Viena pusė — pasaulinis skurdas. Kita pusė — nuskurdusi Brazilija vis tiek rengia pasaulio futbolo čempionatą. Šiomis temomis pasaulio spaudoje pasirodę straipsniai apžvelgiami radijo stoties “Laisvoji banga” eteryje birželio 4 d. transliuotoje laidoje “Bent dvi pusės”.
Laidos įrašą rasite čia. Taip pat kviečiame susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.
Laidą remia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai”.
“Likus porai savaičių iki planetos futbolo čempionato, tarptautinė žiniasklaida nelinksmai konstatavo, kad čempionato šeimininkė Brazilija futbolo šventei nepasirengusi. Beje, rūstavo visi – tiek vietiniai, tiek potencialūs svečiai. Vietiniai niršo, kad užuot investavus į sveikatos bei švietimo sistemas ir infrastruktūrą, 3,5 milijardo dolerių mesti į vien stadionų statybą bei rekonstrukciją ir buvo iš esmės išvogti. Iš viso čempionatas kainuos maždaug 14 milijardų. Pinigų plovimo patirties Brazilijoje, pasirodo, esama, 1992-aisiais priimta programa „Švarus vanduo“, kuriai skirtas milijardas dolerių, taip ir nebuvo įgyvendinta, užtat milijardas „įsisavintas“.
Brazilai čempionatui rengė 12 stadionų – šešis restauravo ir tiek pat statė. Likus porai savaičių iki čempionato problemų buvo trijuose, tarp jų San Paule, kur birželio 12-ąją turi įvykti atidarymo rungtynės. Panašu, kad jas teks lošti stadione, kuriame neužbaigtas stogas. Savaip simboliška, kad San Paule forsuojant įvykius praėjusių metų kovą nugriuvo kranas ir žuvo pora darbininkų. Beje, pasak kritikų, trečdalis stadionų po čempionato taps paprasčiausiai nereikalingi.
Gali atrodyti paradoksalokai, tačiau lyg ir futbolo fanatikų reputaciją turintys patvirtinti brazilai elgiasi kaip tik priešingai. Į pirmą treniruotę išsiruošusių Brazilijos rinktinės multimilijonierių autobusą protestuotojai apklijavo lipdukais su prieš čempionatą nukreiptais šūkiais. Motyvas tas pats – renginiui išleista milžiniška suma, kai daugybė žmonių gyvena pasibaisėtinomis sąlygomis. Prieš tai greta Brazilijos rinktinės bazės sudeginta šešių metrų aukščio pasaulio čempionato taurės kopija.
Gegužės 16-ąją dešimtys tūkstančių žmonių visoje Brazilijoje viešai protestavo prieš čempionato rengimą, kai kada taip energingai, jog policijai teko panaudoti ašarines dujas. Jau beveik akivaizdu, jog protestuojama bus ir čempionato metu, net pasigirsta užuominų, jog brazilai pasirengę net sužlugdyti renginį.
Reikalai šalyje iš tiesų sudėtingi. Brazilai priversti iki 20 proc. pajamų skirti padengti anksčiau pasiimtų paskolų procentus, darbo sąnaudos Bendrojo vidaus produkto (BVP) struktūroje sudaro net 30-40 proc., o ekonomika santykinai uždara, nors už lango globalizacija. Nelinkę dirbti iki sąmonės netekimo tie brazilai, užtat energingai vartoja, įtikėję vartotojiško kapitalizmo apaštalų raginimais.
Tad futbolo čempionatas gali tapti pretekstu šnektelėti apie turtinės nelygybės reikalus planetoje. O ką, tinkamas pretekstas, juk aplink šį sportą sukasi didžiuliai pinigai. Kai taip, bent pirma pusė – straipsnis „Brazilija ir pasaulio futbolo čempionatas: didis sporto įvykis ir sudėtinga ekonominė situacija“ iš ispanų leidinio „Infolatam“; ir bent antroji – Amerikos žurnalo „Project Syndicate“ publikacija „Kaip išspręsti nelygybės problemą?.
Bent pirma pusė – straipsnis „Brazilija ir pasaulio futbolo čempionatas: didis sporto įvykis ir sudėtinga ekonominė situacija“ iš „Infolatam“.
Kiekvienas turi savo nuomonę apie tai, kas taps šių metų pasaulio futbolo čempionais, vis dėlto netrūksta manančių, jog jais taps čempionato šeimininkė Brazilija. Taip mano ir daugelis brazilų, ir tas jų optimizmas stipriai kertasi su ekonominės situacijos tėvynėje vertinimu. Beje, kai Brazilija prieš keletą metų pelnė teisę rengti 2014-ųjų planetos futbolo čempionatą, daugelis šios šalies gyventojų gerokai viltingiau vertino savo šalies ekonomikos perspektyvas.
Brazilija priklauso penkių greitai besivystančių šalių grupei BRIKS, jos ekonomika pagal dydį septinta pasaulyje. Keletą metų brazilai gyveno viltimi, jog jų šalies augimas viršys pasaulinį vidurkį, ir Brazilija netrukus taps pasauline galybe. Tačiau pastaruoju metu jos, kaip, beje, ir kitų BRIKS narių, ekonomikos augimo tempai nuvilia. Mažiau nei dviejų procentų augimą 2011-2013 metais lydi palyginti aukšta 6,5 proc. infliacija, tikėtina, jog šiemet augimas tesieks maždaug pusantro procento. Traukiasi pastaruosius keletą metų buvęs teigiamas užsienio prekybos balansas, biudžeto deficitas 2014-aisiais gali pasiekti 3,5 proc.
Situacijos prastėjimą daugeliu atžvilgių lemia užsienio investicijų pasitraukimas, panašu, kad užsieniečių nebedomina besivystančios ekonomikos. Brazilijos ekonomikos augimo lėtėjimą lemia ir viso planetos ūkio nuosmukis. Labiausiai visų Lotynų Amerikos šalių ekonomikas paveikė sulėtėjęs Kinijos augimas. Brazilijai tai reiškė sumažėjusį eksportą į šią Tolimųjų Rytų galybę. Investicinio kapitalo traukimuisi iš šalies turėjo įtakos ir kreditavimo politikos sugriežtinimas Jungtinėse Valstijose. Na, ir pagaliau prastėjanti situacija Argentinoje, kuri yra trečia pagal apimtis Brazilijos prekybos partnerė.
Vis dėlto didžiausia atsakomybė dėl ekonominių sunkumų tenka šalies vadovybei, kuri užsižaidė rinkimine kova ir nedemonstruoja politinės valios vykdyti struktūrines reformas. Prie to dera pridėti žemą šalies piliečių santaupų lygį (tik 15 proc. BVP) ir palyginti aukštą braziliškų prekių savikainą.
Jei po šiųmetinių rinkimų prie Brazilijos vairo stojusi nauja valdžia nesiims ryžtingų veiksmų, čia išvardyti faktoriai gali rimtai apsunkinti situaciją šalyje. Dabartinė prezidentė Dilma Rousseff nepajėgi ryžtingai imtis reformų, nors visuomenės protestų daugėja. Taigi ir užsienių investicijų sunku tikėtis, o tai turės neigiamų pasekmių svarbiems energetikos bei infrastruktūros sektoriams bei didins biudžeto deficitą. Tokioje situacijoje Centrinis bankas nepajėgs suvaldyti infliacijos, gali ne nutikti, kad Braziliją ištiks finansinė krizė ir šalis praras greitai besivystančios ekonomikos pozicijas.
Brazilija disponuoja visomis galimybėmis spręsti čia išvardytas problemas, trūksta tik politinės valios perorientuoti šalį globalios ekonomikos sąlygomis. Tai uždavinys, gerokai pranokstantis ambicijas išlošti pasaulio futbolo čempionatą. Jei šio uždavinio neįveiks, Brazilija iššvaistys ankstesnius pasiekimus, ir pasiturinčio gyvenimo galimybės neteks bent viena būsimoji karta.
Dabar – bent antra pusė, „Project Syndicate“ publikacija „Kaip išspręsti nelygybės problemą?“.
Naujoje Thomo Pikečio knygoje „Kapitalas 21 amžiuje“ daroma išvada, jog net plėšikaujančių baronų ir karalių laikais planetoje nebuvo tokios nelygybės kaip dabar. Tai stebina, mat naujoje Anguso Deatono knygoje „Didysis pabėgimas“ tvirtinama, jog dabartinis pasaulis turtiniu atžvilgiu tolygus kaip niekada. Kuris iš šių teiginių teisingas? Atsakymas priklauso nuo to, ar imsimės vertinti atskiras šalis, ar žvelgsime į visą pasaulį.
A.Deatono knygoje kaip svarbi nurodoma aplinkybė, jog per paskutinius keletą dešimtmečių milijardai žmonių besivystančiose šalyse, ypač Azijoje, išsikapstė iš tikrai beviltiško skurdo. Per paskutinius 30 metų įvyko reikšmingiausios per visą žmonijos istoriją skurdą paveikusios slinktys.
Puikioje Th. Pikečio knygoje dokumentuojami nelygybės atskirose šalyse faktai ir koncentruojamasi daugiausia ties turtingomis planetos valstybėmis. Didžiąją dalį jos skaitytojų sudaro žmonės, kurie laiko save viduriniosios klasės atstovais, bet yra aukščiau jos lygio ir net laikytini turtingais, jei vertinsime pagal pasaulinius standartus.
Netrūksta mistinių ir techninių debatų dėl faktų, kuriuos per 15 metų surinko Th. Pikettis kartu su bendraautoriumi Emmanueliu Saezu. Vis dėlto jie atrodo įtikinamai, ypač turint galvoje aplinkybę, kad panašių išvadų priėjo ir visiškai kitus metodus naudoję Brentas Neimanas bei Loukas Karaborbounis iš Čikagos universiteto, pavyzdžiui, tvirtindami, jog darbo dalis BVP struktūroje nuo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pasaulyje mažėja.
Vis dėlto kažkokių konkrečių receptų Th. Pikettis ir E. Saezas nesiūlo. Tai reikšmingas trūkumas, ypač kai apeliuojama į viduriniąją klasę ir kalbama apie politines rekomendacijas. Tarkime, kaip ši auditorija reaguotų į siūlymą įvesti globalų progresyvinį turto mokestį, kuris būtų skirtas mažinti milžinišką skirtumą tarp turtingiausių ir vargingiausių planetos valstybių, bet nemažinto skirtumo tarp pagal pasaulinius standartus gyvenančių pasiturimai ir superturčių?
Th. Pikettis tvirtina, jog kapitalizmo pataisyti neįmanoma. O kolonializmas, jis ar buvo pataisomas? Bet kuriuo atveju globalaus turto mokesčio įvedimas susidurtų su galybe jo vykdymo bei pasitikėjimo problemų, nekalbant apie aplinkybę, jog jis ir politiškai beveik neįsivaizduojamas. Th. Pikettis teisus, kai tvirtina, jog kapitalo teikiamos pajamos per paskutinius keletą dešimtmečių išsipūtė, bet per atsainiai vertina ekonomistų diskusijas apie šio reiškinio priežastis. Pavyzdžiui, jei pagrindinė priežastis yra masinis azijietiškos darbo jėgos antplūdis į globalias prekių rinkas, Nobelio premijos laureato ekonomisto Roberto Solow sukurtas modelis numato, jog galų gale akcinis kapitalas nusistovės ir darbo užmokesčio lygis išaugs. Išaugęs pensininkų skaičius dėl darbo jėgos senėjimo irgi skatins jo augimą.
Laimei, esama kur kas tinkamesnių nelygybės problemos sprendimo turtingose valstybėse kelių, tuo pat metu užtikrinant ilgalaikę paklausą besivystančių šalių prekėms. Tarkime, pakankamai nuosaikaus progresyvinio vartojimo mokesčio įvedimas būtų gerokai paprastesnis, lengviau surenkamas ir neliestų sukauptų turtų.
Progresinis vartojimo mokestis santykinai efektyvus ir neiškrepia taupymo taip stipriai, kaip tą daro šiandien galiojantys pelno mokesčiai. Tad kuriam galui siekti įvesti nerealų globalų turto mokestį, jei esama alternatyvų, kurios skatina ekonomikos augimą, gerokai papildo žmonių pajamas ir gali būti progresinės, pritaikius labai dideles lengvatas?
Esama daugybės praktinių strategijų, kurias galima taikyti siekiant sumažinti turtinę nelygybę ir papildant progresyvinį vartojimo mokestį. Remdamasis Amerikos praktika Jeffris Frankelis iš Harvardo universiteto, pavyzdžiui, pasiūlė panaikinti darbo apmokestinimą mažas pajamas gaunantiems darbuotojams, nurėžti mokesčių lengvatas daug uždirbantiems, taip pat padidinti mokesčius už paveldėtą palikimą.
Pritariant knygos „Kapitalas 21 amžiuje“ autoriaus teiginiui, jog turtinės nelygybės problema svarbesnė negu ekonomikos augimas, dera nepamiršti, kad daugelis besivystančių šalių piliečių remiasi turtingų valstybių pavyzdžiu, tikėdami, jog tai padės išsikrapštyti iš skurdo. Pagrindine 21 amžiaus problema išlieka parama ypač skurstantiems žmonėms Afrikoje bei kituose regionuose. Kaip bebūtų, 0,1 proc. pasaulinio turtinio elito privalo mokėti daug didesnius mokesčius. Vis dėlto taip pat nepamirština, kad ir sprendžiant globalios nelygybės mažinimo klausimą kapitalistinė sistema per paskutinius tris dešimtmečius buvo įspūdingai efektyvi.”