Kovo 30 d. Arūno Sprauniaus rengiamoje radijo stoties „Žinių radijas“ laidos „Dvi pusės“ tema – Militaristinio naratyvo sugrįžimas. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, laidos įrašo galite klausytis čia. Taip pat pateikiame šios laidos tekstą. Malonaus klausymosi ar skaitymo!

Miuncheno konferencijos saugumo klausimais direktorius ir buvęs Vokietijos pasiuntinys Amerikoje bei Jungtinėje Karalystėje Wolfgangas Ischingeris interviu dienraščiui „Tagesspiegel“ neseniai niūrokai pripažino, kad šiuo metu pasaulinė tvarka byra, vien 2014-aisiais kilo du stambūs konfliktai – Irake ir Ukrainoje. Pasaulyje randasi vis daugiau viena kitą dubliuojančių lyg ir valdymo struktūrų, tokių kaip Didysis aštuonetas ar Didysis dvidešimtukas, tačiau jų priimami sprendimai globaliu mastu vis mažiau paveikūs. Kaip yra vaizdžiai pastebėjęs vienas Amerikos ekspertas, artėjame prie „didžiojo nulio“.

Vokiečių diplomatas kalba apie būtinybę reformuoti Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybą, į kurią  būtina įsileisti bent Indiją ir Japoniją. Kilnus gestas vokiečio, kuris neabejotinai yra patriotas savo šalies, ne vien Europoje vaidinančios vis įtikinamesnį stabilizuojantį vaidmenį. Bet ponas W. Ischingeris diskretiškai sako, jog jo tėvynei pakaks geopolitinio svorio gimtajame žemyne, kad šis ir toliau įstengtų kalbėti vienu balsu.

Ypač kontekste dabartinių realijų, kuomet Maskva, viena vertus, daro viską, jog išardytų europiečių vienybę, iš kitos pusės, telkiasi per 20 amžių sukauptą propagandinį arsenalą, kad išvestų iš pusiausvyros bent nekantresnes ES nares, jų elitams kaldama ir kaldama apie sankcijų žalą ar inicijuodama savo karinių lėktuvų arba laivų „vojažus“ palei Europos valstybių teritorijas. Pono W. Ischingerio vertinimu, NATO privalo išlikti kantrus ir jokiu būdu neatsakyti Maskvai karinių raumenų demonstravimu. Maždaug, neprarasti kantrybės ir nepaliauti versti rusus derėtis.

Tik kažin ar tai, kaip ir Saugumo Tarybos papildymas, begali ką iš esmės pakeisti. Pakanka pasiklausyti Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo absoliutaus etinio kosmoso, kai šis deklaruoja, esą Rusija neleis naujo Šaltojo karo ir kaltina Vakarus jo eskalacija, o rytų Ukrainos separatistai šaudo naujausiais rusiškais ginklais ir valstybinė rusų žiniasklaida dergia – ką ten Kijevą, visą ukrainiečių tautą dalykais, kurie kvalifikuotini anapus gėrio ir blogio. Tikras propagandos ir demagogijos triumfas, dar vienas ir vargu ar paskutinis.

Vokiečių diplomatijos veteranas praėjusius metus laiko epochiniais ta prasme, kad būtent tada ėmė griūti (ar pradėta griauti – kiekvienas tesprendžia pats) po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusi tvarka. O juk amžių sandūroje, kai skaitėme Frensio Fukuyamos „Istorijos pabaigą“, o santarve bei laisva prekyba įtikėję Vakarai mažino karinius arsenalus ir (Nyderlandai iš 200 karinių lėktuvų pasiliko pusšimtį) biudžetus gynybai, lūkesčių turėjome. Ypač po drastiško 20 amžiaus, per kurį kariniuose konfliktuose žuvo iš viso milijardas žmonių.

Išeitų, nyrame į, pavadinkime, geopolitinio vakuumo etapą, militaristinis naratyvas reanimuojamas. Kai taip, pirma pusė – publikacija „Mūšio vieta – didmiestis“ iš Amerikos žurnalo „The National Interest“, ir antroji – Prancūzijos leidinio „Le Huffington Post“ straipsnis „Moterys – karų ateitis?“

Pirma pusė – publikacija „Mūšios vieta – didmiestis“ iš „The National Interest“.

Kai planetoje tiek daug krizių, kam galvoti dar ir apie karinius veiksmus mieste? Atsakyti į šį klausimą galima paprastai: miestuose gyvena žmonės, su kuriais tenka kariauti, taip pat tie, ką reikia ginti. Juk, kaip nurodoma Amerikos nacionalinės tarybos žvalgybos klausimais ataskaitoje, 2030-aisiais miestuose gyvens 60 proc. planetos žmonių. Kitaip tariant, jei Jungtinės Valstijos nori ateityje ginti savo interesus, turės tą daryti miestuose.

Didmiesčių augimas iki 10 milijonų ir daugiau gyventojų karinius veiksmus gerokai apsunkina. Dalis didžiausių planetos miestų, tokių kaip Tokijas ar Šanchajus, yra ir bus sąlyginai saugūs. Gi

Lagoso ar Karačio tipo didmiesčiai veikiausiai taps nestabilumo bei netvarkos centrais. Jiems augant didės infrastruktūros apkrovimas, o tai skatins visuomenės susipriešinimą. Atsiradusi socialinė-politinė trintis skatins konflikto tikimybę. Problemoms paaštrėjus miestai su silpna valdymo sistema spaudimo gali neatlaikyti. Kuomet nestabilumas ims grėsti vietos gyventojų interesams, Amerika bei jos sąjungininkės gali būti priverstos įvesti tvarką.

Tam tikra prasme karų miestuose epocha jau prasidėjo. Mogadišas, atskiri Irako rajonai ir net „Charlie Hebdo“ puolimas Paryžiuje – visa tai jau leidžia matyti, kokio pobūdžio konfliktai bus dažniausi. Jei armija nesugebės prie jų prisiderinti, ji negalės efektyviai prisidėti prie valstybinės politikos įtvirtinimo. Norint tinkamai pasirengti karui naujomis sąlygomis, būtinas vadovavimo decentralizavimas, naujų technologijų įsisavinimas ir gebėjimas kurti bei vadovauti ir karinėms, ir pilietinėms struktūroms.

Didmiesčio kovinėje erdvėje kariaus kuopos ir batalionai. Tokiuose daliniuose situacijos kontrolė beveik pilnai priklauso nuo vadų. Todėl jie privalo būti tinkamai apmokyti ir parengti staigiai priimti sprendimus net nesuprantamose situacijose, taip pat gebėti rasti optimalų balansą tarp taktinių sprendimų ir kultūrinės-regioninės miesto specifikos. Kariškiams privalu diegti tokias savybes kaip greita reakcija, ištvermė bei išradingumas. Kuopų ir batalionų vadams teks vadovauti lokaliam karui, kuriame labai svarbus taikinių kiekis – juos rasti gana sunku, užtat aptikus  sunaikinti paprasčiau.

Be abejo, išradingumo bei gudrumo kare neužtenka. Daliniai privalo būti deramai ginkluoti ir aprūpinti, apmokyti taktikos, kuri geriausiai tinka miesto sąlygomis. Sausumos pajėgoms gali prireikti daviklių, vaizdo įrašus darančių aparatų, įslaptintų ryšio bei valdymo priemonių, 3D spausdintuvų bei kitos moderniausios įrangos. Kad daliniai į kovos vietą atvyktų laiku, juos dera aprūpinti ir plaukmenimis, nes daugelis pasaulio didmiesčių yra prie vandenų.

Tiesa, situaciją komplikuoja tai, jog dabar vis dažniau kariauja nevalstybinės pajėgos, kurios įsigyja ir šiuolaikinės technikos, kuria anksčiau disponavo tik valstybės. Todėl būtini tikslūs žvalgybos duomenys, leisiantys aplenkti net moderniausiai apsiginklavusį priešininką.

Taip pat labai svarbu net karinių veiksmų metu valdyti miestą – palaikyti viešąją tvarką bei teikti paslaugas. Tai reiškia, jog kariškiai privalo veikti kartu su pilietine valdžia. Taip pat būtina palaikyti ryšį su vietos gyventojais, kurie teritoriją bei vietos kultūrą žino geriau už bet kurį užsienietį. Armija turi tapti savotišku reagavimo į krizes centru didmiestyje.

Didmiesčių karų požymių vis daugėja, ir kariškiams lieka ne taip daug laiko spręsti čia išvardytus sudėtingus uždavinius. Didmiesčių saugumu turime pradėti rūpintis jau dabar, jei norime išvengti rimtų problemų ateityje.

Dabar – antra pusė, Le Huffington Post“ straipsnis „Moterys – karų ateitis?“

Amerikoje į armiją įstojusios moterys gauna priėjimą prie ginklų ir gali stoti į kovinius dalinius. Akivaizdus paradoksas: žmogui paprastai suteikiama teisė gintis nuo prievartos, gi šiuo atveju tūkstančiai moterų (Jungtinių Valstijų karinėse pajėgose jų apie 200 tūkstančių) gauna galimybę aukoti save. Ši aplinkybė atrodo dar keistesnė dėl to, kad moterys tradiciškai laikomos vyrų karinės agresijos aukomis (pavyzdžiui, patiria prievartavimus).

Kita vertus, prievartavimu gali būti apkaltintos ir moterys – 2011-aisiais Tarptautinis tribunolas Ruandoje pripažino buvusią šios šalies šeimos bei moterų reikalų ministrę Poliną Njiramaschuką kalta dėl nusikaltimų prieš žmogiškumą, nes tai ji planavo masinius žudymus bei prievartavimus per 1994-ųjų genocidą.

Laikai keičiasi, ir Holivude įsitvirtina naujas karo veidas. Įvairius apdovanojimus susirinkusiame seriale „Svetimas tarp savų“ pagrindinė herojė CŽV agentė moteris kenčia dėl bipoliarinio sutrikimo ir tuo pat metu demonstruoja neįtikėtiną moterišką išradingumą ir net aiškiaregystę.

Ką reiškia šios kareivinėse įvykusios permainos? Mūšyje moterys tampa tokiais pat kariais kaip ir vyrai. Jos siekia perimti krikščionybės įtvirtintą karo etiką, kuri remiasi riterystės dvasia dvikovoje. Garbingos kovos tradicija puoselėjama ir jėgos panaudojimą aptariančiose mokymo priemonėse apie teisėtą gynybą ir būtinybę brėžti ribą tarp kariškių bei taikių gyventojų. Taisyklės, be abejo, geriau negu teisinis vakuumas, kuriame įmanoma viskas. Vis dėlto apsigauti nereikėtų – jos turi pateisinti gyvybės atėmimą iš kito žmogaus. Vyrai nustato taisykles, o moterys siekia kaip lygios jas taikyti.

Tradiciniuose senovės karuose moterys vertintos įtariai kaip žmogiškos būtybės, kurias pati gamta pavertė ramybės drumstėjomis armijoje. Tai dėl jų buvo laužoma disciplina ir plito anarchija. Todėl moterų ginklai tradiciškai buvo nuodai, vylius bei apgavystės.

Vertinant situaciją iš kitos pusės, ar galima tikėtis, kad moterims priskiriamas išradingumas gali kuo nors papildyti armijos kodeksą dabartiniais laikais, kuomet ypač aktualus tapo informacijos rinkimo klausimas ir rašoma daugybė vadovėlių apie šnipinėjimo etiką? Gal empatija, kuri svarbi psichologijoje, taps tokia pat vertinga ir karyboje, ne tik medicinoje?

Kitas klausimas, kokios gali būti to pasekmės. Pasak tarp Amerikos jūrų pėstininkų 2006-aisiais atliktos apklausos, beveik 40 proc. šių drąsių kareivų laiko kankinimus priimtina priemone, siekiant išgauti svarbią informaciją, ir tik pusė mano, jog islamistai bei teroristai nusipelno žmogiško santykio.

Taigi, ar pavyks naujosioms amazonėms priversti savo ginklo draugus laikytis naujų taisyklių bei metodų? Žinoma, jei viskas nesusiklostys griežtai priešingai.