Vasario 2 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Politinio korektiškumo viražuose. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, laidos įrašą galite išklausyti čia, o mėgstantiems skaityti tekstą, siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.
Prieštaringos ar atvirai niūrokos šiuolaikinio gyvenimo apraiškos kai kada vis dėlto nestokoja pikantiškumo. Kuomet austrų dainininko Tomo Noivirto, labiau žinomo kaip paskutinės „Eurovizijos“ laureatas Končita Vurst, „The Guardian“ žurnalistai paklausė, ką iš mados naujienų jis pasiūlytų Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, šis neslėpdamas susižavėjimo egzaltuotai atsakė, kad ponas V.Putinas ir taip esąs labai patrauklus vyriškis.
Išradingai tarp Vakarų standartų ir gebėjimo prisitaikyti autoritarinėse rinkose laviruojantis Švedijos baldų bei namų apyvokos daiktų prekybos tinklas IKEA vis dėlto apsižiūrėjo, kai gruodį 200 milijonų egzempliorių tiražų paskelbtame prekių kataloge įdėjo tekstą apie lesbiečių Klaros bei Kirsti gyvenimą. Rusijos pirkėjams versijoje jas dėl suprantamų priežasčių teko keisti Ivanu ir Olga, ir tai prekybos tinklui užtraukė Švedijos homoseksualų bendruomenės rūstybę. Ši apkaltino IKEA vadovybę bailumu ir pareiškė, kad straipsniu apie Klarą ir Kirsti buvo galima patikrinti, kas Rusijoje laikoma homoseksualizmo propaganda. IKEA anksčiau ne kartą teko šalinti moterų nuotraukas iš Saudo Arabijai skirtų katalogų.
Ne mažiau nuotaikingai vystosi politinio korektiškumo siužetai rasiniame bei religiniame frontuose. Graikų lengvaatletė Vula Paparachristu išlėkė iš šalies olimpinės rinktinės po to, kai savo „Tvitterio“ paskyroje parašė, jog Graikijoje tiek daug afrikiečių, jog Vakarų Nilo moskitai gali nesibaiminti, vietinio maisto jie tikrai nepritrūks. Kilus triukšmui šalies olimpinis komitetas dėl šventos ramybės nutarė pašalinti sportininkę iš komandos, mat jos žodžiai prieštarauja olimpinio judėjimo idealams.
Teroro aktai Prancūzijoje ir Belgijoje privertė krūptelėti, bet Vokietijos prekybos tinklo „Aldi Süd“ priverstinis sprendimas pašalinti iš prekybos skystą muilą „Ombia 1,001 Nights“ vis tiek kažkiek nuotaikingas, mat šalinimo priežastis – Islamą išpažįstančių Vokietijos gyventojų „Facebooke“ išreikštas pasipiktinimas muilo etiketėje pavaizduota mečete. Iš tiesų, klausimas – priimtina ar ne tualete ir vonioje laikyti šventyklos vaizdą? Nepadėjo ir „Aldi“ savininkų teisinimasis, esą turkų mečetę jie pavaizdavo norėdami pabrėžti muilo egzotišką, rytietišką aromatą. Kokia dar egzotika, kai sprendžiami klampūs kultūrų maišymosi klausimai.
Kai kada dabartinės painiavos priežastimi įvardijami nevienodi skirtingų kultūrų raidos greičiai, maždaug, vieni įsibėgėjo globalia ir technologine 21 amžiaus zovada, kiti tebejuda 19 amžiaus ristele. Tokie maždaug papročių ir santykių nuotykiai besimaišančiame ir persimaišančiame pasaulyje, kuris kuo toliau, tuo labiau primena pasakos „Alisa pasakų šalyje“ vietoves.
Šiandien – apie reiklų žmonijos kontrolierių politinį korektiškumą. Pirma pusė – straipsnis „50 žodžių, kuriuos draudžiama vartoti mokyklose politinio korektiškumo sumetimais“ iš italų dienraščio „La Repubblica“, ir antroji – armėnų politiko Vaano Ovanisiano publikacija „Apie politinį korektiškumą“ iš armėnų leidinio „Yerkir“.
Pirma pusė – straipsnis „50 žodžių, kuriuos draudžiama vartoti mokyklose politinio korektiškumo sumetimais“ iš „La Repubblica“.
Niujorko valstijos švietimo departamentas prieš pustrečių metų uždraudė vartoti kai kuriuos žodžius, kad nebūtų įžeidžiami tam tikrų visuomenės sluoksnių jausmai. Pavyzdžiui, draudžiama vartoti žodį „dinozauras“, kuris ėmė labai patikti vaikams po žinomo animacinio filmo pasirodymo. Bet, pasirodo, „Dino“ primena mums idėją apie evoliuciją, o kalbos apie ją liūdina Visatą iš Dievo kildinančius kreacionistus, ypač po to, kai vienas jų, Rickas Santoriumas, buvo nusitaikęs į Baltųjų Rūmų šeimininko postą.
Draudžiamas žodis „šokiai“, mat pernelyg seksualus ir pasileidęs. Negalima sakyti ir žodžių „gimimo diena“, nes Jehovos liudytojai jos nešvenčia, taigi ištaręs juos galite smogti jauno šios konfesijos adepto jausmams.
Sveiki atvykę į politiškai korektiškiausias klases pasaulyje, kur siekis nieko neįžeisti kai kada atrodo komiškai ar net įgyja absurdo formą. Naujus testus reglamentuojančios direktyvos gali dar labiau diskredituoti švietimo sistemą, kuri ir šiaip neatrodo patikima dėl prastai parengtų dėstytojų ir diskusijos apie tai, kas turi teisę užsiimti pedagogika.
Draudžiamų žodžių sąrašas yra tikra beprotybė dar ir dėl to, kad pašalinus prieštaringus žodžius bei sąvokas tampa neįmanoma nustatyti vaikų gebėjimo mokytis. Negalima vartoti žodžio „skurdas“, nes rizikuojate įžeisti mokinį, kurio tėvas bedarbis. Taip pat uždraustos „skyrybos“, mat išgirdęs šį žodį mažylis gali iš naujo išgyventi šeimos dramą. Negalima tarti ir žodžio „vergovė“, nes įžeisite mažojo afroamerikiečio jausmus.
Švietimo departamentas išsiuntė draudžiamų žodžių sąrašą testų sudarytojams, kurie nuolat tikrina pradinių klasių mokinių žinias. Politinis korektiškumas tapo tikra civilizacine manija, kuri remiasi neįtikėtinu tautų bei kultūrų persimaišymu. Ši sąvoka atsirado būtent Jungtinėse Valstijose praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje, kuomet suaktyvėjo kova dėl pilietinių teisių tarp kairiųjų ir konservatyvių dešiniųjų. Bet kodėl dabar vaikai turi atsakyti už lingvistines suaugusiųjų problemas?
Pasak Kolumbijos universiteto kolegijos dėstytojos Dinos Kuhn, siekiant ištirti mąstymo struktūrą kaip tik būtina naudoti pačius prieštaringiausius terminus, kitaip tariant, žodžius, kurie dažniausiai vartojami viešose diskusijose, mat reikia mąstymo pastangų juos įvertinti. Rašytojo Faddeyaus Russello įsitikinimu, jei vaikams bus draudžiama svarstyti tokias svarbias temas kaip skurdas, evoliucija, religija ar skyrybos, jie niekada neįgis mąstymo bei analizės įgūdžių. Kitaip tariant, taip ir liks mažaisiais dinozaurais, nes jiems bus draudžiama ištarti šį žodį.
Dabar – antra pusė, armėnų politiko V. Ovanisiano publikacija „Apie politinį korektiškumą“ iš leidinio „Yerkir“.
Pradėkime nuo nelabai linksmo amerikietiško pokšto, jog Amerikoje daugiausia šansų gauti gerą darbą turi juodaodė šluba lesbietė, nes kiekvienas darbdavys turi paisyti įvairiausioms mažumoms nustatytų kvotų. Priimdamas į darbą juodaodę šlubą lesbietę darbdavys suteikia galimybę ribotų fizinių galimybių rasinės ir netradicinės seksualinės orientacijos mažumų atstovei moteriai. Taigi keturi viename.
Mano draugas vokietis nuolat bylinėjasi su savo darbuotojomis turkėmis, kurios įsidarbina, po kelių mėnesių išeina į jo gerai apmokamas dekretines atostogas ir niekada negrįžta, gimdydamos vaikus vieną po kito ir gaudamos dar ir dosnią pašalpą iš Vokietijos vyriausybės. Mano draugas tuos procesus nuolat pralaimi, kai kurie vokiečių laikraščiai jo užsispyrimą laiko politiškai nekorektišku. Nepriimti turkių į darbą jis negali, nes gali būti apkaltintas diskriminacija.
Ir visiškai anekdotiški dalykai vyksta Kanadoje, kur apimta antirasistinio humanizmo Toronto policija uždraudė nurodyti ieškomų nusikaltėlių odos spalvą. Kretinizmo viršūne (beje, kretinizmas irgi politiškai nekorektiškas žodis, dabar įprasta sakyti „alternatyvi logika“) galima laikyti 30 metų senumo „Gremy“ premiją pelniusios vienos grupės „Dire Straits“ dainos draudimą, mat kažkoks netradicinės seksualinės orientacijos atstovas parašė skundą Kanados valdžiai dėl ne itin pagarbaus žodžio homoseksualų adresu. Tokiu atveju politinio korektiškumo reikalavimų neatitinka ir Biblija.
Mano manymu, agresyvus politinio korektiškumo kanonų taikymas galų gale veda į šizofreniją, nes tik išorinė tolerancija neturi nieko bendro su auklėjimu bei artimo meile. Politinio korektiškumo normos iš statistinio vartotojo nereikalauja nuoširdaus, išmanymu paremto santykio į kitos rasės, religijos, seksualinės orientacijos ar kitaip kitokį asmenį. Galimos bausmės grėsmės pagrindu tik reikalaujama laikytis formalių taisyklių bei elgesio standartų, pavyzdžiui, jei viešai išreikšite susižavėjimą moters grožiu, galite turėti problemų dėl seksualinio priekabiavimo.
Įdomu tai, kad politinio korektiškumo normų reikalaujama laikytis pirmiausia iš įstatymams paklusnių piliečių, nors pačios mažumos tolerancija ne visada pasižymi. Bet koks mėginimas atmesti ar bent kritikuoti jų kai kada primygtinai deklaruojamą stilių gali sulaukti tokios intensyvios tarptautinės atakos, jog pamėginęs kritikuoti ilgam pamirš apie žodžio laisvę. Pamėginkite kaip Salmanas Rushdis parašyti drąsią knygą apie Islamą ir būsite priverstas slapstytis visą gyvenimą.
Na, ir tikra politinio korektiškumo klasika galima laikyti nusikaltėlio ir aukos sulyginimą, pasaulyje jis išplito tiek, kad nieko jau nebestebina. Gvantaname kalinamų teroristų turime gailėti lygiai taip pat kaip nušautų ar susprogdintų jų aukų. Tokiame kontekste nebėra prasmės kalbėti apie blogio ir gėrio kovą o akivaizdaus teisingumo reikalavimas paskandinamas abstrakčios sąvokos „žmogaus teisės“ balutėje.
Politinio korektiškumo leksikoje įsitvirtinęs mažumų teisių absoliutinimas kaip tik trukdo suvokti tų pačių mažumų esmę. Kai kurios iš jų tik iš pirmo žvilgsnio atrodo esančios mažumos, o iš tiesų savo lūkesčiais, svajonėmis atspindi dar tik besimezgančiuos daugumos interesus. Žalieji savo veiklos pradžioje atrodė kaip negausus marginalinių keistuolių sambūris, o dabar esame visai planetai svarbių jų idėjų įsitvirtinimo liudininkai.