Sausio 05,2015

Laidoje „Dvi pusės“ leidinių „Sankei Shimbun“ ir „Foreign Affairs“ publikacijų apžvalga

logo_ziniu_radijas2Sausio 5  d.  „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema –Ar ši betvarkė planetoje turi šansų virsti pasaulio tvarka?  Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“,  mėgstantiems skaityti tekstą, siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.

Dabartinių vis dėlto painokų reikalų akivaizdoje nevalingai norisi gręžtis į tai, kas mūsų puikiojoje civilizacijoje jau buvo. Pavyzdžiui, 20 amžiaus pradžios politinę-psichologinę sumaištį, beje, irgi susijusią ne tik su geopolitika, bet ir technologijų proveržiu. Aišku, dabartinis planetą energingai globalizuojantis virsmas pagal mastus nelygintinas su prieš šimtmetį vykusiu. Bet žinome, kuo 20 amžiaus pradžios sumaištis Europai ir visam pasauliui galų gale baigėsi.

Ką turime šiandien? Filosofas Karlas Popperis yra pastebėjęs, jog reikia aukštai vertinti mokslinį hipotezės patikrinimą, mat nesėkmės atveju vietoj mūsų žūna hipotezės. Nežinia kiek tinkama analogija iš aktualiosios geopolitikos: pastarųjų metų varžymosi dėl galios etape traumuojamos agresiją patyrusios šalys Gruzija bei Ukraina, bet ne dėl pasaulio geopolitikos vektorių perbraižymo besivaržančios didžiosios žaidėjos. Guodžia nebent posakis, jog istorija pirmą kartą klostosi kaip tragedija, antrą – jau kaip farsas. Jei bent kiek teisybė, karinio konflikto pasauliniu mastu gal ir  pavyks išvengti.

Šiandieniniam planetos būviui mažiausiai tinka apibūdinimas – pasaulio tvarka. Tikėtina, randasi kažkas naujo, bet ką nors tikro apie tai dabar ryžtųsi sakyti nebent lengvabūdiški viešosios erdvės šamanai, beje, kurių viešieji ryšiai planetoje prigamino apsčiai. Kol kas kaip ir varžomasi peršant skirtingus kapitalizmo modelius – anglosaksų propaguojamą liberalųjį, Europos siūlomą visuotinės gerovės (arba tai, kas iš jos liko), kinų autoritarinį ar lotynų Amerikos populistinį.

Visiškai neaiškios šių modelių skiriamosios ribos nei kiek pavyks atsigriebti globaliu mastu laimėjusiai versijai. Kita vertus, grynu pavidalu jokiai teorinei vizijai įsikūnyti tikrovėje iki šiol nėra pavykę ir vargu ar bepavyks. Panašu, žmonija kažkurioje ateityje turės tokį pasaulinės geopolitinės tvarkos miksą… Beje, apie pasaulinę tvarką – vokiečių filosofas Imanuelis Kantas daugiau kaip prieš 200 metų traktate „Pasaulinės taikos link“ nurodė pasaulinę bendruomenę stiprinančio viršnacionalinio reglamento sukūrimo reikalingumą. Pasirodo, tvarkos ilgėtasi senokai.

Kita vertus, gal laisvos rinkos prigimčiai iš principo svetimas bet koks stabilumas, taigi apie kažkokį visuotinį pasaulio bendruomenės gyvenimą galintį harmonizuoti reglamentą galima nebent pasvajoti? O laisvi rinkimai globaliu mastu neįmanomi tiesiog todėl, kad pasaulis per daug prieštaringas. Laisvai bent kol kas gali judėti prekės, o ne vertybės. Išeitų, esame pasmerkti chaosui ir anarchijai.

Šiandien – apie anarchiją, kokias ji gali išlaisvinti galias, na, ir efemerišką jų neutralizavimo prevenciją. Pirma pusė – straipsnis „ Praėjus 25 metams po Šaltojo karo pabaigos“ iš Japonijos laikraščio „Sankei Shimbun“; ir antroji – Amerikos leidinio „Foreign Affairs“ publikacija „Kaip reaguoti į anarchiją pasaulyje“.

Pirma pusė – straipsnis „Praėjus 25 metams po Šaltojo karo pabaigos“ iš „Sankei Shimbun“.

Pasibaigus Šaltajam karui Jungtinės Valstijos ilgai buvo vienintelė nugalėtoja. Bet paskutiniu metu savo pozicijas sustiprino Kinija. Savo įtaką stengiasi plėsti ir Rusija, be to, abi pastarosios valstybės aktyviai suartėja. Dėl Amerikos galios bei įtakos mažėjimo pasaulio tvarka sparčiai keičiasi.

Specialaus Jungtinių Valstijų pasiuntinio Afganistane ir Pakistane Jameso Dobbinso teigimu, dabartinis pasaulis stokoja stabilumo, o Amerika – įtakos. Todėl problemų tik daugės.  Prezidentas Barackas Obama ne kartą pabrėžė, jog priešstata tarp Rusijos ir Amerikos ryšium su įvykiais Ukrainoje nesibaigs Šaltuoju karu. Iš tiesų, ideologijų susidūrimo laikai baigėsi, gyvename ekonominės globalizacijos epochoje.

Vis dėlto Maskva linkusi mesti iššūkį susiklosčiusiai pasaulio tvarkai, juo labiau, kad prezidentas Vladimiras Putinas vertina savo šalį kaip branduolinę valstybę. Pagal NATO informaciją, Rusija jau dislokavo Kryme branduolinio ginklo pristatymo įrangą. Gi Vašingtonas iš tiesų sumažino strateginio branduolinio ginklo arsenalą. Maskva 2011-aisiais pasirašė branduolinės ginkluotės mažinimo sutartį, nes rusų strateginės raketos paseno, išeitų, jog Jungtinės Valstijos vienašališkai mažina savo strateginę ginkluotę.

Maskva vis labiau remiasi branduoliniu ginklu ir nesutiks jo mažinti, juo labiau, kad tradicinės ginkluotės srityje rusai Jungtinėms Valstijoms nusileidžia. Nuo kovo iki rugsėjo branduolinių galvučių Rusijoje padaugėjo 131 vienetu ir dabar jų yra 1643, įsigytos taip pat 5 naujos tarpkontinentinės balistinės raketos, jų skaičius iš viso išaugo iki 911. Pagal naują rusų karinę doktriną karinio konflikto atvejui branduolinio ginklo panaudojimas neišvengiamas.

Be to, pono V.Putino administracija spartina Rusijos armijos modernizavimą. Pernai Maskva išlaidas gynybai padidino 17 proc., šiemet jis augs 33 proc. ir sudarys 4 proc. Bendrojo vidaus produkto.

Pagal Stokholmo pasaulio problemų tyrimo informaciją, Kinija padidino strateginių branduolinių užtaisų skaičių iki 250. Birželį šios valstybės užsienio reikalų ministerijos atstovas pareiškė, jog Pekinas palaikys tam tikrą branduolinės ginkluotės lygį. 2012-ųjų gruodį prieš perimdamas komunistų partijos pirmininko pareigas Xi Jinpingas nurodė, kad atominis ginklas yra Kinijos galios pagrindas. Pasak kinų kariškių, negalima būti geopolitine galybe, disponuojant nedideliu skaičiumi branduolinių užtaisų, nes atominio ginklo kiekis yra vienas veiksnių tarptautinėse derybose. 2013-aisiais Pekinas iš savo karinės doktrinos išbraukė nuostatą, jog Kinija pirma nepanaudos branduolinio ginklo.

Strateginės branduolinės ginkluotės kiekio didėjimo negali nepastebėti kitos branduolinės valstybės, todėl vėl iškyla jo neplatinimo problema. Esama grėsmės, kad dėl pasaulio tvarką siekiančių pakeisti Rusijos bei Kinijos veiksmų planeta gali atsidurti ant naujo Šaltojo karo slenksčio.

Dabar – antra pusė, „Foreign Affairs“ publikacija „Kaip reaguoti į anarchiją pasaulyje“.

Hedlio Bullo klasikiniame veikale „Anarchistinės visuomenės“ nurodoma, jog pasaulyje nuolat vyksta tvarkos ir netvarkos jėgų susidūrimas, konkrečios epochos veidą apspindi tų jėgų balansas. Tvarką palaikančios yra valstybės, besilaikančios tarptautinių susitarimų bei taisyklių, gi netvarką skleidžia jas iš principo atmetančios ir laužančios šalys. Šiuo metu tvarkos ir betvarkės balansas juda chaoso link.

Didžiausia netvarkos koncentracija šiuolaikiniame pasaulyje – Artimieji Rytai. Situacija čia primena Europą 17 amžiaus pirmoje pusėje niokojusio Trisdešimtmečio karo laikus. Kaip ir tuometinis Senasis Žemynas, Artimieji Rytai artimiausiais metais veikiausiai taps silpnų, savo teritorijas nepajėgių kontroliuoti valstybių regionu. Gaudami milžiniškas pajamas už gausius gamtos išteklius šių šalių elitai nevengs kištis į gretimų šalių reikalus, o didieji išorės geopolitiniai žaidėjai nepajėgs arba nenorės kištis.

Europos pakraščiuose irgi neramu. Prezidento V.Putino Rusija, panašu, atsisakė siūlytos integracijos į esamą Europos bei pasaulio tvarką ir nutarė kurti alternatyvią ateitį, remdamasi ryšiais su artimiausiomis kaimynėmis. Daugelio Azijos valstybių negalima vadinti silpnomis, vis dėlto derinys iš augančių ekonomikų, karinių biudžetų, bei ir karčių praeities prisiminimų bei neišspręstų teritorinių klausimų – palanki dirva kariniams konfliktams.

Be abejo, tvarkos jėgos irgi veikia. Jau daugelį dešimtmečių nevyksta karai tarp didžiųjų valstybių. Kinija ir Amerika vienose srityse bendradarbiauja, kitose konkuruoja, bet tai ribota konkurencija. Tarpusavio priklausomybė – realybė, reiškianti, kad abi valstybės labai daug investavo viena į kitą (tikrąja ir perkeltine prasme), ir bet koks santykių nutraukimas pakenktų abiems pusėms.

Prezidentas B.Obama neseniai pareiškė, jog planetoje niekada netrūko chaoso. Vis dėlto šiuolaikinis pasaulis ypač chaotiškas, nes atsirado daugybė įtakingų veikėjų ir nėra bendrų principų bei ypač radikalius lošėjus galinčių riboti poveikio mechanizmų. Jungtinių Valstijų įtaka silpsta, o perėmėjo nematyti. Todėl labiausiai tikėtinas ateities scenarijus – dabartinės tarptautinės tvarkos pakeitimas netvarkingais ryšiais. Tai apsunkins esamų problemų sprendimą ir skatins naujų radimąsi. Trumpai kalbant, po šaltojo karo nusistovėjusi tvarka yra, nors ji nebuvo be trūkumų, jos pasigesime.

Dabartinis pasaulio blaškymasis vargu ar išnyks pats savaime. Tai, kas šiandien blogai, ryt gali dar pablogėti, jei vis dėlto pasauline galia išliekanti Amerika bus nepasiruošusi ar nepajėgi priimti išmintingų sprendimų. Be to, esamų problemų negalima išspręsti kažkokiu vienu būdu, mat skirtingų regionų problemos unikalios.

Vis dėlto konkrečių žingsnių imtis galima ir būtina. Geriausia, ko Junginės Valstijos gali imtis Artimuosiuose Rytuose – nepakenkti dar daugiau nei iki šiol. Dramatiška, bet dėl politinės kultūros bei reikalingos infrastruktūros stokos ne visos visuomenės konkrečiame jų raidos etape pajėgios tinkamai pasinaudoti demokratija. Iš tiesų liberalios demokratijos kaip taisyklė yra atsakingesnės tarptautinės bendruomenės narės, tačiau tenka pripažinti, jog padėti kitiems pasiekti tokios brandos yra sunkus uždavinys.

Azijoje dera tęsti dabartinę politiką, palaikant diplomatinį bendradarbiavimą ir taip gesinant ginčus  regione. Taip pat būtina užtikrinti šio regiono prekybos kelių saugumą. Kas liečia Rusiją ir Ukrainą, būtinos kombinuotos pastangos, remiant Kijevą ir sankcijomis spaudžiant Maskvą, bet suteikiant Rusijai galimybę išeiti iš konflikto diplomatinėmis priemonėmis per garantijas, jog Ukraina artimiausiu metu netaps NATO nare. Visam tam prireiks labai daug laiko, bet pradėti reikia dabar.

Planetoje tvarka būtina, jos įvedimas priklauso ne vien nuo to, kaip vertinamos ir kaip veikia Jungtinės Valstijos. Geopolitinės galios bei sprendimų priėmimo mechanizmai decentralizuojasi. Todėl svarbiausias ne klausimas, ar pasaulinė tvarka ir toliau grius, bet – kaip greitai tai vyks ir kiek toli šis procesas gali nueiti.