Lapkričio 10 d. “Žinių radijo” eteryje transliuotos “Dvi pusės” laidos tema – Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Šaltojo karo simbolio likvidavimo. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai”, laidos įrašą galite išklausyti čia, o mėgstantiems skaityti tekstą, siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.
Pora praėjusią savaitę nutikusių faktų. Lapkričio 4-ąją praėjus daugiau kaip 13 metų nuo Pasaulio prekybos centro bokštų dvynių griuvimo po teroristų atakų Rugsėjo 11-ąją jų vietoje Niujorke atidarytas naujas 104 aukštų pasaulio prekybos centras. Gi kitoje planetos pusėje, Sankt Peterburge, demontuotas paminklas buvusiam „Apple“ vadovui Steevui Jobsui po to, kai dabartinis korporacijos šefas Timas Kukas viešai prisipažino esąs gėjus. Taip esą įvykdytas Rusijoje veikiantis homoseksualizmo propagandą draudžiantis įstatymas. Leidinio „The Atlantic“ vertinimu, tai gali būti susiję ir su pastangomis iš Rusijos šalinti amerikietiškus simbolius. Beje, berods paminklo demontavimo dieną Maskvoje įvyko trys vadinamosios „slavų vienybės“ eitynės, o Prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, jog Rusijos suverenitetas turi tokią pat vertę kaip laisvė ir demokratija.
Tai vos pora iš gausių globalizacijos recidyvų, o juk beveik pamiršome dabartiniams reikalams neabejotinai įtaką padariusį įvykį, kurio 25-erių metų sukaktį planeta minėjo lapkričio 9-ąją. Tą 1989-ųjų dieną griuvo Berlyno siena, ir tai planetą kaip reikiant pastūmėjo sovietų imperijos bei Šaltojo Karo pabaigos link.
Tuometiniuose įvykiuose aktyviai dalyvavusių Europos politikos herojų, tokių kaip Margareth Thatcher ar François Mitterrandas nebėra gyvųjų tarpe, iš likusiųjų dar bandantis reikštis 83-ejų sulaukęs Michailas Gorbačiovas interviu italų „La Repubblica“ šiomis dienomis atsidūsėjo, kad dabartiniai reikalai galėtų būti ir viltingesni. Tikriausiai turėjo galvoje ir konfliktą Ukrainoje.
Dabartinių nevienraeišmiškų reikalų kontekste visi spėlioja, prasidėjo šaltasis karas numeris du ar neprasidėjo. Žurnalo „Forbes“ apžvalgininkas Markas Adomanis tvirtina, kad ne. Esą kai kurios buvusios Sovietų Sąjungos respublikos priklauso NATO ir Europos Sąjungai (ES), Rusija šiuo metu labiau rusiška nei sovietiška, taigi dingo jos imperinė sudedamoji, Rusijos ekonomika iš esmės veikia laisvos rinkos sąlygomis, o ir jos sienos atviros.
Bet kai paaiškėjo, jog Rusijos gynybos išlaidos auga daugiau nei 20 proc., britų „The Guardian“ spalį prisiminė, kad pono V.Putino požiūris į valdžią formavosi prieš 25 metus Drezdene stebint, kaip tūkstančiai žmomių demonstravo prieš tuometinės Vokietijos demokratinės respublikos kariškius ir specialiųjų tarnybų pareigūnus. Įtikėjusiam Šaltojo karo suformuotos tvarkos nepajudinamumu tai turėjo būti nemenkas išgyvenimas. Gali būti, dabartinius procesus rytų Europoje Rusijos prezidentas tebevertina tuometinių įvykių kontekste, jei taip, Vakarų bei Maskvos santykiai bus prasti, kol valdžioje liks ponas V.Putinas.
Bet gal tai ne Šaltasis karas, o tokia postmoderni V.Putino renčiama siena, kaip pastarosiomis dienomis įvardijo „The Guardian“, pastebėjęs, jog rengdamasis atskirti vakarų ir rytų Ukrainą Rusijos prezidentas paradoksaliai darąs gerą darbą. Politinės sienos ne visada reiškia prakeiksmą, mat padeda susiformuoti identitetui. Kadangi Ukrainos problemos vienai kartai išspręsti nepavyks, siena gali padėti išlošti laiko, per kurį ukrainiečiai užuot kariavę bei alinę ir taip nualintą šalį galės susikoncentruoti ties reformomis ir ilgainiui paversti Ukrainą klestinčia. Gi V.Putino siena pati natūraliai grius, kai jos autorius neteks valdžios.
Ką gi, paspėliokime Šaltojo Karo tema ir mes. Pirma pusė – publikacija „Šaltasis karas grįžo?” iš leidinio „National Geographic“, ir antroji – dienraščio „The Guardian“ straipsnis „Šaltasis karas baigėsi, atėjo laikas vėsiajam“.
Pirma pusė – publikacija „Šaltasis karas grįžo?” iš „National Geographic“.
Paskutinius keletą mėnesių tai prigęstančio, tai vėl įsižiebiančio konflikto Ukrainoje fone vis dažniau girdimas „Šaltojo karo“ terminas. Rusija ir Jungtinės Valstijos disponuoja nemenku branduoliniu potencialu, kuris kelia vis didesnį nerimą, mat abiejų valstybių santykiai įžengė į didelės įtampos laikotarpį.
Harvardo universiteto Šaltojo karo tyrimų padalinio direktorius Markas Krameris siūlo skeptiškai vertinti, jo teigimu, keistą idėją apie naują Šaltojo karo pradžią. Mokslininko teigimu, konfliktas Ukrainoje regioninis, o ne globalus. Rusų armija yra praradusi milžinišką sovietinių laikų karinį potencialą, be to, Maskva neturi svarbaus Šaltojo karo priešpriešos elemento – marksistinės ideologijos, kurios dėka praėjusio amžiaus antroje pusėje vienijo savo sąjungininkes.
Vis dėlto dabartinė įtampa labai primena Šaltojo karo dešimtmečius, todėl V.Putinui ir Barackui Obamai tenka taikstytis su šio termino grįžimu į apyvartą, nors abu pasisako prieš jo vartojimą. Maskvos karinių strategijų bei technologijų centro analitiko Vasilijaus Kašino teigimu, konfliktas Ukrainoje primena Britų bei Rusijos imperijų konfrontaciją dėl įtakos Vidurio Azijoje 19 amžiuje. Galima kalbėti ir apie besivystančių šalių, tokių kaip Kinija ir Rusija, pastangas priešintis Amerikos dominavimui. Todėl esama pagrindo tvirtinti, jog žmonijos laukia gana sudėtingas tarptautinių santykių periodas.
Maskva pareiškė, kad Vakarų sankcijos daugeliu atžvilgių gali būti naudingos Rusijai panašiu būdu, kaip sankcijos prieš Kiniją po sukilimo Pekino Tiananmenio aikštėje kruvino nuslopinimo iš tiesų šią valstybę sustiprino. Dieną, kai Vakarai įvedė sankcijas Rusijai, prezidentas V.Putinas Tadžikistano sostinėje Dušambėje susitiko su lyderiais šalių aljanso, kuris gali tapti Rytų atsaku NATO. Kalbama apie Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją, į kurią įeina Rusija, Kinija bei nemažai Vidurio Azijos valstybių. Kai kurių ekspertų vertinimu, Jungtinių Valstijų pastangos izoliuoti Rusiją gali stumtelėti ją į aljansą su Kinija.
Šaltojo karo laikų politika pagal principą „akis už akį“ aktualumo neprarado. Vakarų sankcijos liečia ir Rusijos energetikos sektorių, ES rengia planą tam atvejui, jei Maskva šią žiemą staiga nutrauktų energijos išteklių tiekimą. Rusai svarsto galimybę uždaryti savo oro erdvę Vakarų kompanijoms, Rusijos ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo teigimu, tai gali baigtis daugelio jų bankrotais. Rusijos teritorija sudaro beveik 17 milijonų kvadratinių kilometrų, ji užima aštuntadalį planetos ploto. Rusai planuoja kurti naujas branduolinės ir įprastos ginkluotės kartas kaip atsaką į Vakarų sprendimą dislokuoti greito reagavimo pajėgas rytų Europoje.
Įtampa kaupėsi daugelį metų. Pavyzdžiui, NATO plėtra į rytus ilgai kėlė nerimą Maskvai. Kaip pastebi Oksfordo profesorius, knygos „Komunizmo iškilimas ir žlugimas“ autorius Archis Brownas, reikia tik įsivaizduoti Vašingtono reakciją, jei Kanada ir Meksika pradėtų svarstyti galimybę stoti į karinį Varšuvos sutarties aljansą, jeigu šis dar egzistuotų. Vis dėlto, profesoriaus teigimu, kalbos apie antrą Šaltąjį karą perdėtos, nors nemažai dabartinio konflikto detalių jį primena.
Dabar – antra pusė, „The Guardian“ straipsnis „Šaltasis karas baigėsi, atėjo laikas vėsiajam“.
Praėjusių metų vasarį leidinio „Foreign Affairs“ apžvalgininkas ir Karnegio fondo konsultantas tarptautinės taikos klausimais Davidas Rothkopfas vienoje savo publikacijų paskelbė, jog gyvename ne Šaltojo, bet „vėsaus karo“ epochoje. Šią mintį apžvalgininkas suformulavo po paskelbimo informacijos, kad Kinijos liaudies armijos slapto padalinio kariškiai įsilaužė į daugelio Vašingtono valstybinių įstaigų kompiuterius.
Ponas D. Rothkopfas išskiria du šio tipo konfliktų bruožus. Pirmiausia tai – nepertraukiami puolamieji veiksmai, nevykdant karinių operacijų, pastovūs bandymai padaryti žalos, susilpninti priešininką ir įgyti pranašumą pasitelkiant jo suvereniteto pažeidimus arba prasismelkiant į gynybos sistemą. Kitas skiriamasis naujo tipo konfliktų bruožas yra naujausių technologijų panaudojimas.
„Foreign Affairs“ apžvalgininkas – ne pirmas, prabilęs apie vėsaus karo pradžią. Praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio pabaigoje šį terminą pirmą kartą pasiūlė rašytojas fantastas Frederikas Pohlas, savo romane antiutopijoje pavaizdavęs skirtingų valstybių pasamdytų interneto įsilaužėlių kovas, kurių tikslas – akcijų biržų smukdymas. Realias kovas utopijoje pakeitė sabotažas.
Kaip ir Šaltojo karo atveju, svarbus faktorius yra augantis tarptautinių struktūrų nesusikalbėjimas. Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba ir regioninės struktūros neretai pakerta įtampos mažinimo pastangas skelbdamos veto arba nesugebėdamos pasiekti konsensuso.
Jau įkyrėjusiu tapo tvirtinimas, kad technologijos keičia karinių konfliktų pobūdį. Vis dėlto skiriamuoju jų bruožu dabartinėje epochoje tapo būdas, kaip mirtį bei griovimus nešanti technologijų galia, kuri netraukia iki karštos karo fazės, gresia diplomatiniams susitarimams bei tarptautinei teisei, ypač suverenitetą apibrėžiantiems jos punktams.
Atsakomybė už kibernetines atakas tenka ne tik Kinijai. Izraelis ir Jungtinės Valstijos sukūrė kompiuterinį virusą „Stuxnet“, kuris sugadino Irano branduolines centrifugas. Tai rodo, jog priešas gali fiziškai smogti pramoninėms sistemoms nekirsdamas valstybių sienų. Ne mažesnį nerimą kelia dažnėjantis naudojimas bepiločių lėktuvų, kuriuos valdo toli nuo fronto linijos esantys operatoriai. Niekas nesvarsto klausimo, jie yra daugiau ar mažiau moralūs už kitas mirtinas ginklų rūšis.
Knygos „Teisingi ir neteisingi karai“ autoriaus, etikos specialisto Michaelio Walzerio primygtiniu teigimu, problemos sudėtingumas tas, kad technologijos pasiekė tokį išsivystymo lygį, jog jų naudojimą apibrėžiantys kriterijai ilgainiui veikiausiai silpnės. Be to, naujų technologijų naudojimas „vėsaus karo“ sąlygomis lengvina ir net skatina įvairaus pobūdžio lokalių konfliktų vystymąsi – pavyzdžiui, karas su terorizmu kaip vėsaus karo sudedamoji dalis praktiškai vyksta be pabaigos.
„Vėsaus karo“ taktika bei strategija gali pasirodyti visai patraukli politikams, mat ši konfliktų rūšis palyginti nedaug kainuoja. Kadangi tikslai neskelbiami ir nesvarstomi, „vėsiajame kare“ daug kas vykdoma ant skaidrumo ribos, nesvarbu, tuo užsiima specialiosios tarnybos ar kokie nors tarpininkai.
Reikalinga visavertė diskusija apie tai, kaip modernios technologijos bei nauji karinių operacijų metodai veikia mūsų gyvenimą. Ypač globalios priklausomybės laikais, kai bet kurios valstybės interesams gali grasinti kitame pasaulio krašte prie kompiuterio įsitaisęs pilietis. Užslėpti konfliktai, kibernetiniai karai ir jokiomis įstatymų normomis neapribotas avantiūrizmas kelia rimtą grėsmę. „Vėsus karas“ be aiškių taisyklių bei atsakomybės didina įtampą, kuri gali išvirsti „karštu“ konfliktu.