2015 m. balandžio 27 d. Arūno Sprauniaus rengiamoje radijo stoties „Žinių radijas“ laidoje „Dvi pusės“ kalbama apie tikrovę psichoanalitinėmis kategorijomis ar bent tų kategorijų pavadinimais. Pirma pusė – publikacija „Nafta ir paranoja“ iš žurnalo „Le Monde diplomatique“, ir antroji – internetinio leidinio „Slate.fr“ straipsnis „Klimatinė psichoanalizė: kodėl mūsų laukia depresija“. Laidos įrašo galite klausytis paspaudę čia. Taip pat pateikiame šios laidos tekstą. Malonaus klausymosi ar skaitymo!

Psichoanalizė smelkiasi į vis naujus mūsų egzistencijos plotus, ir tai teisinga – su paranoja ar depresija nepapokštausi, gali nebent kovoti. Vokiečių-amerikiečių psichoanalitiko Herberto Freidenbergo 1974-aisiais sugalvotas terminas „Burnout“, šiuo atveju verstinas kaip „perdegimas“ ar „išdegimas“, be abejo, taikytas ir tebetaikomas žmonėms. Kalbama apie fizinį bei emocinį išsekimą nesibaigiančiose gyvenimo lenktynėse – tempas patikimai įsitvirtino kaip bene pagrindinis naujausių laikų „išdeginantis“ bruožas.

Tiesa, psichiatrai labiau linkę kalbėti apie depresiją, kuri vien Vokietijoje kamuoja apie 4 milijonus žmonių. Kaip yra pastebėjęs buvęs kompanijos „Swisscom“ vadovas Karstenas Schlotteris, kažkuriuo momentu pajuntate, kad be sustojimo vykdote nesibaigiančius įsipareigojimus, ir gyvenimas ima priminti chronišką bėgimą ratu. Ponas K. Schlotteris galų gale neištvėręs savavališkai paliko šią ašarų pakalnę. Niūroka, bet ne jis vienas.

Mūsų pasaulis, be abejo, geriausias iš visų įmanomų, dėl to niekas nesiginčija, įvairiopų gėrių tik daugėja. Pavyzdžiui, Amerikos senatorius Edas Markey apie vasarą: tiesiog švytime, persukę laikrodžius į vasaros laiką. Kita vertus, tempui apibūdinti kažkodėl vis dažniau pasitelkiama specializuota, pavyzdžiui, psichoanalitinė frazeologija – nenumaldomai atverdami būtovės slėpinius jau žinome, kad, pavyzdžiui, karvės sunkokai prisitaiko prie laikrodžių rodyklių persukimo, išmilžiai mažėja, veikiausiai dėl psichologinių problemų. Vėl ji, psichoanalizė.

Psichoanalitinę išmintį turbūt reikia ir apsimoka skleisti visuotiniais, tarkime, globalios geopolitikos ir globalios ekonomikos mastais. Kaip teigė vienas politinis veikėjas, jis visada atviras naujiems duomenims, tačiau tik tiems, kurie patvirtina jo nuomonę – žmogaus psichika veikia būtent taip. Jei žmonių psichika, tai gal ir ištisi gyvenimo sektoriai veikia būtent taip, žmonės juk vis tiek laikomi visų įmanomų sektorių veikimo kalviais.

Taigi, apie tikrovę psichoanalitinėmis kategorijomis ar bent tų kategorijų pavadinimais. Pirma pusė – publikacija „Nafta ir paranoja“ iš žurnalo „Le Monde diplomatique“, ir antroji – internetinio leidinio „Slate.fr“ straipsnis „Klimatinė psichoanalizė: kodėl mūsų laukia depresija“.

Pirma pusė – publikacija „Nafta ir paranoja“ iš „Le Monde diplomatique“.

„The New York Times“ žurnalistas Thomas Friedmanas 2009-aisiais atvėrė Pirmą naftos politikos dėsnį, pagal kurį nafta turtingose šalyse žmogaus teisių lygis atvirkščiai proporcingas šios žaliavos kainai. Tiesa, Th.Friedmanas patikslino, jog dėsnis netinka tokioms puikioms šalims kaip Didžioji Britanija, Norvegija ir Jungtinės Valstijos. Bet praėjusių metų birželį prasidėjęs šio kuro kainų kritimas nė per plauką nepadidino žmogaus teisių Maskvoje ar Er-Rijade.

Vis dėlto, kame naftos kainos svyravimų paslaptis, kai jos nuo 110 dolerių už barelį 2011-aisiais nukrito iki 46 dolerių šį sausį, o dabar svyruoja ties 60 dolerių? Analitikų vertinimu, chaosas Artimuosiuose Rytuose bei gavybos mažėjimas Amerikoje turėtų kainas kilstelėti. Kurgi ne. Pirma, Kinijos ekonomikos augimo lėtėjimas ir jo nebuvimas Europoje pasiūlą mažina. Antra, pasaulinė naftos pasiūla išaugo labiau negu anksčiau tikėtasi – gavybos apimtis didina Libija, jų nemažina Irakas, muša rekordus skalūnų naftos gavyba Jungtinėse Valstijose. Šios bei kitos aplinkybės yra neatsiejama dalis geostrateginio vaizdelio, kuris kursto įvairiausius svarstymus apie šios rinkos žaidėjų ketinimus.

Naftą eksportuojančių šalių organizacijos OPEC lyderės Saudo Arabijos naftos ministras Alis al-Naimi praėjusių metų lapkričio 27-ąją atsisakė mažinti naftos gavybą, net ir staigiai krintant kainai. Turkijos naujienų agentūra „Anadolu“ prieš tai citavo vieną saudų analitiką, pasak kurio, Er-Rijadas sąmoningai muša kainą, oficialiai siekdamas išsaugoti saudų valdomos rinkos dalį, neoficialiai – norėdamas priversti Iraną atsisakyti branduolinės programos ir Maskvą neberemti Sirijos režimo. Stebėtojai nedelsdami įvertino šią informaciją kaip patvirtinimą slapto susitarimo tarp Jungtinių Valstijų ir Saudo Arabijos kovoje su teroristine Islamo valstybe ir Basharo al Assado režimu.

Bet akivaizdus Vašingtono nenoras nuversti Sirijos režimą privertė koreguoti šią geopolitika grįstą hipotezę. Vien tarptautine politika grįstos paieškos tų, kam situacija naudinga, vargu ar gali būti vaisingos: kritusios naftos kainos naudingiausios Kinijai bei Indijai kaip didžiausioms naftos importuotojoms.

Dėmesys naftai analizuojant tarptautinius santykius turi solidų istorinį pagrindą. 20 amžiuje prancūzų, britų, vokiečių, rusų ir amerikiečių lyderiai aktyviai kovėsi (slapta ir atvirai) dėl juodojo aukso kontrolės. Naftos gavybos bokštų šešėlyje virė milžiniškų pelnų, valstybės perversmų ir karinių įsikišimų katilas. Šiuo metu regime pasikartojimą 1985-1986 metų situacijos, kai Saudo Arabija irgi numušė naftos kainą lyg ir dėl Vašingtono intereso smogti lemiamą smūgį ginklavimosi varžybų ir šiaip nualintai Sovietų Sąjungos ekonomikai.

Bet reikalas tas, kad dabartinis kainos kritimas patvirtino ir saudų veikimą prieš amerikiečius – lapkričio pabaigoje Saudo Arabijos naftos ministras Vienoje OPEC kolegoms pareiškė, jog būtina kovoti prieš skalūnų naftos gavybos bumą Jungtinėse Valstijose. Kai tik kvaili jankiai iškris iš žaidimo, naftos kaina vėl pakils. Esama net hipotezės apie slaptą Saudo Arabijos ir Rusijos susitarimą pašalinti ar bent apriboti naujo žaidėjo galimybes angliavandenių rinkoje.

Greta antirusiškų bei antiamerikietiškų sąmokslų scenarijų esama dar interpretacijos pavadinimu „Amerika pribaigė OPEC“, kurį propaguoja „The New York Times“ ekonomikos skyriaus žvaigždė Eduardas Porteris. Nuo 1973-ųjų Vašingtonas visais įmanomais būdais siekė vaduotis iš naftos kartelių priklausomybės ir finansavo skalūnų naftos gavybos technologijas.

Iš tiesų energetinėje politikoje prieštaringos hipotezės nebūtinai paneigia viena kitą: dauguma žaidėjų tiesiog išradingai lošia dvigubą žaidimą. Bet kuriuo atveju atpigusi nafta išjudino transporto kompanijas, pajamų mažėjimas skaudžiausiai smogė nestabilioms, naftą eksportuojančioms valstybėms (ypač Afrikoje), neribotam laikui atidėjo angliavandenių nenaudojančios ekonomikos kūrimo perspektyvą ir privertė susvyruoti tarptautines naftos korporacijas, kurios galvojo, jog aukštos kainos bus amžinai.

Naftos šiandien per akis, ir tai skatina beatodairišką saugyklų supirkimą. Amerikoje už beprotiškus pinigus graibstomi rezervuarai, tankeriai ir net tuščios šachtos. „The Wall Street Journal“ prognozuoja atsirasiant finansinį produktą, leisiantį pirkti ir parduoti teisę laikyti naftą Luizianos rezervuaruose. Taigi Volstrytas išlošia visada, gal toks ir yra pirmas naftos politikos dėsnis.

Dabar – antra pusė, „Slate.fr“ straipsnis „Klimatinė psichoanalizė: kodėl mūsų laukia depresija“.

Esama keleto priežasčių, kodėl mes nenoriai pripažįstame klimato kaitos faktą. Šia prasme atkreiptinas dėmesys į australų filosofo Clivo Hamiltono knygą „Rekviem žmonijai: kodėl priešinamės tiesai apie klimato kaitą“, kurioje pateikiama psichologinė bei psichoanalitinė reakcijos į ilgalaikę žmonijos perspektyvą analizė.

Nesunku suvokti, jog giluminių pasikeitimų planetoje supratimas nėra natūraliai būdingas mūsų protui. C. Hamiltonas atskleidžia psichologinio blokavimo mechanizmą, kuris atsiranda tokiais atvejais. Žmogaus sąmonė išgyvena kelias stadijas, tokias kaip neigimas, įniršis, turgus, depresija ir susitaikymas. Pabandykime per šių stadijų prizmę įvertinti požiūrį į klimato kaitą.

Neigimas. Jis beprasmis, tačiau daugelis mūsų tebėra šioje stadijoje. Daugiau nei trečdalis prancūzų (37 proc.) mano, jog globalaus klimato atšilimo faktas neįrodytas. Tiesa, pagal kitus tyrimus 61 proc. jį laiko realiu faktu dėl kurio kaltas žmogus. Taigi netrūksta tokių, kuriems pavyko įveikti neigimo etapą.

Įniršis. Daugelis palaiko žaliuosius, tačiau nebalsuoja už juos per rinkimus. Ir valstybės deklaruoja būtinumą kovoti su globaliu atšilimu, tačiau tarptautiniuose forumuose Kopenhagoje ar Dohoje teįstengia susitarti dėl nutarimų projektų. Iš čia teisėtas įniršis tų, kurie norėtų, kad žmonija pagaliau nuveiktų ką nors konkretaus.

Turgus. Tarptautiniuose susitikimuose klimato klausimais visi stengiasi išvengti didelių išlaidų, kurios pakenktų ir šiaip trapiam ekonomikos augimui – mokesčio už anglies dioksido dujų išmetimą žlugimas tą tik patvirtina. Mažinti kenksmingų dujų išmetimus sutinkame tik, jei tai nebrangu bei neriboja mūsų komforto.

Depresija. Iki to kol kas nepriėjome, bet tai sudaro C. Hamiltono knygos esmę. Filosofas atvirai skubina gilios nevilties stadiją, manydamas, jog ji neišvengiama. Tiesa, tai pakankamai sudėtinga, nes skirtingai nuo mus staigiai ištinkančių artimųjų mirčių klimato kaita yra ilgas procesas. Žemė miršta lėtai, ištisus šimtmečius. Psichologiškai sudėtinga kentėti dėl kitų kartų, kurios galbūt dar net neatėjo į šį pasaulį.

Siekdamas mus įtikinti C. Hamiltonas tirština spalvas ir tvirtina, jog klimatologai nesiryžta atverti tiesos, vengdami pelnyti Kasandros pranašystės skelbėjų reputaciją. Tačiau privačiai jų skelbiami teiginiai skamba labai niūriai. Pasak filosofo, globalios temperatūros pakilimas 2 ar daugiau laipsnių išprovokuos neramumus, masinę migraciją bei krizes. Galų gale planetoje liks milijardas ar dar mažiau žmonių. Pats laikas imti liūdėti dėl pasaulio, kokį regime dabar. Gili neviltis – privalomas etapas prieš pereinant prie kitos stadijos.

Susitaikymas ir veiksmai. Planeta pasikeis, pasaulis, kurį pažįstame ir mylime, iki šio amžiaus pabaigos dings. C. Hamiltono teigimu, reikės išmokti gyventi kitomis sąlygomis, filosofas mėgina mus tam paruošti, šiai temai yra paskyręs visą knygą, kurioje kaip vieną gelbėjimosi būdų analizuoja geoinžineriją bei kritikuoja šalininkus kai kurių neprotingų sprendimų, tokių kaip mėginimas chemiškai apdoroti jūros vandenį.

Australų filosofas siūlo iš esmės keisti požiūrį į tikrovę – susitaikius su dabartinio pasaulio pabaiga bus paprasčiau mąstyti apie būsimąjį. Pavyzdžiui, ateityje neišvengiamai reikės skirti daug dėmesio klimatinei migracijai, priešingu atveju sulauksime kruvinų konfliktų, kai žmonės iš nepalankių vietovių (pavyzdžiui Bangladešo, kur gyvena 150 milijonų) plūstelės į šalis, kurios geriau jausis stojus naujam klimatui. Bet kuriuo atveju esame geresnėje padėtyje nei mūsų protėviai, nes perspėti, ir tai mūsų šansus didina.