UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ siekdama supažindinti su naujienomis pasaulio žiniasklaidoje pristato laidą “Bent dvi pusės”. Laidą radijo stoties “Laisvoji banga” eteryje rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Šio trečiadienio, balandžio 23 d., laidoje kalbėta aštrėjančių ginkluotų konfliktų tema ir skaityta užsienio spauda: dienraščio „wPolityce.pl“ publikacija „Horizonte pasirodo rusų kareivis. Jis mėgsta vogti, prievartauti ir žudyti. Tokiam priešui galite ir neprilygti.“ ir straipsnis „NATO: Aljanso silpnosios pusės“ iš „The Financial Times“.

Laidos įrašo pasiklausyti galite čia. Taip pat pateikiame laidos turinį tekstine išraiška.

Pastaruoju metu keistame kontekste aktualizavosi konfrontacijos, ginklų tema. Amerikos kariškiai rengiasi išbandyti elektromagnetinę patranką. Po dešimties metų bandymų sausumoje ginklas bus pastatytas ant bėgių karinio jūrų laivyno laive, skirtingai nuo kitų cheminį kurą naudojančių patrankų šios veikimo principas grįstas elektromagnetinės energijos panaudojimu. Tai jos varomas sviedinys beveik pustrečio kilometro per sekundę greičiu gali nuskrtisti iki 200 kilometrų. Taikinį sunaikina kintetinė energija, jokių sprogstamųjų medžiagų nereikia.

Ginklų bei kariavimo temomis irgi galima ironizuoti, tarkime, Lietuvoje regime Rusijos prezidentą reklamuojančias antraštes, maždaug – „Kaip gintis nuo V. Putino karo?“ Vis dėlto šaipytis nebesinori, kai per, atrodytų, taikyti turinčią krikščionišką šventę žinios iš vienos valstybės rytinės dalies primena suvestines iš fronto. Balandžio 21-ąją Ukrainos spauda informavo, jog baigiantis pirmai Velykų dienai šalies ginkluotųjų pajėgų desantininkų dalinys Donecko srities Dobropolsko rajone atrėmė motociklais atvykusių ginkluotų kaukėtų užpuolikų ataką. Po susišaudymo kitame Donecko srities mieste Slavianske irgi per Velykas įvesta komendanto valanda.

Ukrainos rytuose dislokuotos karinės dalys šiuo metu funkcionuoja aukščiausios kovinės parengties režimu – palei sieną su Rusija įrengtos bazinės stovyklos, paruoštos ugnies pozicijos bei stebėjimo punktai. Priešingoje pusėje Maskva kaip laikė, taip tebelaiko keliasdešimt tūkstančių savo kariškių. Kijevas vykdo ar mėgina vykdyti rytinėje dalyje antiteroristinę operaciją, prie Rusijos linkę šlietis rytų separatistai yra paskelbę savo šalininkų mobilizaciją.

Daugelio žvilgsniai dabar natūraliai nukrypę į Ukrainą, bet ir iš kitos planetos vietos kaip tik šiomis dienomis pasiekė žinios apie smurtą. Jungtinių Tautų (JT) misija Sudane savaitės pradžioje informavo apie ne mažiau kaip 200 civilių žmonių žudynes sukilėliams užimant Pietų Sudano miestą Bentiu. Žmonės mėgino slėptis ligoninėse, maldos namuose, bet tai neišgelbėjo – sukilimui vadovaujančio buvusio viceprezidento Riekos Macharo šalininkai naikino vyrus, moteris, net vaikus tų etninių grupių, kurios nepalaiko sukilimo. JT atstovas Pietų Sudane Tobis Lanzeris pranešė apie šokiruojančias prievartos scenas ir gatvėse tebegulinčius užmuštųjų kūnus. O juk jauniausioje, 2011-aisiais įkurtoje planetos valstybėje Pietų Sudane dislokuota 8500 JT taikdarių.

Tokie reikalai, šįkart per karišką prizmę. Karai – tai karai. Bent pirma pusė – prancūzų istoriko bei sovietologo Aleno Besansono lenkų interneto dienrščiui „wPolityce.pl“ išdėstyti samprotavimai „Horizonte pasirodo rusų kareivis. Jis mėgsta vogti, prievartauti ir žudyti. Tokiam priešui galite ir neprilygti.“; ir bent antroji – straipsnis „NATO: Aljanso silpnosios pusės“ iš britų dienraščio „ The Financial Times“.

Bent pirma pusė – pono A. Besansono dienraščiui „wPolityce.pl“ išdėstyti samprotavimai „Horizonte pasirodo rusų kareivis. Jis mėgsta vogti, prievartauti ir žudyti. Tokiam priešui galite ir neprilygti.“

Kremlius sutelkė prie sienos su Ukraina dešimtis tūkstančių karių. Europą apėmė baimė, Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas reikalauja NATO karių dislokavimo jo šalyje. Ar Rusija iš tiesų grasina Senajam Žemynui? Taip, pavojus Lenkijai, Baltijos valstybėms, Moldovai visai realus. Reikalas tas, kad Europoje nėra jokių bent kiek rimtesnių karinių pajėgų – Prancūzija karius dislokavusi Afrikoje, britų kariškiai namuose, gi kitos valstybės savo dalinius yra pasiuntusios į ilgas komandiruotes. Taip kad ginti ES išorinių sienų nėra kam.

Kodėl taip nutiko? Ogi dėl to, kad paskutinius 50 metų mes gyvenome racionalių politinių bei ekonominių santykių Europoje. Žemyne, kur nėra priešų nei priešininkų, kur visi – partneriai. Ir staiga horizonte pasirodo rusų kareivis. O jis tikras kareivis pagal apibrėžimą. Skirtingai nei Europos kariškiai, kurie globoja vaikus ir padeda moterims išlipti iš automobilio, jis mėgsta kautis, vogti, prievartauti ir žudyti. Todėl nestebina, kad Europa apimta siaubo. Su tokiu priešu gali būti sunku susidoroti.

Tad ką daryti pergąsdintai ES? Laukti pagalbos iš Amerikos desantininkų, be abejo, jei šie panorės ateiti į pagalbą? Jungtinėms Valstijoms dera priminti, kad esama tokios struktūros kaip Šiaurės Atlanto aljansas bei Vašingtono susitarimas, pagal kurį NATO privalo ginti bet kurią užpultą savo narę. Tai ypač svarbu Baltijos valstybėms. Jei ponas V.Putinas nutars neapsiriboti Ukraina ir patrauks toliau, labai tikėtina, pirmiausia imsis Latvijos. Šioje Baltijos šalyje gyvena pakankamai didelė, maždaug 35 proc. visų gyventojų sudaranti rusakalbių mažuma. Lietuvos visuomenė susitelkusi, vieninga, šioje šalyje gyvenanti rusų bendruomenė nedidelė, Estija irgi – etniškai pakankamai vienalytė valstybė.

Latvijos atveju Kremlius galėtų naudoti argumentą, esą rusų mažumai gresia pavojus, ir patraukti teikti „broliškos pagalbos“. Tai Maskvos ne kartą tikrintas ir pasitelktas metodas. O kas Vakaruose sutiks guldyti galvas dėl Latvijos? Jau dabar galima įsivaizduoti pačių įvairiausių ES politikų reakcijas. Maždaug, nerizikuosime karu dėl Latvijos! Europa pergyveno porą pragaištingų karų ir neturi jokio noro dalyvauti dar viename, kuris gali būti dar baisesnis nei anie du.

Kol kas Rusija gali įvesti kariuomenę į Rytų Ukrainą. Niekas nežino, ko tikėtis, jei Kremlius tam ryšis ir sieks atplėšti Charkovą bei Donecką. Maskva taip pat gali susikoncentruoti ties Moldova ir aneksuoti Padniestrę. Rusai gali daryti kas tik jiems šaus į galvą, nes Vakarų pasaulis – tai pasaulis be priešų. Vakarai bijo net ne priešo, o pačios jo atsiradimo galimybės. Jie bejėgiai prieš rusų brutalumą. Net to brutalumo ir agresijos didėjimo akivaizdoje apsimeta, kad Rusija ne priešas. Užuot kovęsi Vakarai linkę derėtis. Tokia reikalų padėtis ateityje nežada nieko gero. Jei NATO būtų norėjęs reaguoti, būtų seniai tą padaręs. Tokios tad nelinksmos prognozės, belieka viltis, kad Vakarai atsitokės ir pakeis požiūrį į tai, kas vyksta.

Dabar – bent antra pusė, straipsnis „NATO: Aljanso silpnosios pusės“ iš „The Financial Times“.

Rusiškas militarizmas užklupo Aljansą nepasirengusį po daug metų trukusio karinių išlaidų mažinimo. Praėjo dvidešimtmetis nuo tada, kai Vakarai sudarė permanentinį įtampos mažinimą su Rusija užtikrinančią sutartį, ir štai Kremlius dislokuoja karinius dalinius prie ant ES slenksčio stovinčios Ukrainos sienos. Dabartinis NATO generalinis sekretorius Andersas Fogas Rasmusenas kalbėdamas Paryžiuje situaciją įvertino kaip išbandymą dešimtmečiais besiklosčiusiai tarptautinio saugumo architektūrai.

Pagrindinis klausimas dabar, ar Aljansas įgis naujos energijos, ar ims silpnėti dėl vidinių sukrėtimų. Iki praėjusių metų gegužės NATO jungtinių pajėgų vado pareigas ėjusio admirolo Jameso Stavridžio nuomone, vienas šansas iš trijų, jog viskas baigsis labai prastai – nauju Šaltuoju karu ar bent galingu šaltuku. Tafto universiteto Fletcherio mokyklos dekanu šiuo metu dirbantis ponas J. Stavridis sako, jog dabartinė situacija lygintina su Balkanų krize po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, tik yra pavojingesnė, mat galima tiesioginė konfrontacija su Rusija.

Pasak analitikų, Aljanso laukia trys svarbūs uždaviniai. Pirmiausia, būtina sustabdyti staigų karinių išlaidų mažinimą Europoje. Antra, įtikinti Ameriką NATO reikalingumu; ir trečia, būtina nuraminti naująsias Aljanso nares.

Kalbant apie karinius biudžetus ES, vaizdas čia liūdnas. Nuo 2008-ųjų išlaidos gynybai Italijoje sumažėjo 21,5 proc., Jungtinėje Karalystėje – 9,1 proc., Vokietijoje – 4,3 proc. Gi Rusijoje išlaidos karinėms reikmėms augo 31,2 proc. NATO reikalavimą, kad šalys-narės gynybai skirtų daugiau dviejų proc. Bendrojo vidaus produkto, šiandien vykdo tik keturios iš 28 Aljanso narių. 20 proc. karinio biudžeto NATO sąjungininkės privalo skirti karinei technikai bei ginkluotei. Praėjusiais metais šį rodiklį atitiko tik 11 Aljanso narių.

Kol kas tik Baltijos šalys po to, kai Rusija prisijungė Krymą, pažadėjo didinti savo karinius biudžetus iki NATO nustatytų rodiklių. Biudžetiniai sunkumai pietų Europoje daro išlaidų gynybai didinimą praktiškai neįmanomą, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje situacija šiuo metu irgi tokia pat. Iš didžiųjų Aljanso narių Europoje retoriką pinigais pastiprinti linkusi tik Vokietija, kurios gynybos ministrė Ursula von der Leyen bei prezidentas Joachimas Gauckas ragina vykdyti įtikinamesnę karinę politiką, bet tą padaryti bus sunku dėl gilaus nuomonių skilimo Vokietijos visuomenėje.

Didinti išlaidas gynybai Europoje svarbu ir sprendžiant antrą svarbią problemą, įrodinėjant NATO svarbą Amerikai, kuri siekia perkelti savo dėmesį į Aziją. Pasak NATO ekspertės Kathleenos McInnis, Amerika vienu metu iš tiesų manė, kad ES projektas baigėsi ir kad Vašingtonas gali susikoncentruoti ties Ramiojo vandenyno regionu. Vis dėlto Jungtinės Valstijos patvirtins ištikimybę bei įsipareigojimus Aljansui. Bet jei europiečiai nepasinaudos dabartiniu momentu ir neperžiūrės karinių išlaidų, Amerika gali netekti motyvacijos dalyvauti Europos reikaluose ateityje.

Vis dėlto didžiausia grėsmė NATO autoritetui bei patikimumui kyla jos rytų pasienyje. Vakariečiai 20 metų sakė sąjungininkams iš rytų, kad šie persekiojami paranojos ir kad Rusiją dera vertinti kaip normalią valstybę. Dabar paaiškėjo, kad tai rytų europiečiai teisūs. Kad tikėjimas Aljansu nesusilpnėtų ir buvusios sovietinės respublikos kaip ir anksčiau tikėtų NATO, organizacija turi nuveikti labai didelį ir apgalvotą darbą.

Viskas neabejotinai baigsis aštriais debatais dėl Aljanso karinių pajėgų kaip sulaikančio faktoriaus dislokavimo valstybėse narėse. Nuo 1993-ųjų Aljanso pajėgos Europoje sumažėjo labai stipriai. Netrūksta manančių, kad tą mažėjimą dera stabdyti, o gal net ir gausinti pajėgas. Tiesa, artimiausiu metu tą padaryti bus gana sudėtinga. Vis dėlto esama pagrindo tvirtinti, jog NATO ims didinti laikinai dislokuotus karinius dalinius savo rytų teritorijose ir dažniau ten vykdys mokymus. Tą patvirtino ir Aljanso generalinis sekretorius, kai pareiškė, jog NATO privalo parengti karinį pasirengimą didinančių veiksmų planą. Negalimas operatyvus reagavimas, jei nesi reikalingoje vietoje.

Tiesa, veikti šia linkme teks atsargiai. Kuo ryžtingiau Aljansas didins dalinių skaičių rytų pasienyje, tuo tai labiau provokuos Rusiją. Kalbant diplomatų žargonu, raginimų mažinti įtampą tik daugės. Daugelis apžvalgininkų sutinka, jog artimiausias NATO uždavinys – pasiųsti Rusijos prezidentui aiškų signalą. Kaip sako admirolas J. Stavridis, išeivis iš KGB V.Putinas regi pasaulį tik juodos ar baltos spalvų šviesoje, kur būtinai laimi viena kuri konfrontuojanti pusė. Todėl Aljansas dabar turi koncentruoti dėmesį į Europą.