Spalio 6 d. “Žinių radijo” eteryje nuskambėjo pirmoji naujojo sezono “Dvi pusės” laida. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” ir šiame sezone dalinasi laidos įrašu, o mėgstantiems skaityti tekstą, siūlo susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.

“Nenuspėjami yra gyvenimo posūkiai, tiesą pasakius, nebūtinai ir spėtini. Gali būti, išmintingiau – ne mėginti apgraibomis ir geriausiu atveju labai apytiksliai burti ateitį, o tiesiog pripažinti, jog yra – kaip yra. Taip pat ir šiuo atveju – laida „Dvi pusės“ debiutuoja berods penktą kartą. Debiutuoja – tai debiutuoja, o kad užsiminta apie išmintį, neprasta tema dar vienai pradžiai – pedagogika, juo labiau, kad šalyje ką tik iškilmingai paminėta Mokytojo diena.

Kai paslaugų bei demokratijos formų sąrašas pildomas nuolat ir nenumaldomai, pedagogika iš šios tendencijos iškristi negali. Neaprėpiama yra ugdymo temų bei formų įvairovė globalizacijos epochoje. Štai Vokietijos Baden Viurtembergo žemės koalicinė vyriausybė nutarė nuo 2015-ųjų leisti vietos mokyklose per pamokas pasakoti apie seksualinio gyvenimo įvairovę. Pasirodo, socialdemokratai, žalieji ir krikščionys demokratai nieko prieš, kad mokiniai bus išsamiai supažindinami su homoseksualų, lesbijiečių, biseksualų, transseksualų, interseksualų bendro gyvenimo formomis.

Reaguodamas į iniciatyvą, tūlas realinės mokyklos mokytojas Gabrielis Stenglė internete paskelbė protesto peticiją, kurią pasirašė daugiau kaip 68 tūkstančiai žmonių. Pedagogo nuomone, neregėta įvairovė kels sumaištį ugdomųjų galvose ir gali skatinti padidintą polinkį į alkoholizmą, narkomaniją ir net suicidą. Dienraštis „Sueddeutsche Zeitung“ ryšium su tuo padarė išvadą, jog ponas G. Stenglė bei jo pasekėjai propaguoja homofobines idėjas, mat užkerta kelią jauniems žmonėms atvirai kalbėti apie savo seksualinę orientaciją ir taip pasmerkia juos socialinei atskirčiai.

Minsko priemiestyje nelegaliai veikiančio humanitarinio licėjaus auklėtiniams – ne iki subtilių seksualinio gyvenimo niuansų. Privačiame name įsikūrusioje ugdymo įstaigoje 60 mokinių mėgina atvirai kalbėtis apie visuomenę bei valstybę, nagrinėja Baltarusijoje uždraustų autorių kūrinius, per istoriją kalba apie tėvynę, o ne šlovina Sovietų Sąjungą.

Amerikiečiai ugdymo klausimus sprendžia pragmatiškai. Po Ohajo valstijos Njutauno miestelyje įvykusios tragedijos, kai mokykloje dvidešimtmetis nušovė 26 žmones, vietos mokytojai bei darželių auklėtojai ėmė lankyti šaudymo kursus, kad reikalui esant galėtų apginti vaikus. Daugelyje Amerikos valstijų laikyti šaunamuosius ginklus ugdymo įtaigose draudžiama, Ohajuje kiekviena mokykla pati sprendžia, gali ginkluotas mokytojas vesti pamoką ar ne.

Tai – tik keli pedagoginiai atvejai, o kiek jų nežinome… Kai taip, šiandien „Dviejose pusėse“ – apie požiūrių į ugdymą bei ugdytojus įvairovę. Pirma pusė – Prancūzijos interneto leidinio „Slate.fr“ publikacija „Amerikietiškas nelygybės mokyklose sprendimo būdas: blogų mokytojų atleidimas“; ir antroji – savaitraščio „The Wall Street Journal“ straipsnis „Keturios savybės, kurios padeda atpažinti mokytoją iš didžios raidės“.

Pirma pusė – „Slate.fr“ publikacija „Amerikietiškas nelygybės mokyklose sprendimo būdas: blogų mokytojų atleidimas“.

Los Andželo valstybinėse mokyklose nekompetentingiems pedagogams (kurie įžeidinėja mokinius ar net užmiega per užsiėmimus) galima neleisti mokyti, tačiau labai sunku atleisti iš darbo. Per dešimtmetį švietimo departamentas išleido 3,5 milijono dolerių (daugiausia specializuotų advokatų paslaugoms), kad pašalintų iš mokyklų septynis nekvalifikuotus pedagogus. Panaši padėtis ir kituose miestuose.

Todėl kai kurie filantropai ėmėsi finansuoti kovą už mokytojų atleidimo procedūros supaprastinimą. Kalifornijoje Silicio slėnio milijardierius Davidas Welchas apmokėjo darbą grupės advokatų, kurie laimėjo bylą „Vergara prieš Kaliforniją“. Beatrizė Vergara – vietos mokinė, kuri kartu su aštuoniais bendraamžiais padavė valstiją į teismą, nes, jos nuomone, profesinių sąjungų palaikoma sudėtinga mokytojų atleidimo sistema pažeidžia jos teisę gauti kokybišką išsilavinimą. Pono D. Welcho asociacija nusiteikusi kovoti toliau, taip pat kitose valstijose.

Tokiame situacijos matyme esama tiesos, vis dėlto vien kovoti su prastais mokytojais – pernelyg supaprastintas požiūris. Maždaug dešimtyje Amerikos valstijų pedagogų darbas vertinamas pagal mokinių pasiekimus – jei šie gauna prastus pažymius, mokytojas gali būti atleistas. Todėl daugelyje miestų tapo sudėtinga gauti etatinio mokytojo vietą, nors anksčiau ji buvo suteikiama beveik automatiškai. Šiuos pasikeitimus skatina prezidento Baracko Obamos administracija, siūlanti papildomas subsidijas valstijoms, kurios diegia lanksčias mokytojų priėmimo, apmokėjimo bei atleidimo iš darbo sistemas. Taip siekiama į mokyklas įkvėpti dinamizmo.

Vadinamieji reformistai siekia steigti nemokamas valstybines mokyklas, nepriklausomas nuo vietos biurokratų bei profesinių sąjungų. Mokiniai į jas atrenkami burtų keliu, direktorius gali priimti bei atleisti mokytojus savo nuožiūra. Šias iniciatyvas finansiškai palaiko rėmėjai iš Silicio slėnio bei Volstryto. 2010-aisiais „Facebooko“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas davė 100 milijonų dolerių Niu Džersio valstijos Niuarko miesto mokyklų reformavimui. Viena iš naujovių buvo 12 tūkstančių dolerių premija gerai vertinamiems mokytojams.

Labiau ginčytina iniciatyva yra didesnių teisių suteikimas tėvams. Kai kurie privatūs fondai palaikė įstatymus, kurie leidžia tėvams teikti peticijas dėl, jų nuomone, nekompetetingų mokytojų bei direktorių atleidimo. Viena iniciatyvinės grupės „Tėvų revoliucija“ akcijų buvo kolegų bei mokinių gerbiamo mokyklos direktoriaus atleidimas. Protestuodami mokyklą paliko visi mokytojai.

Profesinės sąjungos ir jų šalininkai vadina reformatorius technokratais, kurie aklai tiki testavimu ir nesupranta ugdymo proceso esmės. Be to, juos erzina, kad norintys į reformuotas mokyklas pateikti vaikai turi pereiti loteriją.

Bet kuriuo atveju prasti mokytojai – tik dalis problemos. Primintina socialinė-ekonominė segregacija, ribojanti vaikų iš skurdžių šeimų teisę gauti kokybišką išsilavinimą. Vienoje Šiaurės Karolinos grafystėje tebegalioja įstatymas, pagal kurį neteisėta, jei klasėje yra daugiau kaip 40 proc. mokinių iš neturtingų šeimų. Šiuo metu vyksta dešimt teismo procesų prieš valstijas, kurios neskiria švietimui pakankamo finansavimo.

Vis dėlto reformos paskatino nemažai sėkmingų pavyzdžių, tik problema ta, kad kol kas priešingų stovyklų atstovai linkę maišyti oponentus su žemėmis, o ne vienyti pastangas. Viena grupė neseniai apmokėjo reklaminį puslapį nacionaliniame laikraštyje. Reklamoje pavaizduotas įmestas į šiukšlių konteinerį paauglys ir prierašas: „Profesinėms sąjungoms nusispjauti į jūsų vaikus, jos tik gina nekompetentingus mokytojus. Norėdami tai pakeisti, duokite į teismą!“.

Antra pusė, „The Wall Street Journal“ straipsnis „Keturios savybės, kurios padeda atpažinti mokytoją iš didžios raidės“.

Mokslo metų pradžioje daugelis tėvų laužo galvas, į kokią mokyklą leisti savo atžalas, mat nori, kad šie gautų kuo geresnį išsilavinimą. Vis dėlto jei tikėti šiais metais išleista sociologų Endželo Harriso bei Kito Robinsono knyga, daugelis dalykų, kurių griebiasi tėvai (kasdieninis namų darbų tikrinimas, savanoriškas darbas mokyklose, kurias lanko vaikai), neduoda efekto, kurio tikimasi. Geriausia įtaisyti vaiką į klasę, kurioje dirba sėkmingas mokytojas.

Daugelyje mokyklų tėvai neturi teisės pageidauti konkrečių mokytojų, taip siekiama apginti interesus mokinių, kurių tėvai nėra labai aktyvūs. Be to, daugelyje valstybinių mokymo įstaigų potencialių mokinių tėvams neleidžiama tiesiog pabūti klasėse ir pamatyti, kaip mokytojai dirba su vaikais. Tai lemia, kad rinkdamiesi mokyklą tėvai remiasi veikiau instinktais, o ne daugiau mažiau tiksliu kompetentingų mokytojų kiekio mokykloje išsiaiškinimu.

Akivaizdu, kad tikras mokytojas myli vaikus. Vis dėlto greta to jis turi disponuoti dar keturiomis savybėmis.

Pirma savybė. Aktyvus intelektualinis gyvenimas už klasės ribų. Ekonomistai yra išsiaiškinę, jog aukštus akademinio vertinimo testo balus ar idealų diplomo balų vidurkį turintys mokytojai nė kiek ne geresni mokiniams negu jų kolegos su kur kas mažesniais įvertinimais. O štai turtingu žodynu disponuojantys pedagogai iš tiesų dirba geriau, mat šis rodiklis glaudžiai susijęs su intelektu, apsiskaitymu ir smalsumu. Geri mokytojai dažnai yra aistringi keliautojai, turi labai įdomius pomėgius ir moka aistringai pasakoti apie mėgstamą poetą ar filosofą.

Antra savybė. Tikėjimas, kad intelektas įgyjamas, o ne įgimtas. Efektyvūs švietimo sferos darbuotojai nesutinka, kad gabūs yra ne visi mokiniai, ir aukštų rezultatų laukia iš visų vaikų, taip pat nepaklusniųjų ir turinčių saviraiškos problemų. Norint suprasti, ar mokytojas turi didelių lūkesčių, geriausia vaiko paklausti, ar per pamokas jis sužinojo ką nors naujo. Tyrimai rodo, jog dauguma mokinių iš anksto žino maždaug pusę to, ko yra mokomi per pamokas.

Trečia savybė – rėmimasis statistiniais duomenimis. Sėkmingi mokytojai prieš imdamiesi naujos temos atlieka patikrą, kad nustatytų stipriąsias ir silpnąsias mokinių žinių puses, lygiai taip pat testas atliekamas baigus temą, kad būtų išsiaiškinta, kokias idėjas bei įgūdžius jie įsisavino.

Ir ketvirta savybė – mokėjimas užduoti tinkamus klausimus. Tyrėjo Johno Hetti manymu, kai pedagogas pamokoje aiškina temą platesniame kontekste nei ji atskleista teste su atsakymų variantais, vaikų žinios yra aukštesnio lygio. Gerais klausimais laikytini tie, kurie stiprina temos supratimą, o ne aklą siekį atsiminti kuo daugiau faktų. Svarbu ne tik žinoti, kuriais metais prasidėjo „didžioji depresija“, bet ir suprasti, kokios ekonominės, socialinės bei politinės priežastys ją sukėlė.

Įžiūrėti šias keturias savybes privalo ne vien tėvai. Mokyklų direktoriai bei politikai turėtų mažiau dėmesio skirti standartiniams testams, o sugebėti pastebėti subtilesnius pedagogų meistriškumo niuansus. Taip bendromis pastangomis galima kurti paklausą puikiam dėstymui visose klasėse.”