Sausio 19 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Ne toks paprastas projektas, kurio vardas – Europa. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, laidos įrašą galite išklausyti čia, o mėgstantiems skaityti tekstą, siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.
Jau regėjome europiečių (tikriausiai nebūtų netikslu pasakyti – visų vakariečių) reakciją į dar vieną barbarybės apraišką. Keturi milijonai žmonių Prancūzijoje tylomis praėjo vienybės ir solidarumo žygyje su lentelėmis taip pat arabų kalba „Aš – Šarli“. Į vis dėlto spontanišką akciją sugebėjo atvykti pusšimtis valstybių bei vyriausybių lyderių – kiekis, šiaip jau būdingas oficialiems susitikimams, kuriems, kaip žinoma, rengiamasi gerokai iš anksto.
Bet palikime ramybėje statistiką. Juo labiau, kad tragedijos atminimą ima keisti nenumaldomas europiečių siekis reflektuoti. Kai kada ir viešomis akcijomis. Vokietijos kanclerė Angela Merkel su visu ministrų kabinetu dalyvavo islamo organizacijų lyderių akcijoje „Atvira bei tolerantiška Vokietija“. Drezdene į prieš islamą nukreiptą manifestaciją susirinko daugiau kaip 25 tūkstančiai organizacijos „Europos patriotai prieš Senojo Žemyno islamizaciją“ šalininkų. O štai Bavarijos sostinėje surengta demonstracija su šūkiu „Miunchenas – margas miestas“. Suprask, miuncheniečiai – prieš ksenofobiją. Na, ir kaip be gelžbetoninės Vengrijos premjero Viktoro Orbano retorikos, kuris interviu televizijai kritikavo europietišką multikultūrizmą. Ir grėsmingai pridūrė nepakęsiąs nė menkiausios jo užuominos savo šalyje.
Šiame prieštaringame šurmulyje būta ir nuotaikingo motyvo – tuo pat metu, kai europiečiai protestavo prieš terorizmą arba prieš islamizaciją, Niujorke, Londone, Milane, Bukarešte bei kituose Vakarų didmiesčiuose nutiko akcija „Metro be kelnių“, joje dalyvavę piliečiai lyg niekur nieko į darbus ar kitais reikalais metro keliavo vienomis trumpikėmis. Pirmoje akcijoje 2002-aisiais dalyvavo 7 žmonės, dabar kiek glumindami konservatyvesnius bendrakeleivius kelnių atsisako tūkstančiai metro keliautojų.
Europoje diskutuojama, kaip sakoma, visais gyvenimo atvejais. Senojo Žemyno gyventojai nelinkę atsisakyti teisės į individualizmą, tradiciją vienokį ar kitokį vertybių rinkinį laikyti kiekvieno privačiu reikalu. Svarbu mokėti sugyventi pasaulyje, kurio paprastu jau nebeišeina pavadinti.
Šiandien – apie ne tokį jau paprastą projektą, kurio vardas Europa. Pirma pusė – vokiečių dienraščio „Sueddeutsche Zeitung“ publikacija „Saulėlydžio išvakarėse: Europos Sąjungos (ES) ir Romos imperijos palyginimas“; ir antroji – žinomo vokiečių politiko Joshkos Fisherio straipsnis „Lemiami metai Europai“ iš Amerikos leidinio „Project Syndicate“.
Pirma pusė – „Sueddeutsche Zeitung“ publikacija „Saulėlydžio išvakarėse: Europos Sąjungos (ES) ir Romos imperijos palyginimas“.
Nors daugelis istorija besidominčiųjų nenori to pripažinti, istorinės paralelės egzistuoja. Tai apie jas savo naujoje knygoje „Pakeliui į imperiją“ kalba šiuo metu Briuselyje dėstantis senosios istorijos specialistas Davidas Engelsas. Jis lygina vėlyvąją Romos imperiją su ES ir randa panašių krizės požymių, kurių esmė – jei kokia bendruomenė ima barstyti savo unikalų kultūrinį identitetą, jos susitelkimui kyla pavojus. Jei tokia bendruomenė dar ir nustoja domėtis vertybėmis, kurios ją skiria nuo kitų bendruomenių, jos neišvengiamai laukia nuopolis.
Atėnai sugebėjo apsiginti nuo Persų imperijos spaudimo tik todėl, kad jų bendruomenė sugebėjo pati rūpintis savo dievais, kilme bei vertybėmis, galingo vidinio susitelkimo dėka Atėnai vėliau net patys sugebėjo sukurti imperiją. V amžiuje Galijoje kaip ir kitose Romos imperijos provincijose niekas jau nenorėjo rimtai užsiimti piliečius vienijančiais klausimais, ir tai galų gale lėmė imperijos vakarų dalies žlugimą.
Žinomame Alexanderio Demandto pateiktame Romos imperijos žlugimo priežasčių sąraše yra daugiau kaip 200 pozicijų. Pagrindinėmis nurodytinos tokios kaip kultūrinis suvienodėjimas, individualizmas bei valios paralyžius – tai jos lėmė kultūrinio identiteto išbarstymą. Dabartinė Europa susiduria su išlikimo problema todėl, kad jai grasina ne ekonominė krizė, bet senokai smilkstančios identiteto krizės kaip ir visos mūsų civilizacijos krizė, ypač akivaizdžiai pasireiškianti aršiai kaunantis dėl resursų.
Dabartinės ES identiteto bėdos nėra unikalus istorinis įvykis. Šiais klausimais domėjosi tokie Antikos autoriai kaip Polibijus, Livijus, Ciceronas ir Tacitas, jau naujaisiais laikais apie tai rašė Osvaldas Spengleris ar Arnoldas Toynbee. D. Engelsas savo knygoje pateikia vulgarios lotynų bei vulgarios anglų kalbos vartojimo pavyzdžius, technokratinius demokratinių struktūrų iškraipymus istoriniais laikais ir dabar. Dabartines ES apeliacijas į geografiją kaip vienijantį faktorių knygos „Pakeliui į imperiją“ autorius laiko intelektualine kapituliacija.
Iškalbingas pavyzdys – 2004-ųjų birželį 23 iš 25 ES šalių užsienio reikalų ministrų pritarė, kad iš Europos konstitucijos projekto teksto būtų išbraukta ši Antikos politiko Periklio frazė: „Mūsuose egzistuojančią valstybinę tvarką vadiname demokratine liaudies valdžia, nes ji remiasi ne saujele išrinktųjų, o žmonių dauguma“. Be abejo, tiesa, kad Atėnuose moterys bei užsieniečiai ir vergai neturėjo pilietinių teisių – istorinės bendruomenės nebuvo tokios tobulos kaip šiandien galbūt norėtume. Vis dėlto Periklio pastaba neabejotinai nurodo į šiuolaikinės politinės organizacijos istorinį paveldą. Antikinių demokratijos šaknų kaip politiškai nekorektiškų, vertinant iš šiandienos realijų, atsisakymas iš esmės reiškia identifikacinę savęs kastraciją. Politinio korektiškumo sudedamoji yra būtent tai, ko nebuvo Antikoje ir kas veikiausiai apskritai neturi jokių istorinių paralelių: maždaug, jei jau byrate, darykite tą politiškai korektiškai.
Jei ES piliečiams pavyks atvirai patvirtinti savo prisirišimą prie bendros kultūros bei istorijos su visais jos pakilimais bei nuopuoliais ir tai bus daroma be nuolatinių apeliacijų į tariamą politinį korektiškumą, tik tuo atveju Bendrija galės toliau egzistuoti.
Kuomet šveicarai savo teritorijoje, kur žmonės vartoja keturias kalbas ir kur beveik kiekviename slėnyje nusistovėjusi unikali gyvenimo sankloda, panoro kurti bendruomenę, jiems šovė į galvą pasinaudoti Frydricho Schilerio pateikta mitologine Rütli priesaika. Taip mitas tapo nacijos identiteto kūrimo priemone, ir visai nesvarbu, buvo ar ne ši priesaika kada nors iš tiesų ištarta. F. Schileris į savo herojaus lūpas įdėjo ištarmę, kuri tinka ir dabartinei Europai: „Būkime piliečių-brolių bendruomene, kurios neišskirs jokie vargai nei rūpesčiai!“
Dabar – antra pusė, vokiečių politiko J.Fisherio straipsnis „Lemiami metai Europai“ iš „Project Syndicate“.
Tvirtinama, jog euro krizė baigėsi. Į finansų rinkas grįžo ramybė, ES, konkrečiai, Europos centrinis bankas, tikina, jog valiutų sąjunga bus išsaugota. Vis dėlto pietų Europos ekonomikos vis dar prislėgtos, o ir visą euro zoną tebekamuoja stagnacija, defliacijos spaudimas, krizę vis dar išgyvenančiose valstybėse išlieka aukštas nedarbo lygis.
Akivaizdaus ES valdžios nesugebėjimo dorotis su ekonominėmis bėdomis fone suprantamas yra daugelio Bendrijos narių šalių nenoras laikytis griežto taupymo režimo. Todėl kai kurios valstybės susiduria su politinių perversmų problema.
Naują krizę kaip ir euro krizės atveju veikiausiai išprovokuos politinė sumaištis Graikijoje. Esama rizikos, jog sausio pabaigoje vyksiančiuose išankstiniuose parlamento rinkimuose išloš bei į valdžią ateis radikali kairioji partija „Syriza“. Norėdama laimėti ši partija turi arba klaidinti rinkėjus, arba deklaruoti siekį peržiūrėti Graikijai paskirtas skolos padengimo sąlygas, tuo pat metu planuojant vienašališkus veiksmus, jei derybos dėl to nepavyks.
Žinoma, Graikija per maža, kad jos problemos persimestų visai euro zonai. Bet rinkimų Atėnuose rezultatas gali sukelti paniką finansų rinkose, o tai keltų grėsmę trečiai pagal dydį ES Italijos ekonomikai, o vėliau ir Prancūzijai. Be abejo, gali nutikti stebuklas, ir „Syriza“ neprasibraus į valdžią. Deja, tai tik reikš politinės krizės ES nukėlimą vėlesniam laikui.
Konfliktas dėl griežto taupymo reikalavimo įgijo bauginančius mastus, mat gresia įžiebti nesutarimus tarp Vokietijos bei Italijos, o tai dar blogiau nei konfliktas tarp Berlyno ir Paryžiaus, tandemo, kuris jau šešis dešimtmečius stumia Europos integraciją į priekį. Ir tai vyksta tuo metu, kai auga prieš antieuropietiškų nacionalistinių jėgų įtaka. Kova tarp griežto taupymo šalininkų bei priešininkų gali sugriauti ne tik euro zoną, bet ir visą Bendriją.
Euro zonos krizė bei atsisakymas kurti europietišką ekonomikos augimo skatinimo programą stiprokai prisidėjo prie nacionalizmo atgimimo ES. Šios politinės tendencijos galia geriausiai atsiskleidė 2014-ųjų gegužę vykusiuose rinkimuose į Europos parlamentą, kuriuose nacionalistai sustiprino pozicijas. Nuo tada ši tendencija nesiliauja.
Viena vertus, tai stebina. Nacionalinė vyriausybė pati viena nėra pajėgi spręsti nė vienos problemos, su kuriomis susiduria ir susidurs Europa,. Ksenofobiškos nacionalistinės nuotaikos ypač absurdiškos demografinių realijų kontekste: senstančiai Europai skubiai reikia imigrantų, o ne priešiškumo atvykstantiems.
Taip pat stebina, kaip vangiai europiečiai reagavo į dosnios Kremliaus paramos Senojo Žemyno nacionalistams suteikimo faktą. Pavyzdžiui, prezidento Vladimiro Putino vyriausybė per rusų banką suteikė kelių milijonų eurų kreditą Prancūzijos nacionaliniam frontui. Panašu, kad autoritarinės vertybės ir antiamerikietiškumu atmiešta pasaulėžiūra turi vienijančią galią.
Esama grėsmės, kad kita euro zonos krizė išprovokuos politinę krizę. Todėl stebina, kad valdžia Berlyne, Briuselyje bei kitose ES sostinėse neskuba koreguoti politikos, kuri situaciją tik prastina.
Ir pagaliau, Didžioji Britanija nenumaldomai artėja prie atsiskyrimo nuo Bendrijos. Ši grėsmė yra už 2015-ųjų ribos, vis dėlto ji irgi papildo artėjančios ES krizės paveikslą. Nepriklausomai nuo to, liks ar ne Jungtinė Karalystė Bendrijoje, šie metai Europai bus lemiami.