Žurnalo „Focus“ lenkiškoje versijoje išspausdintas straipsnis „Džiaugsmo teorija“ ir semiotiko bei rašytojo Umberto Ecko publikacija „Teisė į laimę“ iš italų laikraščio „L’Espresso“ tapo žurnalisto Arūno Sprauniaus rengiamos užsienio spaudą apžvelgiančios laidos “Bent dvi pusės” tema. Laidos įrašo pasiklausyti galima pasiklausyti čia. Taip pat laidą remianti UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. siūlo susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.

“Lietuviškame „google“ surinkę žodį „laimė“, gausite 1 360 000 nuorodų, tarp kurių pirmoje vietoje puikuojasi Vikipedijos apibrėžimas: Laimė – teigiama emocija, emocijų spektras, jausmas ar būsena, pasireiškianti pasitenkinimu, ramybe, dvasine pusiausvyra, džiugesiu, dideliu, jausmingu džiaugsmu. Laimės siekis nusipelnė ištiso mokslo, kurio vardas eudeimonizmas, eudeimonia išvertus iš senosios graikų kalbos reiškia “laimė”. Kaip bežiūrėsi, laimė dar aktuali, ponios ir ponai.

Galimos bent dvi laikysenos versijos laimės fenomeno atžvilgiu. Viena jų, gana paplitusi – dūsavimas. O štai dėl statistikos lengvai pamišę amerikiečiai kruopščiai skaičiavo ir suskaičiavo, kad 75 tūkstančiai dolerių per metus yra ta egzistencinė riba, kuomet uždirbama suma lemtingai nebeveikia pasitenkinimo gyvenimu. Maždaug, pasiekus šį lygį, ir gerokai didesnė suma nesuteiks gyvenimui daugiau pilnatvės.

Laimės matavimas konkrečiomis sumomis – budinti tema, poindustriniam kapitalizmui žengiant į globalios brandos etapą. Amerikos savaitraštis „The Week“ publikaciją apie laimę pavadino „Didesnės pajamos nedaro jūsų laimingesniais“, tačiau tekstas vis tiek sukasi apie pinigus. Esą laimės klausimu geriau įsiklausyti į finansų ekspertų rekomendacijas. Ką – šie? Vienas siūlymų: jūsų atžalai įsigeidus brangiausių kedų, įsipareigokite apmokėti vidutinių kainą, o štai skirtumą, jei jau netveria be brangaus prekės ženklo, sūnelis turės padengti asmeniškai. Moralas paprastas ir teisingas, jei nori būti laimingas, taupyk, vaikine, nuo pat pradžių, niekas čia pinigais už dyką nesimėto. Laimės paradigma skleidžiasi ir aplink tokius reikalus kaip talentingas ar nelabai talentingas skolinimasis, finansinė savitvarda bei kiti praktiški dalykai.

Dar vienas laimės interpretacijų laukas – santykiai. Filosofas ir istorikas Jauquas Barzunas yra išskyręs tris žmogiškas savybes, kurios gali kenkti santykių palaimai, tai – punktualumas, pedantizmas ir taupumas. Pasak filosofo, kai kurios poros laimingos, nors gyvena nerūpestingai ir skendi skolose. Moralas: bambėjimas nėra pats geriausias kelias į laimę.

Galimos ir, pavadinkime, senamadiškos gyvenimo kokybės vertinimo versijos. Tokios kaip kiek koketiškas rašytojo Paulo Coello prisipažinimas interviu ispanų „El Cultural“, jog jis laime netikįs. Tiesa, beveik čia pat rašytojas priduria, kad savo romanuose jis pirmiausia linkęs klausti apie tokius dalykus kaip meilė, ištikimybė, baimės, lemtis. Bent dalis šių dalykų į laimės turinio rinkinį įeina. Daliai mūsų lyg ir aktuali yra metafora. Labai netiesiogiai apie laimę užsimenama nuostabioje Chorchės Luiso Borcheso noveletėje, kurios pirmas sakinys yra: „Žemėje yra gimęs vienas žmogus ir yra miręs vienas žmogus“. Ir paskutinis sakinėlis: „Ir tas žmogus visada buvo vienišas“.

Žodžiu, laimė mums ramybės vis dar neduoda, šiandien – apie ją. Bent pirma pusė – žurnalo „Focus“ lenkiškoje versijoje išspausdintas straipsnis „Džiaugsmo teorija“, ir bent antroji – semiotiko ir rašytojo Umberto Ecko publikacija „Teisė į laimę“ iš italų laikraščio „L’Espresso“.

Bent pirma pusė – straipsnis „Džiaugsmo teorija“ iš „Focus“.

Kam ryžtumėtės dėl milijono dolerių? 65 proc. žmonių sutiktų praleisti metus negyvenamoje saloje, 30 proc. – kalėjime. Dėl trijų milijonų septyni proc. piliečių ryžtųsi žmogžudystei. Tokie rezultatai apklausos, kurią atliko Marsha Richkins iš Missurio universiteteo. Visi siekia pinigų, bet laimės lygio tyrimai rodo, jog jie lengvai daro laimingais tik skurdžiai gyvenančius. Kaip pastebi Lenkijos mokslų akademijos Psichologijos instituto mokslininkas Jakubas Kryśis, per paskutinius 40 metų amerikiečių gyvenimo lygis išaugo mažiausiai du kartus, tačiau laimės suvokimo lygis liko nepasikeitęs.

Pinigų žmonėms reikia ne taupymui, bet leidimui. Net racionaliausi eilinių pirkinių pretekstai nepaaiškina, kodėl siekdami daiktų ryžtamės rizikuoti ramybe bei saugumu ir lendame į skolas. Pasak amerikiečių ekonomisto Tiboro Scitovskio, turtėdami darome savo gyvenimą patogesnį, bet netampame juo labiau patenkinti. Remiantis M. Richkins duomenimis, tikroji patekimo į užkeiktą apsipirkimų ratą priežastis yra permainų siekis ir nuoširdus tikėjimas, jog gerbūvis padės harmonizuoti žmogiškuosius ryšius, padidins produktyvumą, ir taip mūsų gyvenimas pagerės.

Deja, net stipriausias pasitenkinimas, įsigijus naują pirkinį, akimirksniu išgaruoja, kai pargabename jį namo. Kaip aiškina ponas J. Kryśis, ima veikti vadinamosios hedonizmo girnos. Pirkinio sukeltas materialinis pasitenkinimas labai greitai virsta rutina.

Psichologai įdėmiai tiria pirkimų procesą, skaidydami jį smulkiausias detales. Jų išvados skamba optimistiškai, pasirodo, pinigai gali mus padaryti laimingesniais. Laimės raktas – ne pinigų kiekis, bet jų leidimo būdas. Prasminga yra pirkti įspūdžius bei patirtį, mat mūsų mąstymas ilgiau prie jų pripranta. Užuot apsistačius daiktais geriau „vartoti“ spektaklius, koncertus bei sporto renginius. Kelionę aplink pasaulį galima pavadinti investicija į laimę, o štai autosalone paliktos solidžios sumos – jau ne. Mokslininkai įrodė, kad mažiau žalos atneša išlaidos, tarkime, per nepavykusį vizitą į restoraną (nepatiko patiekalai ar jūsų kaklaraištis netyčia atsidūrė sriubos lėkštėje) negu išleisti pinigai nuvylusiam mobiliajam.

Įspūdžiai turi dar vieną svarbų pranašumą: juos sunku lyginti. Būtent lyginimas yra pikčiausias laimės priešas. Gerokai mažiau džiaugiamės sėkminga karjera ar nauju butu, jei kaimynų ir karjera, ir butas geresni. Prieš 20 metų atliktame tyrime respondentų paklausta, ką rinktųsi: gauti 50 tūkstančių dolerių, kai pažįstami gaus 25 tūkstančius, ar 100 tūkstančių, kai kiti uždirbs 200 tūkstančių. Beveik pusė apklaustųjų pasirinko pirmą variantą.

Elizabeth Dunn ir Michaelas Nortonas knygoje „Laimingi pinigai“ pataria, jog išgyvenimams išleisti pinigai pasitarnaus jums draugų vakarėlyje. Pasakojimai apie išgyventus jausmus, patirtus įspūdžius leidžia jais pasidžiaugti dar sykį bei kelia pašnekovų nuotaiką.

Materializmas kenkia bendravimui, o juk būtent ryšiai daugeliu atžvilgių lemia laimės jausmą. Profesorius Leafas Van Bovenas iš Kolorado universiteto įrodė, jog pinigų leidimas vien materialiems dalykams mažina jūsų populiarumą tarp pažįstamų. Įprasta manyti, kad daiktų kaupimui atsidėjęs žmogus yra egoistiškas ir rūpinasi vien savimi, gi atviras įspūdžiams laikomas komunikabiliu bei geranorišku. Kalbantys vien apie naujus pirkinius paprasčiausiai yra nuobodūs.

Perkant daiktus reikia vengti rutinos bei perlenkimų. Smegenys mėgsta siurprizus, net mažiausias netikėtumas teikia džiaugsmą. Pasak profesoriaus M. Nortono, nesvarbu, kiek stipriai esame prisirišę prie daiktų, jei gauname juos per dažnai, tai įkyri. Jis pataria laikytis paprastos strategijos: jei kuriam laikui liausitės, tarkime, rytais pirkti kavą, ilgainiui vėl imsite patirti malonumą ją pirkdami. Įsigydami kokį nors niekutį iš artimo žmogaus patiriame didesnį malonumą negu leisdami pinigus vien sau. Net nedidelės sumos gali sutvirtinti mūsų ryšius, o kuo jie stipresni, tuo laimingesni jaučiamės.

Jei norime ką nors turėti, mokėti už tai dera iš karto. Priešingas įvykių seka (kai iš pradžių vartojama ir tik paskui dengiamos skolos) gerokai mažina už pinigus įsigytą malonumą. Mokėti visada nemalonu, todėl geriau šio proceso nevilkinti.

Dauguma mūsų nesuvokia nuosavo materializmo galios. Gyvenimo standartus mums primeta aplinka, todėl paprastai siekiame turėti naują automobilį, apstatyti butą ir leisti pinigus sau, o ne kitiems. Vis dėlto planuojant išlaidas dera prisiminti sąlygiškai reguliarų laimės jausmo šaltinį: įsigyti naują daiktą ne rečiau kaip kartą per keletą mėnesių, juk šis malonumas trunka ne taip ir ilgai.

Dabar – bent antra pusė, U.Ecko publikacija „Teisė į laimę“ iš „L’Espresso“.

Kai kada imu galvoti, jog dauguma mūsų problemų, dėl kurių įprasta skųstis panašiuose į šį straipsniuose (pavyzdžiui, dėl vertybių krizės, polinkio pasiduoti reklamai, siekio bet kuria kaina pasirodyti televizijoje, istorinės bei asmeninės atminties praradimo), susijusios su nepavykusia 1776-ųjų liepos ketvirtos dienos Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracijos formuluote. Ją parašiusieji su masonišku tikėjimu nuostabiu likimu bei progresu paskelbė, jog visiems žmonėms pripažįstama teisę į gyvenimą, laisvę ir laimės siekį.

Paprastai tvirtinama, kad tai buvo pirmas istorijoje ne klusnumo ir įstatymų vykdymo įtvirtinimo, bet fundamentalios teisės į laimę paskelbimas. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo revoliucinė deklaracija. Vis dėlto išdrįsiu pareikšti, jog semiotiniu požiūriu joje esama dviprasmybių.

Literatūros apie laimę yra labai daug. Tačiau blaivus protas kužda, jog niekas iš tiesų nežino, kas yra toji laimė. Ypač kai pasakojama apie pastovų laimės būvį, skausmo, abejonių ar krizių nepatiriantis žmogus yra arba idiotas, arba atskirtas nuo pasaulio ir neturintis norų pilietis.

Laimės akimirkos trumpos ir nutinka epizodiškai. Tai džiaugsmas gimus vaikui, patyrus, jog mylimas žmogus atsako tau tuo pačiu, laimėjimo džiaugsmas, džiaugsmas pasiekus užsibrėžtą tikslą ar pelnius premiją. Net nuotaikingi momentai kelionėje. Tačiau tai greitai praeinančios akimirkos. Po jų stoja periodai, kai jaučiame (vėl) skausmą, nerimą ir rūpestį. Be to, kai kalbame apie laimę, visada turime galvoje save ir labai retai – visą žmoniją. Paprastai savimi užsiėmusiems mums mažai rūpi kitų laimė. Net dėl meilės išgyvenamą laimę dažnai lydi skausmas atstumtojo, kuriuo džiūgaudami dėl savo pergalės nesirūpiname.

Užtat laimės idėja imperatyviai eksploatuojama reklamos bei vartojimo industrijų, kur kiekvienas siūlymas skamba kaip laimingo gyvenimo šauklys (kremas jaunina, skalbimo milteliai šalina visas dėmes, aplink mėsos konservų dėžutę susirenka visa šeima, parduodamas nuostabus ir pigus automobilis, įdėklai, leidžiantys be baimės su draugais žengti į liftą ir t.t, ir pan.. – ironizuojant arba visu rimtumu galima vardyti be galo).

Mes retai galvojame apie laimę, kuomet balsuojame ar išleidžiame į mokyklą sūnų. O kai perkame nereikalingus daiktus, manome, jog taip įgyvendiname savo teisę siekti laimės. Tiesa, nesame beširdžiai padarai, tad kai kada susimąstome ir apie kitų laimę. Taip nutinka, kai masinės informacijos priemonės primena mums apie bėdas kitų, pavyzdžiui, badaujančių juodaodžių planetos gyventojų arba apie nuo cunamio nukentėjusias tautas. Naujienose išgirdę apie nukentėjusius bei vargstančius mes net pajėgūs aukoti pinigų ar skirti kokį pusę procento nuo mokesčių.

Nepriklausomybės deklaracija turi skelbti visiems žmonėms, kad jie turi teisę bei įpareigojimą mažinti nelaimingumo dalį pasaulyje, suprantama, mažinant ir kiekvieno asmeninį nelaimingumą. Tada daugelis amerikiečių suprastų, kad, tarkime, jie neturi niurnėti dėl nemokamos medicinos sistemos. O jie pasisako prieš, gali būti dėl to, jog ši idėja gali pakenkti jų personalinėms teisėms bei  asmeninei.”