Vasario 23 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Depresija namuose ir globaliu mastu. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, laidos įrašą galite išklausyti čia, o mėgstantiems skaityti tekstą,  siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.

Vargu ar kas labai prieštarautų teiginiui, jog žmonija vėl paradoksaliai pradeda gyventi augančių įtampų sąlygomis – kokia tik nori prasme, psichologine, demografine, geopolitine ir taip toliau. Į tą nurodančių ženklų bei faktų kiek nori.

Neatlaikę karštligiškos konkurencinės įtampos bei streso pernai kaip lapai krito Londono Sičio bankininkai, beje, dažnai užimantys aukštas pozicijas karjeros hierarchijoje. Banko „J. P. Morgan“ technologijų departamentui vadovavęs amerikietis Gabrielis Madži iššoko iš 50 dangoraižio aukšto. Tą pačią dieną Londono policijai teko važiuoti į prestižinį Čelsio rajoną, kur savo bute iš gyvenimo pasitraukė kitas amerikietis, buvęs „Deutsche Bank“ vadovas Wiliamas Broksmitas.

Kaip niūrokai konstatavo dienraštis „La Repubblica“, kai tempas pašėliškas, pasirinkimas ne toks jau ir didelis – geriausiu atveju atsistatydinimas, blogiausiu – patys žinote. Depresija valdo ir kaltas nebūtinai persidirbimas. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip jaučiasi jautresnis, iš tiesų tėvynę mylintis ukrainietis ciniškos Rusijos agresijos akivaizdoje. Vien Prancūzijoje depresija kamuoja daugiau kaip 3 milijonus žmonių, be to, psichinės negalios yra pagrindinė savižudybių priežastis.

Jei reikalai ir toliau judės panašia kryptimi, Pasaulinė sveikatos organizacija prognozuoja, jog iki 2020-ųjų depresija gali tapti svarbiausia sveikatos negalavimų priežastimi tarp moterų ir antra pagal svarbą tarp vyrų.

Galima, bet nebūtinai teisinga prielaida, jog depresija labiau būdinga pažengusioms visuomenėms. Veikiausiai toks įspūdis susidaro todėl, kad išsivysčiusiose šalyse dėmesio jai skiriama daug. Britų premjeras Davidas Cameronas net yra inicijavęs ir finansuoja kasmetinę apklausą, siekdamas aiškintis britų pasitenkinimo gyvenimu ir laimingumo laipsnį. Rezultatai visokie – 2013-ųjų tyrimas parodė, jog labiau išsilavinę ir aukštesnes pareigas užimantys piliečiai dažniau ir stipriau išgyvena nerimą dėl stresų negu ypatingų įsipareigojimų neturintys nerūpestingi jų bendrapiliečiai. Gyvenimas vis dar nestokoja paslapties.

Be abejo, nėra taip, kad viskas būtų vien niūru. Neseniai paskelbtame mokslininkų Andrew Millerio bei Charleso Raisono tyrime parodoma, kad depresijos riziką didinantys genai stiprina organizmo imuninę gynybą nuo infekcijų. Specialistai daro prielaidą, jog šie su žmogiška kančia sietini genai galėjo būti reikšmingi visai civilizacijos istorijai. Apimtas streso mūsų protėvis užsisklęsdavo, tapdavo pasyvus, ir tai suteikdavo galimybę organizmui susitelkti ties kova su infekcijomis. Be to, uždarumas ribodavo kontaktus su kitais, taigi sumažėdavo rizika būti užkrėstiems tiems kitiems.

Na, ir pagaliau, po visų sociologinių, istorinių ekskursų – kaip ten yra išsitaręs puikusis Luoisas Borchesas: Žemėje yra gimęs vienas ir miręs vienas žmogus. Ir tas žmogus visada buvo vienišas“. Kiekvienas atvejis dar ir individualus, nepaisant mūsų prisirišimo prie apklausų statistikos.

Šiandien – pora fragmentų apie dvasinę mūsų sveikatą. Pirma pusė – straipsnis „Kur stresas stipresnis – namuose ar darbe?“ iš dienraščio „The Washington Post“, ir antroji – kito Amerikos leidinio „Project Syndicate“ publikacija „Susidūrimas su psichinėmis negaliomis“.

Pirma pusė – straipsnis „Kur stresas stipresnis – namuose ar darbe?“ iš „The Washington Post“.

1997-aisiais sociologė Arli Holshild privertė suabejoti tradicine šeimyninio gyvenimo interpretacija, kai pareiškė, jog daugeliui tėvų darbas tampa tikrais namais. Gi tikruosiuose supami nepatenkintų vaikų, įžeidžių sutuoktinių, nesibaigiančių rūpesčių, streso ir sumaišties jie jaučiasi lyg plūktųsi sunkiame darbe. Pernai sociologės teiginio pagrįstumą patvirtino ir  mokslininkai.

Praėjusių metų pavasarį paskelbti rezultatai tyrimo, kurio metu matuotas streso hormono kortizolo lygis dirbančių žmonių organizmuose visos darbo dienos metu. Gauti duomenys atskleidė jo koncentracijos skirtumus tarp vyrų bei moterų, pasak vienos tyrimo bendraautorių Saros Damask, moterys darbe jaučiasi gerokai laimingesnės negu namuose. Gi vyrai po darbų grįžę į namučius jaučiasi vos šiek tiek geriau nei darbe.

Tiriamieji penkis kartus per dieną davė seilių mėginius, pagal kuriuos tirtas kortizolo lygis, be to, nešiojo specialius įrenginius, per kuriuos mokslininkų paprašyti informuodavo apie savo nuotaiką. Rezultatas patvirtino ankstesnių tyrimų duomenis: dirbantys žmonės psichiškai bei fiziškai sveikesni negu nedirbantys. Tradiciškai įprasta, kad daugelis žmonių įvardija darbą kaip pagrindinį streso šaltinį.

Kodėl daugelis žmonių patiria namuose stresą? S. Damask vertinimu, namuose mūsų laukia daug įvykių, baigti dorotis su bent vienu iš jų – jau problema. Vis dėlto neskubėkime smerkti – ypač mamų, tų beširdžių darboholikių, kurios renkasi ilgas darbovietėje praleistas valandas, o ne šeimos židinio palaimą. Šia prasme paminėtinas kitas tyrimo rezultatas: išeiginėmis dienomis ir moterys, ir vyrai patiria daug mažiau streso negu per darbo savaitę. Problema ne ta, kad žmonėms labiau patinka darbe nei namuose su vaikais. Streso šaltinis yra  pareiga daryti vienu metu ir viena, ir kita. Mus žudo vaidmenų derinimas.

Ypač kenčia moterys. Nors genderiniai vaidmenys civilizuotose visuomenėse pakankamai suderinti, kad moterys galėtų leisti sau dirbti, jie vis tiek ne ypač įpareigoja vyrus namuose nuveikti bent kiek daugiau. Moterys ne tik daugiau rūpinasi vaikais, buitimi, bet ir užsikrauna šeimos gyvenimo planavimo bei organizavimo naštą. Todėl namai joms – dar viena griežtai reglamentuoto darbo vieta, be deramos paramos tai gali atnešti daug nuoskaudų bei nusivylimo.

S. Damask bei jos kolegų vertinimu, geriausias būdas sumažinti stresą – daryti darbo bei namų rūpesčių derinimą kuo labiau priimtinu, formuojant kažką panašaus į šeimyninę darbo politiką. Pavyzdžiui, sekant principu tik į rezultatą orientuotos darbo aplinkos, pagal kurią darbuotojai vertinami pagal veiklos efektyvumą, o ne tai, kiek valandų atidirbo. Verta įsiklausyti į dabartinių trisdešimtmečių kartą, kuri siekia užsiimti reikšmingu darbu, bet nesutinka jam skirti tiek dėmesio, kad būtų užbrauktas bet koks asmeninis gyvenimas. Tik tokiu atveju bus galima ką nors reikšmingai keisti – jei ne mūsų pačių, tai vaikų labui.

Dabar – „Project Syndicate“ publikacija „Susidūrimas su psichinėmis negaliomis“.

Skurdžioms bei vidutines pajamas uždirbančioms šalims tenka 75 proc. visų savižudybių dėl   psichinių negalavimų, todėl šiai problemai pastaruoju metu skiriamas padididintas dėmesys.  Praėjusių metų Davoso ekonomikos forume atnaujinta Tarptautinės psichinės sveikatos apsaugos tarybos darbotvarkė po Harvardo sveikatos apsaugos mokyklos prognozės, jog pasaulinės išlaidos psichinėms negalioms gydyti per artimiausią dvidešimtmetį perkops išlaidas vėžiui, diabetui ir kvėpavimo ligoms kartu sudėtoms.

Vis dar daug žmonių psichines negalias laiko charakterio problema ar valios trūkumu, bet smegenys yra toks pat kūno organas kaip ir bet kuris kitas. Negalima kaltinti žmogaus dėl jo smegenų disfunkcijos, jo pažeidimų kamuojami nusipelno tokio pat lygio bei kokybės medicininės pagalbos, kokios tikimės susidūrę su bet kurios kitos kūno vietos negalia.

Depresija – labiausiai paplitęs psichinis negalavimas. Šios negalios kamuotas rašytojas Wiliamas Styronas 1989-aisiais paskelbtuose memuaruose teisingai pastebi, jog ir žodis „depresija“ per silpnas, kad pakankamai apibūdintų žmogų užvaldančią nevilties, apatijos ir baimės būseną. Kraštutinės jos apraiškos visiškai paralyžiuoja mūsų valią.

Psichinius negalavimus dažnai lydi kitos sveikatos problemos – smegenų pažeidimai gerokai didina riziką chroniškų susirgimų, tokių kaip širdies-kraujagyslių ar kvėpavimo sistemos negalavimai. Pavyzdžiui, sveikimo prognozę po širdies smūgio depresijos buvimas arba nebuvimas lemia daugiau negu bet koks poveikis širdies funkcijai. Ne veltui populiarus posakis, kad nėra sveikatos be psichinės sveikatos.

Psichinės ligos gali būti tokios pat fatališkos kaip fizinės – iš gyvenimo savo noru pasitraukia maždaug 7 proc. stiprios depresijos kamuojamų žmonių, tokių planetoje kasmet priskaičiuojama daugiau kaip 800 tūkstančių.

Šios problemos sprendimas reikalauja novatoriškų sprendimų, nepakanka vien padaryti gydymą prieinamą. Depresijos kamuojami žmonės gali neigti ligą arba jausti tokią didžiulę neapykantą sau, kad mano esantys neverti ir atsisako pagalbos. Net labiausiai išsivysčiusiose šalyse tik maždaug pusė sergančiųjų depresija nuo jos gydosi. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, besivystančiuose kraštuose nesigydo 76-85 proc. rimtų psichinių negalių turinčių žmonių.

Bet kuriuo atveju tenka pripažinti, jog psichinių negalavimų gydymas globaliu mastu labai toli iki pakankamo. Reikia ieškoti subtilių metodų, kaip padėti šiems žmonėms – net ir skurdžioje aplinkoje vietos gyventojus bei šeimos narius galima išmokyti trumpos, bet efektingos psichoterapijos, galinčios gydyti nuosaikias depresijos ar nerimo formas.

Laimei, esama vilties teikiančių iniciatyvų. Praėjusių metų balandį Amerikos nacionalinis sveikatos apsaugos institutas inicijavo naują psichinės sveikatos gerinimui skirtą 10 metų programą, prie kurios prisijungė Europos Sąjunga, Izraelis, Japonija, Kinija, Australija bei Kanada. Didėja filantropų dėmesys šiais problemai – Jungtinėse Valstijose jie skyrė 650 milijonų dolerių Stenlio psichiatrinių tyrimų centrui. Biomedicinos tyrimai teikia vilties, kad bus išrasti smegenų ligų gydymui skirti vaistai. Esama vilties, kad galėsime vis geriau dorotis su vienu seniausių žmoniją kamuojančių negalavimų.