Pagal asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, procentą Lietuva yra tarp ES pirmūnų, tačiau pagal dirbančiųjų gebėjimus – prie autsaiderių. Kodėl atsiliekame nuo tų, už kuriuos esame labiau išsilavinę? „Formaliai turime aukšto išsilavinimo lygio visuomenę, tačiau kartu susiklostė ir keistas reiškinys, kad kuo labiau žmogus išsilavinęs, tuo labiau jis linkęs neigti švietimo, žinių atnaujinimo poreikį, neretai net ciniškai atsiliepti apie papildomų kursų, mokymo programų naudą: neva ką nauja ten galima sužinoti. Tai neteisinga, nes jei norime gerai gyventi, turime mokytis ir mokytis.“ – svarsto konsultacijų bendrovės „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktorius Gintas Umbrasas. Ši tema nagrinėjama savaitraščio „Veidas“ 2015 m. sausio 22 d. publikacijoje „Labai mokyti, bet menkai gebantys. Ar Lietuvai tai tinka?“.
G. Umbrasas teigia, kad ir kai kurie neigiami darbo našumo, bendravimo kultūros bruožai yra susiję su neracionalumu, kilusiu būtent iš atsainaus mokymosi.
Jis svarsto, kad Lietuva savo išgalėmis be ES paramos apskritai nebūtų galėjusi skirti dėmesio suaugusiųjų švietimui, tačiau tai nėra argumentas neracionaliai naudoti šias lėšas. O įgyvendinant šiuos projektus, laikantis viešųjų pirkimų principų ir pasirenkant mažiausią kainą neretai buvo taupoma mokymų kokybės sąskaita. Skelbiant konkursus dažnai lektorius pasirenkamas pagal kainą, o ne pagal jo gebėjimą tinkamai perduoti žinias bei tų žinių naudingumą auditorijai.
Kaip pastebi UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ vadovas, darbuotojai, kurie vadovauja tikrosios vertės kūrimui arba patys ją sukuria, yra gaunantys bent dvigubai didesnį atlyginimą ir dažniau dalyvaujantys mokymuose. Jis prisimena, kad iki pradėjo plaukti ES struktūrinių fondų lėšų srautai, gana daug gyventojų mokėsi už savo darbdavių – įmonių, organizacijų lėšas. Dabar finansavimo modelis pakrypo šiek tiek kitaip, kai darbdaviai prie darbuotojų mokymosi prisideda labiau netiesiogiai, sudarydami sąlygas jų tobulėjimui, – išleidžia iš darbo į mokslus, moka atlyginimą už tą laiką, kai darbuotojas mokosi, o ne dirba, ir t.t. „ES neformaliojo švietimo schemos logika – kad į mokymąsi kuo daugiau investuotų ir darbdavys. Pažangios organizacijos tai ir daro: planuoja biudžetus darbuotojų mokymams. Tačiau skriaudžiami dirbantieji archajiško mąstymo įmonėse, kurios galbūt neegzistuos dešimtmečiais, bet gyvuos dar penketą ar šešetą metų. Juk jose dirbantys asmenys sudaro ne tokią mažą visuomenės dalį. Jų darbuotojai nuskriaudžiami dvigubai: maža to, kad jie dirba nelabai pažangioje įmonėje, jiems nepasiekiamas ir tas visuomeninis gėris, kurį lyg ir turėtų užtikrinti biudžeto pinigai, skirti mokymuisi visą gyvenimą“, – mano G. Umbrasas.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje „Veidas“, elektroninė žurnalo versija: http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2015-m.