Gruodžio 29 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Besibaigiančių metų lūkesčiai – nebent stomatologijoje. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, mėgstantiems skaityti tekstą, siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.
Naujausia geopolitika, o ir viešų įpročių slinktys tikriausiai ne itin nuteikia linksmybėms. Tarkime, vien faktas, kad Turkijoje diskutuojama apie garsaus moterų juoko draudimą viešose vietose, liudija veikiau apie viduramžių dvelksmą negu į modernumą pretendavusios artimųjų rytų valstybės ambicijas prisibelsti pagaliau į Europos Sąjungą (ES).
Nežinia, kiek prie to paties: gruodžio pradžioje paskelbtoje Tarptautinės humanistinės bei etinės sąjungos ataskaitoje nurodoma, jog daugelyje šalių negerbiamos netikinčiųjų bei ateistų teisės, o 13 musulmoniškų kraštų atsimetėliams nuo religijos gresia mirties bausmė. Saudo Arabijoje priimtas įstatymas, kuris draudžia ateizmo propagavimą bet kokia forma, o Indonezijos ministras pirmininkas Nadžibas Razakas humanizmą, ateizmą bei liberalizmą vadina nukrypimu nuo normos.
Neabejotinai kažko ir kilnaus, bet ir makabriško esama trumputėje italų „La Stampa“ sagoje „Klounas tarp bombų“, kurioje pasakojama apie 38-erių klouną Marcą Rodarį iš Varezės, kuris daugiau kaip dešimtmetį keliauja į vietas, kur siautėja smurtas ir chaosas. Konfliktų draskomuose Irake, Egipte, Palestinoje šis klounas mėgina kurti karnavalo nuotaiką. Klounada kaip bent šiokia tokia terapija nuo kai kada nepakeliamos būties lengvybės, ypač karštuose planetos taškuose. Karo akivaizdoje žmonėms ne iki pokštų, tad klounas veikiausiai kuria tikrą stebuklą, kai abstrahuojasi nuo žlugdančios tikrovės ir geba tam paskatinti auditoriją.
Jis pasakoja negalįs pamiršti kūnu dukrą nuo per bombardavimą griūvančio namo nuolaužų pridengusios mamos, kuri jau ligoninėje džiaugėsi dukrai padovanojusi gyvenimą, nors pati niekada negalės vaikščioti. Marko trijose Jeruzalės mokyklose suaugusiems bei paaugliams organizavo klounų kursus, kad paliktų po savęs deramą pamainą. Skamba tikriausiai patetiškai, bet vertybinės slinktys įsibėgėjant 21 amžiui kelia visokių minčių.
Kita vertus, Baltimorės medicinos mokyklos mokslininkai išsiaiškino, kad į širdies ligas linkę žmonės paprastai turi problemų su humoro jausmu. O ir psichologai tvirtina, jog 5 minučių kvatojimo per dieną nepakanka, kad jaustumėtės gerai. 5 minutės čia prie to, kad, pasirodo, prieš pusamžį žmonija per dieną kvatodavosi triskart ilgiau, tai yra 15 minučių. Kažkaip surimtėjome. Psichologai grasina, jog kasdieninė geros nuotaikos dozė turi trukti ne mažiau kaip pusvalandį, tik tada sėkmingiau dorositės su stresais ir geriau miegosite. Paryžiaus Sorbonoje galite lankyti juoko jogos užsiėmimus, kitaip tariant, esama būdų prajuokinti vartotojus, kad šie vėliau būtų pozityvūs bei darytų sėkmingas karjeras.
Naujųjų išvakarėse – apie labai žmogišką fenomeną, kurio vardas – nuotaika. Pirma pusė – straipsnis „2014-ieji tokie baisūs, jog niekas negali mūsų džiuginti“ iš dienraščio „The Guardian“, ir antroji – žurnalo „Project Syndicate“ publikacija „Kas gali kelti šypseną“.
Pirma pusė – straipsnis „2014-ieji tokie baisūs, jog niekas negali mūsų džiuginti“ iš „The Guardian“.
Panašu, kad naujienos retai teikia pagrindo džiaugsmingam juokui, vis dėlto dabartiniai reikalai atrodo taip, tarsi kažkas kartoja ir kartoja apokalipsės muziką. Siaubingos krizės keičia viena kitą. Palestina, Libija, Sirija… – visa tai kelia siaubą ir liūdina. Ištisus metus nevyko nieko bent kiek guodžiančio.
Nerimo priežastis net sunku išvardyti. Pradedant beprasmišku konfliktu tarp Ukrainos ir Rusijos, kuris vystosi budriai stebint Vladimirui Putinui, žmogui su veidu išraiškos. Sunku pasakyti, kas su juo nutiko – galbūt nesėkmingai mėginant nusišypsoti trūko už mimiką atsakingi nervai. Bet kuriuo atveju net plytų siena kai kada geriau sugeba išspausti emociją.
Naujo Šaltojo karo perspektyva – tai rimta, bet ir šią temą gožia naujas garso takelis: Taip, tai IGIL, iš niekur išnirusi islamo valstybė, kad taptų planetos siaubu, kurioje dera kalifatas bei pragaras. Mums pastoviai kartojama, jog IGIL rengiasi kurti viduramžišką islamo valstybę. Tai nebūtų labai prastai, jei kalbėtume, pavyzdžiui, apie pakantumo, harmonijos ir kultūros bei mokslo pasiekimų atgimimą Al-Andaluso dvasia, bet ne viduramžių istorijos siaubą, kurį sunku nekrūpčiojant stebėti net graviūrose ar gobelenuose.
Britų jaunuomenės antplūdis į IGIL gretas provokuoja žurnalistus. Kodėl jauni musulmonai tokie pikti ir nusivylę? – klausia ta pati spauda, kuriai isteriškos žinutės apie pašalpų loteriją bandančius musulmonus atrodo svarbesnės už sprogimų suplėšytus vaikus Palestinoje. Kada pagaliau musulmonų bendruomenė ko nors imsis? – klausia žiniasklaida, ignoruodama savo atsakomybę dėl to, kas vyksta. Dėl visko kaltinti spaudą, be abejo, kvaila, vis dėlto jos veikla situacijos tikrai negerina.
Savo ruožtu Borisas Johnsonas mano, jog potencialius džihadistus būtų paprasčiau stabdyti, jei įtariamieji terorizmu būtų laikomi kaltais, kol neįrodys savo nekaltumo. Tai jis vadina nedideliu bei nesudėtingu įstatymų pakeitimu. O juk iš tiesų, viso labo nedidelis bazinės britų teisinės sistemos pagrindų panaikinimas. Kaip čia nepasieisi be sarkazmo.
Susitaikėme su IGIL egzistavimu? Tuomet štai jums Ebolos virusas, kuris – tikrąja to žodžio prasme baudžiasi įlįsti jums į kepenis. Jei dar negirdėjote apie Ebolą, gyvenate informacinėje tuštumoje, beje, šis virusas jau pasiekė ir Didžiąją Britaniją.
Rodiklis, kuris gerai demonstruojantis dabartinių žinių niūrumą: vienintelis publikos dėmesį traukiantis siužetas iš pramogų pasaulio yra istorija su seru Cliffu Richardu, kurį kaltina kone prieš šimtmetį padarytu nusikaltimu (be abejo, jis pats viską neigia). Oficialūs kaltinimai jam nepateikti ir kaltumas neįrodytas, užtat internete jis nuteistas jau daugybę kartų.
Tiesa, nuotaiką gali pataisyti vaizdelis garsenybių, kurios daro nesąmones labdaros tikslais. Kad atkreiptumėte visuomenės dėmesį į judėjimo neuronų ligas, susiverčiate ant galvos kibirą ledinio vandens ir dedate šį siužetą į „YouTube“. Ypač daug dėmesio akcija sulaukė, kai prie jos prisijungė garsenybės, tokios kaip Davidas Beckhamas ar Rihanna. Tarp jų buvo net tokie sekso simboliai kaip pirmasis Škotijos ministras Alexas Salmondas bei škotų leiboristas Alistairis Darlingas. Be abejo, jiems ledinis vanduo nepadarė jokio įspūdžio, mat Škotijoje ir taip visada šalta.
Prie visuotinės linksmybės prisijungė net buvęs Jungtinių Valstijų prezidentas, pasaulinio masto griovėjas Georgas W.Bushas jaunesnysis, taip parodydamas, jog net plėšrūs kareivos mėgsta paprastą humorą. Kibirą ledinio vandens jam ant galvos išvertė jo žmona Lora. „You Tybe“ šį siužetą pažiūrėjo trys milijonai žmonių, tiesa, pora milijonų jį aptiko netyčia.
Vis dėlto nepaisant pokštų su lediniu vandeniu 2014-iesiems teks labai pasistengti, kad per kelias likusias dienas bent kiek subalansuotų visus šiais metais ištikusius siaubus bent kiek malonesnėmis naujienomis. Juk mūsų pasaulio matymas sutvarkytas taip, kad blogį turi atsverti kažkas gero. Nepaisant visko pamėginkime pasakyti, jog metai buvo geri. Na pamėginkime.
Dabar antra pusė, „Project Syndicate“ publikacija „Kas gali kelti šypseną“.
Susiruošus rašyti eilinę apžvalgą, žmona nutarė mesti iššūkį ir pareiškė, kad artėja šventės, taikos metas, tad negi aš negalįs parašyti kažko tokio, kas pagaliau neštų žmonėms džiaugsmą. Šį, atrodytų, nekaltą pageidavimą pasirodė ne taip lengva išpildyti. Ebola šienauja gyvybes Vakarų Afrikoje, legionas islamo galvažudžių terorizuoja Siriją bei Iraką, Rusijos prezidento V.Putino pajėgos įsiveržė į Krymą bei rytų Ukrainą. Prei to pridėkime dar nestabilią pasaulio ekonomiką ir turėsime „šventinę nuotaiką“.
Kita vertus, laimė dalykas sudėtingas. Neturtingai gyvenantys žmonės neretai gali jaustis daug laimingesni už kur kas sėkmingesnius jų kolegas. Būtent šis prieštaravimas skatina tyrimus, kuriais sociologai bei neurologai mėgina nustatyti, kame slypi laimės paslaptis. Tarp sėkmės algoritmų minimi tokie faktoriai kaip pajamos, sveikatos būvis, gyvenimo trukmė bei išsilavinimas.
Bet laimę nebūtinai lemia aukštos pareigos ar sąskaita banke. Kai kada ji priklauso nuo labai kasdieniškų dalykų. Tarkime, vizitas pas stomatologą prieš savaitę gerokai skyrėsi nuo to, ką prisimenu iš vaikystės. Tuomet vien stomatologo krėslas priversdavo prakaituoti iš baimės, mat laukė susidūrimas su ištisu rinkiniu instrumentų, kurie, atrodytų, visi buvo skirti suteikti kuo daugiau kankinančio skausmo. Gi pastarąjį vizitą veikiausiai galima pavadinti net komfortišku.
Prieš penkis tūkstančius metų kinai naudojo akupunktūrą dantų skausmui gydyti. Stomatologinėmis problemomis užsiėmė Aristotelis. Sanskrito literatūros klasikas Vagbhata aprašė 75 burnos ertmės ligas. Nuo dantų skausmo kentė visi – ir turtingi, ir vargšai. Kažkada britai buvo priversti pasiųsti į Pietų Afriką mėsmales, kad kareiviai nespringtų nuo neįkandamos mėsos. Mano senelei dar gyvvai iškrito visi dantys, tas pats nutiko ir mano tėvams. Šiandien 30 proc. 65-75 metų sulaukusių žmonių visame pasaulyje gyvena be dantų. Tiesa, šis rodiklis tolydžio mažėja.
Gali būti teisus yra amerikiečių rašytojas bei žurnalistas Johnas Rourkas, pareiškęs, jog geriausias dalykas, dėl kurio verta gyventi 21 amžiuje, yra šiuolaikinė stomatologija. Sveiki bei švarūs dantys juk irgi gali būti žmogiškos laimės šaltinis. Ši tema vargu ar kada bus įtraukta į Jungtinių Tautų posėdžių darbotvarkę, tačiau dantų sveikata gali būti progreso ir gerovės rodiklis. Nepriklausomai nuo to, kokie politiniai nemalonumai gali ištikti pasaulį, visada galima atrasti pretekstą šypsotis bei rodyti baltus, švarius ir sveikus dantis.