UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ siekdama supažindinti su naujienomis pasaulio žiniasklaidoje pristato laidą “Bent dvi pusės”. Laidą radijo stoties “Laisvoji banga” eteryje rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Šio trečiadienio, balandžio 9 d., laidoje pristatytos publikacijos  „Kinijos žiniasklaida: naujos jos rūšys jaučiant išnykimo grėsmę“ iš „Foreign Policy“ bei „Nustojote skaityti naujienas?“ iš„New Yorker”.

Laidos įrašo pasiklausyti galite čia. Taip pat pateikiame laidos turinį tekstine išraiška.

Tos žiniasklaidos istorijos – tarp egzistencinių problemų ir atviro farso Kuomet 1974-aisiais tuometinis Prancūzijos Valéry Giscard d’Estaingas paryčiui automobiliu „įvažiavo“ į pieną vežusį sunkvežimį, tai bulvarinė spauda maloniai informavo publiką, jog greta jo sėdėjo aktorė Marlene Glober. Sakoma, kad prietarų nekamuojama savaitraščio „Express“ redaktorė Fransuaza Giru praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje priimdavo į darbą jaunas, patrauklias ir beatodairiškas merginas, kurių misija buvo rinkti informaciją intymių pokalbių lovoje metu. Tūla Mishel Kotas intymiuoju būdu sugebėjo aptarti reikalus net su dviem prezidentais – Fransua Mitterrandu bei Jacqueu René Chiracu. Ir taip toliau, ir panašiai.

Kita vertus, nors seksas parduoda viską, visapusiško atvirumo laikais ir su žiniomis nėra taip jau viskas paprasta. Praėjusių metų pabaigoje Amerikos slaptųjų tarnybų informacijos nutekinimu išgarsėjęs Edwardas Snowdenas britų televizijos „Channel 4“ eteryje pareiškė, jog privatumas yra svarbi žmogaus gyvenimo dalis, bet „Facebooko“ savininkas Markas Zuckerbergas prieš kurį laiką skelbė radikaliai priešingai, esą privatumas šiuolaikiniame pasaulyje – nebe vertybė.

Na, ir seni geri informaciniai karai, kaip be jų. Naujienų agentūra „ Associated Press“ balandžio pradžioje išsiaiškino, kad 2009-aisiais startavusį kubietišką „Twitterio“ atitikmenį, interneto socialinį tinklą „ZunZuneo“ per Kaimanų salose atidarytas sąskaitas slapta finansavo Vašingtonas. Viena 40 tūkstančių vartotojų vienijusio tinklo misijų buvo Kuboje draudžiamų politinių žinių platinimas, tokiu būdu tikintis įkvėpti kubietišką „pavasarį“. Tinklas nutraukė darbą 2012-aisiais po Kubos valdžios bandymų jį blokuoti.

Naujausia informacinių karų versija – grubi, beatodairiška kova tarp Kijevo ir Maskvos. Visi Kremliui paklusnūs (kitokių Rusijoje beveik nėra) televizijos kanalai griežtai laikosi tos pačios propagandinės linijos – rusų pergalę nuo Ukrainos atplėštame Kryme kelia į padanges, o Ukrainą vaizduoja kaip atsidūrusią ant bedugnės krašto. Pagal rusiškos propagandos peršamą vaizdą, Ukrainoje gyvena tik rusakalbiai ir fašistai, bet ne ukrainiečiai.

Be abejo, europiečiai – nelemtų nacistų pagalbininkai. Pirmo valstybinio kanalo žvaigždei Arkadijui Mamontovui pavyko nusikalbėti iki to, kad NATO generalinis sekretorius Andersas Fogas Rasmusenas esą legalizavo incestą, kai buvo Norvegijos ministras pirmininkas. Iš tiesų ponas A.F.Rasmusenas danas ir yra vadovavęs Danijos vyriausybei. Tiesa, tam tikro kognityvinio disonanso esama ir tarp rusų propagandistų – kuomet kitas televizinis „herojus“ Dmitrijus Kiseliovas su šeima susiruošė atostogų į nelemtos Europos valstybę Norvegiją ir nebuvo įleistas, pasipiktino kuo nuoširdžiausiai ir pareiškė esąs šimtaprocentinis Norvegijos draugas.

Daugiavektoriai tie 21 amžiaus informacijos-propagandos rinkimo bei pateikimo reikalai, interneto išradėjas Timas Bernersas-Lee ryšium su tuo net pasiūlė iki interneto 25-ojo jubiliejaus 2018-aisiais sukurti tinklo konstituciją, kad vyriausybės bei korporacijos negalėtų kėsintis į informacijos atvirumą ar jos internete nekraipytų.

Šiandien – pora žvilgsnių į žiniasklaidą bei naujienas technologizuotame pasaulyje. Bent pirma pusė – publikacija „Kinijos žiniasklaida: naujos jos rūšys jaučiant išnykimo grėsmę“ iš Amerikos leidinio „ Foreign Policy“; ir bent antroji – žurnalo „New Yorker“ publikacija „Nustojote skaityti naujienas?“

Bent pirma pusė – publikacija „Kinijos žiniasklaida: naujos jos rūšys jaučiant išnykimo grėsmę“ iš „Foreign Policy“.

Michellei Song 24-eri, prestižiniame Pekino universitete ji studijuoja tarptautinius santykius ir gyvena bendrabutyje. Todėl mergina nereguliariai žiūri televizorių ir neprenumeruoja laikraščių. Bet kaip ir daugeliui kinų tai jai netrukdo sekti naujienas. Svarbiausias jų M.Song sužino iš savo sumaniojo telefono, mat nuo praėjusių metų vis dažniau naudojasi instrumentu „WeChat“. Tai 2011-ųjų sausį paleistas socialinę informaciją teikiantis interneto resursas, priklausantis kompanijai „Tencent Holdings Ltd“. Informacija pasiekiama nemokamai, todėl ši virtuali aikštelė greitai tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu daugeliui jaunų kinų.„WeChat“ siūlo ne tik daugiau informacijos negu tradicinė žiniasklaida, bet ir pristato įvairius požiūrius.

„WeChat“ suteikia galimybę lengvai dalintis konfidencialiu turiniu, kuris už priedo ribų neprieinamas. Tai svarbu Kinijoje taikomos cenzūros internete sąlygomis. Platforma yra ideali aikštelė savarankiškai žiniasklaidai – puslapiams temų bei klausimų, kuriuos atrenka privatūs asmenys ir nedidelės grupės, nesaistomos organizacijų ir nepriklausomos nuo cenzūros. Šių metų kovo viduryje šį portalą netikėtai sukrėtė kelių dešimčių puslapių uždarymas. Nors daugelis tai palaikė mėginimu sudrausminti laisvamanišką priedą ir net pavadino akciją „WeChat“ skerdynėmis“, fatališkų pasekmių ji vis dėlto neturėjo. Jau kitą dieną vienas 245 tūkstančius vartotojų turintis blokuotas puslapis, kurį administruoja reporteris bei kovotojas su korupcija Luo Changping, vėl teikė informaciją.

Tokia žiniasklaida traukia skaitytoją ne tik turiniu. „WeChat“ suteikia jaudinantį uždrausto vaisiaus ragavimo malonumą, panašų į tą, koks apimdavo užeigų lankytojus Amerikoje sauso įstatymo galiojimo laikais, kai pageidaujantys išgerti turėjo žinoti slaptažodį. Į kokybiškus informacinius puslapius patekę naudotojai gali mėgautis informuotumo palaima.

Vis dėlto patraukliausia yra funkcija, leidžianti apeiti cenzūrą. Kuomet Luo vasario 22-ąją parašė apie represijas prieš viešojoje erdvėje draudžiamo minėti buvusio saugumo tarnybos vadovo Zhou Yongkang asmeninius sekretorius, jis iš pradžių išsiuntinėjo prenumeratoriams balso pranešimus, kuriuose neminėdamas vardo apibūdino temą. Tiems, kas norėjo sužinoti daugiau, Luo nurodė atsakyti naudojant raktinį žodį „sekretorius“. Atsiliepusieji gavo automatinį atsakymą su korupcijos faktus aprašančiu straipsniu. Kituose Kinijos interneto puslapiuose šis straipsnis būtų egzistavęs labai neilgai.

Toks stilius stiprina abipusį ryšį.. „WeChat“ komentarus rašantis Song Zhibiao prieš pat kovo 13-osios vidurnaktį, kai pasirodė informacija apie ataką prieš „WeChat“, išsiuntė 12 tūkstančių jo komentarų skaitytojų pranešimą, kuriame prašė atsakyti jam raktiniu žodžiu „sichuo“, kas reiškia „gyvenimas arba mirtis“. Šis kreipimasis savaip atspindi neoficialaus kinų interneto grįžtamąjį ryšį, kuris daug labiau asmeniškas negu tai, ką Songas rašo darbdaviui. Autoriaus teigimu, rašydamas interneto dienraščiui gali sulaukti 60 tūkstančių skaitytojų, vis dėlto tai nebus toks efektyvus bendradarbiavimas kaip bendravimas su šešis kartus mažesne „WeChat“ auditorija. Pastaroji informacijos teikimo aikštelė mažesnė, bet gerokai vertingesnė.

Taip pat kovo viduryje Pekine gyvenantis intelektualas disidentas Mo Zhixu internete paskelbė apybraižą, kurioje pažymėjo, jog po kiekvieno interneto turinio puolimo Kinijoje jo vartotojai ne traukiasi, bet tiesiog persikrausto į naujas platformas. Net juokaujama, jog jie kaip spiečiai skėrių, ieškantys naujų oazių, kad galėtų ten įsikurti.

Dabar – bent antra pusė, „New Yorker“ publikacija „Nustojote skaityti naujienas?“.

Prezidento metinis pranešimas apie situaciją šalyje yra vienas retų momentų, kai nemaža amerikiečių dalis skiria didelį dėmesį politikai. Pasak legendos, kažkada dauguma šalies piliečių vakarais įsijungdavo Walterio Cronkite’o laidą, o ryte skaitė laikraščius, kur buvo aptariami nacionalinės bei tarptautinės svarbos klausimai.

Jei tikėti „Microsoft Research“ analitikais, šiandien dauguma amerikiečių nustojo kreipti dėmesį į naujienas, kaip jas suprantame tradicine to žodžio prasme. Sharda Goel, Sethas Flaxmanas bei Justinas Rao neseniai atliko tyrimą, kuriuo mėgino aiškintis, kiek vartotojų iš tiesų skaito naujienas internete. Iš 1,2 milijono Amerikos interneto vartotojų tik 50 tūkstančių (tai yra, apie keturis proc.) pasirodė esantys aktyvūs žinių puslapių lankytojai. Likę 96 proc. internete randa kitų įdomesnių skaitalų. Tyrimo autoriai aktyviu naujienų puslapių lankytoju laikė žmogų, kuris per tris mėnesius perskaito bent dešimt naujienų straipsnių bei porą analitinių publikacijų. Tyrime dalyvavo interneto vartotojai, kurie nuo 2013-ųjų kovo iki gegužės aplankė iš viso 2,3 milijardo interneto puslapių.

Tiesa, naujienos – pakankamai abstrakti sąvoka. Tyrėjai vertino tik straipsnius, kurie laikomi naujienomis siaura, klasikine to žodžio prasme, pavyzdžiui, skirtus prezidento kreipimuisi į Kongresą, bet nekreipdami į dėmesio, tarkime, į istorijas apie naujus Justino Bieberio nuotykius.

Tyrimui įtaką turėjo įvairūs faktoriai. Pavyzdžiui, jo autoriai rinko duomenis tik vartotojų, kurie naudoja „Internet Explorer“ ir kurie sutiko leisti prieiti prie jungimosi į internetą istorijos. Be to, faktas, kad žmonės nelanko naujienų puslapių internete, dar nereiškia jog jie nesužino naujienų iš kitų šaltinių, tokių kaip popieriniai laikraščiai, radijas, „Tvitteris“ ar vakarinės televizijos žinių laidos.

Vis dėlto daugiau kaip milijonas tyrime dalyvavusiųjų labai įspūdingas skaičius. Beje, tyrimo rezultatas visai atitinka ir neaukštus naujienų programų kabelinėse televizijose reitingus jo atlikimo metu. Jei nutarsime, kad „Microsoft“ ekspertų duomenys atspindi tikrą reikalų padėtį, juos dera vertinti rimtai. Žurnalistai bei politikos žinovai dažniausiai įsitikinę, jog aplinkiniai tik apie ją ir galvoja. Vis dėlto skaičiai negailestingi ir stumia politiką į hobio ar subkultūros vietą, kažką panašaus į Nacionalinės lenktynių asociacijos ar Nacionalinės ledo ritulio lygos užimamas pozicijas. Nedidelė dalis visuomenės abiem tiesiog apsėstos, gi likusiems tai nerūpi visai.

Be abejo, keliolika milijonų žinių skaitytojų vis viena gerokai daugiau nei, tarkime, mišrių kovų gerbėjų. Vis dėlto jų gerokai mažiau negu besidominčių futbolu. Šie skaičiai teliudija, jog anksčiau piliečiams privalomas domėjimasis politika dabar tapo viena iš pramogos formų ir konkuruoja su kitomis laiko leidimo formomis. Politikai privalo suprasti, jog šiandien jie neturi užtikrintos auditorijos.

Atrodo, kad pagrindinė realija yra informacinis burbulas, kurį sąlygiškai galima pavadinti „ignoruokite viską“. Jis paveikė visus tuos, kurie nekreipia į amerikietišką politiką jokio dėmesio, jei viskas daugiau ar mažiau stabilu. Šis tyrimas taip pat gali padėti suprasti, kodėl santykinai nedidelis kiekis motyvuotų žmonių sugeba daryti rimtą įtaką Amerikos politikai. Gerai tai ar blogai, vis dėlto šio žaidimo dalyvių skaičius labai mažas. Išvada: jei sugebate kažkuo sudominti nors procentą publikos, tai jau rimtas pasiekimas.