Sausio 26 d.  „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Vertybės ir ekonomika. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, laidos įrašą galite išklausyti čia, o mėgstantiems skaityti tekstą, siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.

Įspūdis toks, kad mūsų akyse aktualizuojama Samuelio Huntingtono civilizacijų susidūrimo teorija, apie kurią anksčiau dažniau būdavo atsiliepiama skeptiškai. Esą naujausiame pasaulyje dominuoja ne ideologinės, bet veikiau formalios procedūrinės kolizijos, tokios kaip permanentinės varžytuvės dėl paskutinio dar „nepasidalinto“ planetos naudingų iškasenų aruodo Arkties ar deramos vietos globalios ekonominės galios struktūroje.

Pastarųjų mėnesių įvykiai Paryžiuje ir ypač rytų Ukrainoje vertybių temą į dienotvarkę vis dėlto sugrąžino. Kalbant labai paprastai, gal net kiekvienam asmeniškai tenka rinktis, už ką, tiksliau, su kuo jis – lentelėmis „Aš esu „Charlie Hebdo“ taip pat arabų kalba solidarumo žygyje nešinais europiečiais ar su dalyviais mitingo Grozne,  kur deklaruotas solidarumas su vienu iš satyrinio savaitraščio redakcijos žudikų.

Gyvenimas tėra žaidimas „nieko asmeniško, vien verslas“ dvasia ar egzistenciniai pasirinkimai vis dėlto lemia tai, kas vadinama sėkme taip pat ir ekonomine prasme? Tarkime. Kiek iš tiesų ekonominio potencialo turi tikras žaliavų gigantas  Eurazija? Rusai disponuoja didžiausiomis pasaulyje gamtinių dujų atsargomis, europiečiai iki pastarojo meto iš jų gaudavo beveik trečdalį savo suvartojamų dujų.

Tačiau čia svarbiausias veikiausiai žodžių junginys „iki pastarojo meto“. Kas pasidarė, kad Senasis Žemynas nebenori patogiai naudotis esama infrastruktūra? Pasirodo, viena, kai gamtines dujas parduoda demokratinė Norvegija, ir gerokai kas kita, kai tuo užsiima Kremliaus kontroliuojamas rusų koncernas. Gyvenimo kokybė sietina ne tik su natūraliais ištekliais, bet ir dar kažkuo.  Pavyzdžiui, korupcija arba autoritarinių valdžių geopolitinėmis ambicijomis. Žinant šias bei kitas aplinkybes, nebestebina auganti kai kurių naftą išgaunančių šalių (beje, dažniausiai autoritarinių) valdančiųjų elitų panika, regint nenumaldomą šio kuro kainos kelionę žemyn jau ne pirmą mėnesį.

Tai pavyzdėlis tik iš energetikos sektoriaus, kuris, žinia, nėra vienintelis ekonomikoje. Tad gal verta žvilgtelti į turbūt ne tokius jau paprastus buities ir būties santykius ir iš geopolitikos,  bei, pavadinkime, filosofijos pusės, aptarti globalias ekonominės galios slinktis galbūt kaip tik dabar pagreitį įgyjančio civilizacijų konflikto kontekste. Pirma pusė – straipsnis „Eurazijietiška iliuzija“ iš Amerikos žurnalo „Foreign Affairs“, ir antroji – Turkijos leidinio „Zaman“ publikacija „Ar verta tikėtis ekonomikos augimo iš autoritarinio režimo?“

Pirma pusė – straipsnis „Eurazijietiška iliuzija“ iš „Foreign Affairs“.

Sausio 1-ąją Baltarusija, Kazachstanas ir Rusija oficialiai paskelbė apie veiklos pradžią Eurazijos ekonominės sąjungos, su kuria Maskva sieja buvusių sovietinių respublikų politinio vienijimo viltis. Dar gerokai iki jos įsteigimo buvo akivaizdu, jog milžiniški Eurazijos ekonominės sąjungos narių ekonomikų skirtumai naudingi Maskvai, tad kitoms šalims teks antraeilis vaidmuo.

Iki rublio žlugimo gruodį Rusijai teko 87 proc. viso Sąjungos Bendrojo vidaus produkto (BVP), joje gyveno 83 proc. šio ekonominio darinio gyventojų. Palyginimui: didžiausiai Europos Sąjungos (ES) Vokietijos ekonomikai tenka maždaug 21 proc. Bendrijos BVP, joje gyvena 6 proc. ES gyventojų.

Sausį prie Eurazijos ekonominės sąjungos prisijungė Armėnija, gegužę tikimasi Kirgizijos įsiliejimo, bet ir jų ekonomikos per menkos, kad atsvertų Rusijos dominavimą. Vienintelė galimybė paversti Sąjungą rentabiliu dariniu buvo Ukrainos prisijungimas, bet Rusijai aneksavus Krymą tai tapo neįmanoma.

Be to, ji neturi instrumentų, kurie leistų realizuoti ir esamą potencialą.  Sąjungos narų santykius reguliuojančios Eurazijos ekonominės komisijos ir Eurazijos ekonominio teismo sprendimai teturi rekomendacinę galią, gi ES vadovaujančių organų nutarimai visoms Bendrijos narėms privalomi. Dar daugiau, nė viena Eurazijos ekonominės sąjungos narė nedega noru deleguoti savo suverenių galių viršnacionaliniams organams.

Maskva akivaizdžiai tikėjosi, jog partneriai palaikys jos sprendimus sankcijų su Vakarais kare ar bent laikysis neutralumo. Konfrontacija su Vakarais parodė, jog Kremlius linkęs aukoti savo šalies žmonių gerovę geopolitinių tikslų naudai.

Tačiau stiprėjanti krizė atskleidė, ką Sąjungos šalys iš tiesų galvoja viena apie kitą. Rusijai aneksavus Krymą ir ėmus remti separatistus Ukrainos rytuose Baltarusija ir Kazachstanas iš pradžių išreiškė tam tikrą nerimą, bet vengė akivaizdžiai palaikyti kurią nors pusę. Galų gale Baltarusijai ir Kazachstanui teko apibrėžti savo poziciją po to, kai Maskva nepasitarusi su Muitų sąjungos partnerėmis įvedė embargą vakarietiškų maisto produktų eksportui. Abi šalys atsisakė jungtis prie sankcijų, vietoj to pasinaudojo laisvos prekybos režimu ir apeidamos sankcijas ėmė gabenti į Rusiją lenkiškus obuolius, prancūzišką sūrį ir vokišką kiaulieną, gaudamos iš to nemenką pelną.

Gruodį Maskva ėmėsi atsakomųjų veiksmų ir atkūrė pasienio kontrolę bei apribojo krovinių srautus, tokiu būdu pakirsdama Muitų sąjungos ekonominį pagrindą, tai yra laisvą prekių judėjimą. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka tokią Maskvos politiką pavadino kvaila ir išreiškė ketinimą normalizuoti santykius su Vakarais.

Be to, Rusijos rubliui silpstant jos produkcija pinga ir tampa vis patrauklesnė Baltarusijos ir Kazachstano rinkose. Siekdamos apsaugoti savo gamintojus šių šalių vyriausybės bus priverstos imti protekcionistinių priemonių, o tai bus dar vienas smūgis integracijai.

Situaciją prastina ir Maskvos užsispyrimas laikytis dabartinės politikos – gruodį surengtoje metinėje spaudos konferencijoje prezidentas V.Putinas pareiškė, jog Kremlius nekeis politikos Vakarų atžvilgiu. Bet kitos Eurazijos ekonominės sąjungos narės neturi jokio noro skęsti dėl Rusijos problemų. Kuo ši giliau grims į ekonominę recesiją, tuo dažniau jos partnerės dairysis į Vakarus.

Maskva ir Minskas iš tiesų jau rengiasi tokiam variantui. Gruodį prezidentai A.Lukašenka ir Nursultanas Nazarbajevas lankėsi Kijeve ir pademonstravo pasirengimą kalbėtis ir su nauja Ukrainos valdžia, ir Vakarais.

Visa tai nereiškia, jog eurazijietiška integracija artimiausiu metu baigsis. Kol dabartiniai jos narių lyderiai išliks valdžioje, jie nenuoširdžiai skelbs apie ištikimybę Eurazijos ekonominei sąjungai. Bet dėl visavertės partnerystės nebuvimo Sąjunga nustos egzistuoti, kai tik jie neteks valdžios. Eurazijos ekonominė  sąjunga primena demokratiją Rusijoje: visi tikisi, kad ji pagaliau atsiras ir ji kai kada net parodo gyvybės ženklų, tačiau galų gale paaiškėja, jog tai iliuzija.

Dabar – antra pusė, „Zaman“ publikacija „Ar verta tikėtis ekonomikos augimo iš autoritarinio režimo?“

Esama nuomonės, jog ekonominė sėkmė visuomenės akyse užtemdo politinės valdžios polinkį į autoritarizmą. Dar daugiau, autoritarinis stilius neretai siejamas su efektyviai veikiančia vyriausybe, taigi vertinamas kaip pozityvus, ekonomikos vystymąsi skatinantis faktorius. Pastaraisiais metais atlikti tyrimai rodo, kad yra bent jau ne visai taip.

Netrūksta informacijos apie silpnas koalicines vyriausybes, kurių veiklos rezultatai buvo pakankamai menki. Dar daugiau, pasaulinė praktika rodo, jog daugelyje aukštą ekonomikos augimą tempą demonstravusių valstybių buvo tvarkomasi ne vadovaujantis liberaliais-demokratiniais, o  veikiau autoritariniais metodais. Rekordinį augimą pastaruosius 30 metų demonstravo Kinija, kuomet Pietų Korėjoje, Singapūre, Ruandoje ekonomika vystėsi labai dinamiškai, jose irgi valdė autoritariniai režimai.

Tokiuose demokratijos bastionuose kaip Didžioji Britanija, Švedija ar Jungtinės Valstijos tokio pavydėtino augimo nepastebime. Peršasi išvada, kad turėdami galimybę rinktis tarp laisvės ir ekonominės gerovės žmonės linkę atiduoti pirmenybę antrajai. Autoritarinis režimas kaip spartaus ekonominio augimo garantas gali būti populiarus ypač skurdesnėse visuomenėse. Ir tyrimai rodo, kad turtingesnės bendruomenės pirmenybę tekia demokratinėms laisvėms, gi menkesnėmis pajamomis disponuojančiose visuomenėse pastebima priešinga tendencija.

Bet tyrimai taip pat rodo, jog ekonominis augimas autoritarinėse valstybėse ne toks pastovus kaip demokratinėse šalyse. Pasak ekonomikos augimo eksperto Williamo Easterly 2011-aisiais atlikto tyrimo, tik 10 proc. autoritarinių valstybių gali pasigirti tvariu bei stabiliu augimu. Demokratinėse šalyse greitas ekonomikos vystymasis nėra dažnas, tačiau skirtingai nei autokratijos jos rečiau susiduria su ekonominės raidos svyravimais. Autoritariniai režimai gali vystytis labai greitai, bet augimui staigiai sulėtėjus lygiai taip pat gali įpulti į krizę.

Tame nėra nieko neįprasto. Istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai išmintingų, toliaregių valdovų dėka šalys išgyvendavo pakilimą, tačiau vėliau į valdžią iškilus nevykėliams paveldėtojams ištobulinta valdymo sistema sugriūdavo. Dabartiniais laikais paveldėjimą pakeitė rinkimai. Tiesa, jie ne visada užkerta kelią pripažintų lyderių polinkiui slysti į autoritarizmą. Bet ir W. Easterly tyrimas rodo, jog net sėkmingi autoritarai negali visą laiką išlaikyti aukštų ekonomikos rodiklių. Juos lydinti sėkmė permaininga, tad ir tikimybė atsidurti krizės gniaužtuose didesnė. Todėl ne visai teisinga vadovautis logika, kad jei turime gerą lyderį, nieko keisti nereikia.

Pasak 2014-aisiais atlikto tyrimo, valdžioje esantys lyderiai iš tiesų nedaro įtakos ekonominei situacijai. 21 amžiuje ją daugiausia lemia pasaulinė ekonomikos konjunktūra bei visuomenės vertybinės-institucinės struktūros. Valstybės gyvena savo natūraliu ekonominiu ritmu.  Vadinamuosius „stebuklingo augimo“ periodus paprastai lemia ypatingas aplinkybių susiklostymas, bet jie nebūna ilgalaikiai. V. Putino Rusijoje greitą ekonomikos augimą lėmė naftos kainų šuolis, bet kainai krentant daugėja ženklų, jog dešimtmečio pasiekimai daugeliu atžvilgių  bus prarasti.

Todėl daugeliui visuomenių vis dar aktualus klausimas dėl pasirinkimo tarp laisvės ir ekonominės gerovės nėra prasmingas – autoritarinis valdymo stilius negali užtikrinti ekonomikos augimo nei trumpalaikėje, nei ilgalaikėje perspektyvoje. Dar daugiau, dėl autoritarizmo ekonomika vystosi netolygiai, nekalbant jau apie tai, kad jis varžo jūsų asmenines laisves.