Gruodžio 22 d.  „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Stebuklai, seksas ir religija. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, laidos įrašą galite išklausyti čia, o mėgstantiems skaityti tekstą, siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.

Simpatiškasis Mircea Eliadė metų pabaigos tarpulaikį yra įvardijęs laikų pabaiga, kuomet tradicinių kultūrų tikrovę ištikdavo painiava, viskas imdavo maišytis bei persimaišyti, ir taip – iki naujos metų ciklo pradžios. Kalėdų laikas kaip mitinis chaoso laikas: baigiasi senieji, bet dar prasidėję nauji metai. Likus gal net kokiam pusantro mėnesio iki šio slaptingo laiko trapias mūsų prigimtis kartu su prekybos tinklų rinkodaros skyriais apima nerimas – nekantraudami laukiame dar vieno virsmo, kuomet ims veikti maginiai asociatyviniai ryšiai ir patirsime daugybę stebuklų bei išpardavimų.

Tarpulaikis yra laikas, imlus specifiniams veiksmams, gestams, o žodžiams suteikiama simbolinė raiška, kuri susieja juos su mįslingais, nenuspėjamais padariniais. Bet kuris, net neturintis išskirtinių galių hypermarketo sale melancholiškai keliaujantis žmogus gali patirti pranašiškų regėjimų, valdyti gamtos jėgas, kenkti, padėti, pranašauti… Pagal mitologinius tikėjimus maišosi gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai, piktosios ir angeliškosios dvasios.

Kalėdų naktį raganos, apsižergę šluotas, išlekia pro kaminą ir dumia į sąskrydžius. Jei ketinate raganą sugauti, reikia uždaryti kaminą joms išlėkus. Grįžusi pro kitą vietą į namus patekti ji negali, todėl turi tupėti ant stogo ir šauktis specialiųjų tarnybų ar neprofesionalų pagalbos. Be abejo, kitas klausimas, ar raganos 21 amžiaus globaliame pasaulyje dar gaudytinos.

Su velniu sandėrį sudarę vyrai Kalėdų naktį pasiverčia vilkais, išbėga prie kelių ir užpuldinėja žmones, grįžtančius iš Bernelių mišių. Tačiau esama būdų juos sugauti ir į žmones atversti. Mat vilktakiai paprastai grįžta tomis pačiomis pėdomis. Radus bei identifikavus jo pėdas, privalu apsirūpinti šaltu vandeniu, šermukšnine lazda bei kantrybe. Kai vilktakis bėgs atgal, užpilkite jam ant nugaros šalto vandens, jam akimirksniu kils su judėjimu sietinų psichomotorinių problemų. Tada drožkite lazda tris kartus ir vilktakis vėl pavirs į žmogų. Panašu į „Facebooke“ plitusį siužetą, kuriame planetos garsenybės irgi iracionaliai apsiliedavo lediniu vandeniu o paskui skirdavo pinigų labdarai. Ką žinai, gal ir į žmogų atverstas vilktakis praradęs savitvardą ką paaukos.

Žodžiu, apeigos, pramogos, vaišės. Ir fejerverkai, kaip be jų. Bet vartotojiškas pozityvizmas ragina mus kiekvieną reiškinį nagrinėti nenumaldomai, iš esmės. Tad jei jau gyvulėliai per Kūčias šneka, tikras apsileidimas būtų nemėginti pagaliau iš pagrindų pasiaiškinti būtovės paslapčių. Pirma pusė – straipsnis „Religija galėjo atsirasti dėl sekso“ iš Amerikos leidinio „Salon“, ir antroji – Turkijos leidinio „Zaman“ publikacija „Kiek mes iracionalūs?“.

Pirma pusė – straipsnis „Religija galėjo atsirasti dėl sekso“ iš „Salon“.

Atsitiktiniai ryšiai, homoseksualizmas, gimstamumo kontrolė – tai ne vien sąrašas temų, kurių geriau neliesti Padėkos dienos vakarienės metu. Pasak naujo tyrimo, žmogaus požiūris į panašias problemas gali padėti atspėti jo religinius įsitikinimus. Jasonas Weedenas ir Robertas Kurzbanas iš Pensilvanijos universiteto atrado, jog konservatyvus požiūris į seksą bei  reprodukcines teises susijęs su didesniu religingumu.

Akivaizdu, kad abortus blogiu laikantys vyrai griežčiau laikosi religinių papročių už reprodukcinių teisių šalininkus kaip ir religingesnės už vienadienių romanų mėgėjas yra atsitiktinius ryšius amoraliais laikančios moterys. Įdomu tai, kad konservatyvus požiūris į seksą patvirtina religingumą daug patikimiau negu požiūris į nevisuomeniškus poelgius, tokius kaip melas, klasta ar vagystė.

Šios išvados prieštarauja paplitusiai idėjai, kad religingumas betarpiškai sietinas su bendradarbiavimo dvasia. Šiuo metu dominuojantis požiūris į religijos evoliuciją numato, jog jos suklestėjimą užtikrino tikėjimas į neregimas galias, kurios verčia laikytis taisyklių bei paklusti bendradarbiavimo normoms, nesvarbu, tai barzdotas baltasis vyras danguje ar kompanija valdžią besidalinančių dievybių. Būtent šis tikėjimas užtikrina žmonių grupėms kaip ir atskiroms asmenybėms labai svarbų evoliucinį pranašumą bei skatina religijos ir plataus masto bendradarbiavimo plitimą.

Bet naujas tyrimas kaip labiau tikėtiną religijos pakilimo priežastį nurodo tam tikrų reprodukcinių strategijų laikymąsi. Ištikimos partnerystės bei visapusiškos tėvystės šalininkų požiūriu, atsitiktiniai seksualiniai ryšiai kenkia abiem lytim, vyrai rizikuoja būti apgauti, gi moterys paliktos. Šias rizikas mažinantys tikėjimai atitinka ištikimybės bei daugiavaikių šeimų šalininkų interesus. Iš kitos pusės, lankstesnių reprodukcinių strategijų šalininkams naudingiau nestigmatizuoti ir nedemonizuoti netvarkingų seksualinių ryšių, kad šie turėtų kuo mažiau socialinių pasekmių.

Pasak mokslininkų, patikimos daugiavaikės šeimos šalininkams priklausomybė tikinčiųjų bendruomenei leidžia išvengti daugelio rizikų, todėl religija jiems ir patraukli. Bet, tarkime, vakarėlius mėgstančiam ir bent apžvelgiamoje ateityje vedybų neplanuojančiam studentui religija be nereikalingų problemų neduoda nieko.

Be abejo, čia aptariamas tyrimas nepateikia neginčijamų priežastinių ryšių. Vis dėlto, J. Weedeno vertinimu, empirinių rezultatų analize besiremianti studija leidžia daryti išvadą, jog tai reprodukcinės strategijos daro įtaką religiniams įsitikinimams, o ne atvirkščiai. Esama nemenko pagrindo manyti, kad būtent gyvenimo būdas lemia religingumą.

Be abejo, visa tai skamba kaip neabejotina erezija. Vien mintis, jog mūsų religines pažiūras ar jų nebuvimą lemia seksualiniai motyvai, o ne dvasinis ar intelektualinis nušvitimas, vienodai gali žeisti ir tikinčius, ir netikinčius. Kita vertus, tai tikrai ne pirmas atvejis, kai mūsų elgesio motyvų priežastis galų gale slypi sekse.

Dabar – antra pusė, „Zaman“ publikacija „Kiek mes iracionalūs?“.

Žmogus nėra racionali būtybė. Jis jausmingas, prietaringas, nestokojantis nepaaiškinamų baimių bei nepaaiškinamų idėjų. Jis taria „aš žinau“, nors tai viso labo prietaras ar legenda. Jis ilgai ilgai svarsto, bet paklūsta impulsui. Jis mano priėmęs logišką sprendimą sukurti santuoką, o iš tiesų juk jį užvaldė beatodairiškas meilės jausmas. Kiek stipri ir paplitusi ši iracionali mūsų asmenybės pusė?

Pasak neseniai Graikijoje atlikto tyrimo, 75 proc. graikų tiki, jog neseniai jų šalį sukrėtusią krizę iš anksto suplanavo užsienyje esančios priešiškos jėgos. 68,6 proc. įsitikinę, kad vaistai nuo vėžio išrasti seniai, bet blogiečiai tyčia apie tai nutyli. 58 proc. apklaustųjų mano, jog ataką prieš Niujorko bokštus-dvynius suplanavo pati Amerika. Visų šių idėjų šalininkams nereikia jokių įrodymų, jie tuo tiesiog tiki ir to pakanka.

Toks vaizdelis verčia manyti, jog Graikijoje esama nemažai problemų. Tačiau nesunku įsitikinti, kad uždavę panašius klausimus kitose valstybės, gausime ir panašius atsakymus. Organizacija „Public Policy Polling“ pamėgino ištirti amerikiečių racionalumą. Pasirodė, kad 28 proc. apklaustųjų tiki egzistavimu tamsiųjų jėgų, kurios siekia pakeisti pasaulio tvarką bei pakenkti Amerikai. 18 proc. mano, jog farmacinės kompanijos sąmoningai platina tam tikras ligas. Be to, tarp amerikiečių esama ir tokių, kurie įsitikinę, kad žmogus nebuvo Mėnulyje ir kad Elvis Preslis vis dar gyvas. Pasak dienraščio „Guardian“, 25 proc. Jungtinės Karalystės gyventojų mano, jog pasaulį siekia valdyti slapta masonų organizacija, 35 proc įsitikinę, jog skrydis į Mėnulį buvo fikcija.

Taigi trečdalis ar ketvirtadalis čia išvardytų šalių gyventojų tiki neįmanomais dalykais. Nėra statistinių duomenų, bet labai tikėtina, jog šalyse, kur išsilavinimo lygis neaukštas, tas procentas dar didesnis.

Tyrimai taip pat atskleidė dėsningumą, kad esama ryšio tarp konspiracinių teorijų, paranojiškų  polinkių bei politinių pažiūrų. Pasauliniu sąmokslu Amerikoje tiki 34 proc. respublikonų šalininkų ir tik 15 proc. palaikančių demokratus. Šiuo atveju galimos dvi interpretacijos: pasaulinio sąmokslo šalininkai teisingai pasirinko jų pažiūras atitinkančią partiją, arba jiems tokią nuostatą primetė pasirinkta partija. Rinkimus irgi galima vertinti kaip tam tikrą visuomenės nuomonės apklausą, taigi jų rezultatai irgi parodo mūsų iracionalumą.

Kaip žinoma, iracionalumas atskirais istorijos periodais įgydavo visuotinės isterijos formą. Pavyzdžiui, toks periodas buvo ištikęs nacistinę Vokietiją – visuomenė nuoširdžiai rėmė pačią ekstremaliausią ideologiją. Prisimename, kaip milijonai žmonių Sovietų Sąjungoje raudojo mirus Josifui Stalinui.

Susidūrę su paranoja, isterija ar iracionalumu likimo keikti neturėtume. Toks jau tas mūsų pasaulis! Kaip yra pastebėjęs vienas išminčius, kurdamas žmogų Aukščiausiasis skirtingai nei proto atveju nenustatė iracionalumo ribos. Kita vertus, vertinant absurdišką bei komišką šio klausimo pusę, galbūt dera atlaidžiau žvelgti į dabartinius žmonijos reikalus. Gali būti, kad mūsų dabartinis būvis – savotiška mugė, festivalis ir karnavalas. Juokiamės iš to, kas ir turi kelti juoką.

Kas žino, gal tikintys čia išvardytais absurdiškais dalykais taip mėgina ginti savo emocinę sveikatą? Juk tikėtina, kad neįtikėtini scenarijai parūpsta aklavietėje atsidūrusiam žmogui. Gali būti, jam ramiau gyvuoti virtualiame pasaulyje. Bet tas ir yra, kad tik „gali būti“.