų intelekto koeficiento punktų. Kaip apibendrina tyrimo autoriai, gyvenimas nepritekliuje lygintinas nuolatiniam neišsimiegojimui. Be to, jei skurde praleidote vaikystę, tai būtinai atsilieps jau gyvenant suaugusio gyvenimą. Vaikystę nepritekliuose praleidę žmonės sunkiau negu kiti valdo emocijas ir lengviau pasiduoda stresui.
Kita vertus, nebūtinos eksperto regalijos, kad suprastume, jog sudėtinga save realizuoti ir gyventi visavertį gyvenimą, kai esame nuolat spaudžiami rūpesčio, kaip sumokėti mokesčius ar į nugarą draugiškai alsuoja banko paskola. Tikrai ne iki intelektualinių žaidimų, kai piniginiai reikalai nekokie.
Tad šiandien – apie skurdo ir nepriteklių realijas. Bent pirma pusė – straipsnis „B.Gatesas ir neturtingos šalys“ iš Argentinos leidinio „ La Nacion Argentina“, ir bent antroji – Amerikos žurnalo „The Atlantic“ publikacija „Ar pavyktų panaikinti skurdą, jei žmonės galėtų emigruoti kur panorėję?“.
Bent pirma pusė – straipsnis „B.Gatesas ir neturtingos šalys“ iš „La Nacion Argentina“.
Davoso ekonomikos forumo dalyviai gyvai aptarinėjo drąsią pono B.Gateso prognozę, pagal kurią iki 2035-ųjų pasaulyje beveik neliks skurdžių valstybių. Bet iš kur rasis tie netikėti turtai? Kokiu pagrindu skelbiami tokie optimistiniai pareiškimai? „Įsitikinimas, kad pasaulis darosi vis blogesnis, ir mes negalime padaryti nieko, kovodami su skurdu bei ligomis, ne tik klaidingas, bet ir žalingas. Taip nėra. Mus supantis pasaulis darosi vis geresnis, o po dviejų dešimtmečių jis bus dar geresnis.“ – taip pareiškė ponas B.Gatesas.
Beveik tuo pat metu kaip ir Amerikos milijardieriaus pareiškimas buvo paskelbtas devyniasdešimtyje pasaulio šalių dirbančio septyniolika nevyriausybinių organizacijų jungiančio susivienijimo „Oxfam“ tyrimas, kurio išvados neatrodo tokios guodžiančios. Pasak tyrimo, 85 turtingiausių planetos žmonių turtas šiuo metu prilygsta 3,5 milijono skurdžiausiai gyvenančiųjų valdomam turtui. Be to, socialinė nelygybė paskutiniais metais gilėja, todėl šimtai milijonai žmonių negali patenkinti savo poreikių ir pasinaudoti gyvenimo teikiamais šansais.
Tai gyvenimas gerėja ar vis dėlto prastėja? Pasaulio banko skurdo Afrikoje mažinimo programos direktorius, knygos „Ekonominė raida: pasaulis turi apie tai žinoti“ autorius Marcellas Dzugalo sako, kad vien techniškai ponas B.Gatesas teisus. Jei vertinsime pagal vienam planetos gyventojui tenkančią Bendrojo vidaus produkto dalį, per paskutinius tris dešimtmečius skurstančių žmonių gerokai sumažėjo, nes Kinija bei Indija stojo į rinkos ekonomikos kelią. Todėl tikėtina, kad žemiau skurdo ribos (1,25 dolerio per dieną) iki 2030-ųjų ar 2035-ųjų neliks.
Vis dėlto klausti reikėtų kitaip. Net jei per daugiau nei porą dešimtmečių milijonai žmonių turės galimybę uždirbti 1,26 dolerio per dieną – negi tai bus didelis žmonijos pasiekimas? Pono M.Dzugalo nuomone, šiuo metu didžiausią rūpestį kelia ne skurdžiausi gyventojų sluoksniai, bet sparčiai augantis sluoksnis žmonių, kurie vadinami „pažeidžiami grupėmis“. Skurdo Afrikoje mažinimo programos direktoriaus teigimu, artimiausioje ateityje gyvensime pasaulyje, kuriame ši grupė dominuos.
Tiesa, esama ir geros naujienos. Šiuolaikinės technologijos jau gali padėti įveikti skurdą. Atsirado galimybė identifikuoti skurstančiuosius remiantis biometriniais duomenimis. Prieš keletą metų vien Indijoje buvo apie 400 milijonų žmonių, neįtrauktų į valstybinį skurdžiausiai gyvenančiųjų registrą. Lotynų Amerikoje daugiau kaip 10 proc. vaikų apskritai nebuvo niekur registruoti.
Individuali skurstančių žmonių registracija leidžia vyriausybėms kurti ir vykdyti tikslinę socialinę politiką. Užuot siūlius pigų benziną ar suteikus visiems norintiems gauti aukštąjį išsilavinimą, kaip daroma daugelyje Lotynų Amerikos šalių, vis dažniau suprantama, kad teikti subsidijas reikia tik tiems visuomenės sluoksniams, kam jų labiausiai reikia. Pono M.Dzugalo teigimu, socialinės paramos individualizavimas – naujas žodis kovojant su skurdu.
Nors kai kurios valstybės netaiko naujovių dorojantis su skurdu, mat jų lyderiai labiau suinteresuoti išlaikyti valdžios monopoliją negu užtikrinti tvarią, gyventojų daugumai gerbūvį užtikrinančią plėtrą, dabartinis pasaulis neabejotinai geresnis negu anksčiau. Pasaulio banko duomenimis, žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių kiekis nuo 43 proc. 1990-aisiais sumažėjo iki 20 proc. Dabartinis uždavinys – padaryti taip, kad technologiniai pasiekimai tarnautų ne tik turtingiems ir viduriniojo sluoksnio piliečiams, bet visiems planetos gyventojams. Būtų gerai, jei kuo daugiau šalių paklausytų M.Džugalo patarimo ir pasitelktų naujausias technologijas, kad būtų pagerinta prasčiausiai gyvenančiųjų padėtis. Nesisteminga socialinė parama tik prisideda, kad neturtingieji dar labiau skursta, o turtuoliai turtėja.
Dabar – bent antra pusė, „The Atlantic“ publikacija „Ar pavyktų panaikinti skurdą, jei žmonės galėtų emigruoti kur panorėję?“.
Bent vienas planetos ekonomistas įsitikinęs, kad žmonių mobilumo ribojimas yra didžiausias raidos kliuvinys. Jo vadovaujamas neformalus susivienijimas daro viską, kad sienos būtų atvertos ir piliečiai galėtų laisvai keliauti po pasaulį.
Čikagos universiteto profesorius matematikas Vipulis Naikas 2012-ųjų kovą sukūrė interneto puslapį „Open Borders: The Case“, kur reklamuojama ši idėja. Mokslininkas kovoja už pasaulį, kuriame žmonės galėtų migruoti ir netektų šios teisės tik ypatingomis aplinkybėmis. V.Naikas bei jo kolegos ir partneriai Nathanas Smithas bei Johnas Lee analizuoja imigracijos pasekmes ir atremia prieštaravimus tų, kuriuos vadina „ribotojais“.
Jų sukurta teorija skelbia, kad pasienio ribojimai beveik visada nesuderinami su pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Įsivaizduokite kur nors kaime Misisipės valstijoje gyvenančią amerikietę, kuriai sakoma, jog ji negali siekdama karjeros persikelti gyventi į Niujorką. Tačiau būtent tai Jungtinės Valstijos ir kitos išsivysčiusios valstybės sako milijonams užsieniečių, kai neleidžia pasinaudoti savo turtingomis darbo rinkomis.
Moralinę judėjimo už sienų atvėrimą pusę vaizdžiai atskleidžia filosofas iš Kolorado universiteto Michaelis Huemeris, pasitelkęs berniuką vardu Badaujantis Marvinas iš „Pietų parko“. Marvinas mėgina nusigauti į turgų nusipirkti maisto. Kitas personažas Semas (kadangi turi daug giminaičių, jis vadinamas dėde Semu), nutaria neleisti Marvinui pasiekti turgų. Kyla klausimas, ar Semas nepažeidžia Marvino teisių. Beveik visi sutinka, kad – taip, ir tai primena Amerikos vykdomą imigracijos politiką. Būtent apie tai daug diskutuojama čia minėtame interneto puslapyje. Tarkime, jei Marvinui nebus trukdoma, ar neatims jis darbo vietų iš dėdės Semo giminaičių? O kas, jei Marvinas nusikaltėlis ar teroristas? Ir apskritai kiek tokių kaip Marvinas gali pakelti Jungtinių Valstijų darbo rinka?
Ekonomistas Bryanas Caplanas siūlo vietoj vienareiškmių atsakymų „taip“ ir „ne“ taikyti vadinamąjį „rakto skylutės“ principą. Jei imigrantai kenkia Amerikos dirbantiesiems, iš jų galima imti didesnius mokesčius ir tais pinigais kompensuoti nuostolius vietiniams. Pats ponas B.Caplanas, jei turėtų galimybę, sienas iš karto atvertų. Nors sako suprantąs, jog kai kuriems išvysčiusių šalių darbininkams iš pradžių gali tekti susitaikyti su atlyginimų mažėjimu, sienų atvėrimas galų gale greitai panaikintų skurdą planetoje.
Kitas už imigracinių suvaržymų mažinimą pasisakantis ekonomistas Michaelis Clemensas nepasisako už visišką sienų atvėrimą, bet nurodo, jog žmonių judėjimo laisvė turėtų būti gerokai didesnė nei dabar. Vašingtonietis mokslininkas jau penkerius metus renka statistinius duomenis apie darbo jėgos judėjimą tarp valstybių ir daro išvadą, kad emigraciniai barjerai labai trukdo žmonijos judėjimui visuotinio gerbūvio link, ribojimų mažinimas visos planetos mastu galėtų atnešti trilijonus dolerių. Viename savo darbų ekonomistas nurodo, jog laisvas planetos žmonių judėjimas gali padvigubinti planetos Bendrąjį vidaus produktą. Pasak pono M.Clemenso, raidą lemia žmonės, o ne valstybės. Dažnai geriausias būdas padėti žmogui praturtėti – leisti jam pakeisti gyvenamąją vietą. 2008-aisiais M.Clemensas su kolega iš Harvardo Lantu Pritchettu išsiaiškino, kad dauguma žmonių iš Haičio, Meksikos bei Indijos, kurių gyvenimo lygis aukštesnis už statistinį vidurkį, iš tiesų negyvena tėvynėje.
Darbuotojai iš besivystančių šalių gali būti labai produktyvūs, jei nebūtų uždaryti korumpuotose, infrastruktūros stokojančiose tėvynėse. Pasak M.Clemenso, sunku rasti mobilų telefoną ar džinsus, kurių kaina dviejose valstybėse skirtųsi tūkstančiu procentu. Bet McDonald’o darbuotojo ar statybininko darbo kaina Haityje ir Amerikoje skiriasi būtent tokiu mastu. Ekonomistas nesutinka, kad atvėrus sienas turtingose šalyse sumažės atlyginimai. Kartu su kolegomis išstudijavę literatūrą šiuo klausimu jie išsiaiškino, kad per dešimtmečius trukusią milijonų žmonių emigraciją į Jungtines Valstijas statistinio amerikiečio atlyginimas sumažėjo procentu, o neretai liko tame pačiame lygyje. Tuo tarpu emigrantai iš besivystančių šalių savo pajamas padidino šimtu ir daugiau procentų. M.Clemensas taip pat nesutinka, kad imigrantai atima darbo vietas iš amerikiečių. Tarkime, žemės ūkyje iš trijų sezoninių darbininkų tik vienas yra vietinis. Darbininkams reikalingi vadovai ir brigadininkai, šiuos darbus ir dirba amerikiečiai.
Gallupo instituto apklausa parodė, kad pasaulyje yra 700 milijonų žmonių, kurie norėtų visiems laikams pakeisti šalį. Daugiausia tai – besivystančių kraštų gyventojai. Markas Zukerbergas kartu su kitais Silicio slėnio verslininkais įkūrė judėjimą, kuris disponuoja 50 milijonų dolerių, skirtų imigracijos reformai, turinčiai palengvinti kvalifikuotų žmonių atvykimą į Ameriką. Bet tai nežymūs mastai lyginant asu tuo, ką siūlo M.Clemensas bei jo kolegos. Kaip „Open Borders“ rašo N. Smithas, jei siekiama visuotinio gėrio, reikia atverti sienas visame pasaulyje, o ne padėti Amerikai išlošti konkursą „Ei, mes ieškome talentų“. Vis dėlto sienų atsisakymas taps tikrove tik tuomet, kai visuomenė nustos tai vertinti kaip grėsmę.
Laidos rėmėjas UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.