2015 m. rugsėjo 22 d. „Žinių radijo“ transliuojamos laidos „Dvi pusės“ tema – Vaizduotės ribos. Pirma pusė ─ publikacija „Vakarai stokoja vaizduotės“ iš Amerikos savaitraščio „The Wall Street Journal“, ir antroji – interneto puslapyje „Svobodanews“ paskelbtas straipsnis „Vis dar  Charlie“. Laidą veda žurnalistas A. Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Laidos įrašo galite klausytis paspaudę čia. Taip pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.

Vaizduotė visais laikais buvo vertinama kaip sveikintina savybė, suteikianti neabejotinų pranašumų gyvenimo lenktynėse. Fantazija audrino ir tebeaudrina protus, kursto aistras, kai kada gali kelti ir sumaištį, kas be ko. Gi jos stoka anksčiau beveik vienareikšmiškai sieta ir, tikėkimės, tebesiejama su nykuma bei sąstingiu.

Tad visai tinkama yra aptarti fantazijos bei kūrybingumo reikalus, juo labiau, kad dabartinėms gimtosios planetos peripetijoms suvokti fantazijos ypač reikia, o kartais neužtenka, ypač geopolitikoje. Į Turkijos paplūdimį išplauto negyvo trimečio sirų berniuko Ailano nuotrauka akimirksniu aplėkė pasaulį, absoliučiai daugumai, vėlgi tikėkimės, civilizuotų žmonių sukeldami ir siaubą, ir kognityvinį disonansą, kad tai įmanoma ypač informuotame, todėl ir civilizuotame 21 amžiuje. Bet po kelių dienų Graikijos Lesbo saloje rasta nuskendusi penkerių metų sirų mergaitė tokio atgarsio jau nesukėlė – štai tokia ji, ta mūsų vartotojų sąmonė.

Atrodytų, amžius neabejotinai gerovės, o žmonės kone ištisomis tautomis bėga nuo kruvinų konfliktų. Tuos konfliktus stebėdami autoritarai gudriai šypsosi ir vis garsiau siūlo alternatyvą asmens laisvėms ir po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusiai liberaliai tvarkai.

Taigi, kai aplink tiek sumaišties, ar pasauliui bereikia vaizduotės? Tikrovė visomis prasmėmis pranoksta lūkesčius, nemaža mūsų dalis neabejotinai trokšta, kad geriau jau nepranoktų.

Vis dėlto vaizduotės poreikis, pasirodo, niekur nedingo. Kai taip, pirma pusė – publikacija „Vakarai stokoja vaizduotės“ iš Amerikos savaitraščio „The Wall Street Journal“, ir antroji – interneto puslapyje „Svobodanews“ paskelbtas straipsnis „Vis dar Charlie“.

Pirma pusė – publikacija „Vakarai stokoja vaizduotės“ iš „The Wall Street Journal“.

Kad triumfuotų demokratija, ilgoje kovoje su sovietiniu komunizmu prireikė milžiniško įsitraukimo, kantrybės ir ryžto. Poreikis suprasti sovietinį idėjinį iššūkį ir tinkamai į jį atsakyti taip pat reikalavo vaizduotės, informavimo priemonių, kurios įtvirtintų demokratinio pasaulio konkurencinį pranašumą. Užbaigusios šį sudėtingą projektą Jungtinės Valstijos kaip ir kitos pripažintos demokratijos lengviau atsikvėpė, mat pasibaigus Šaltajam karui įtikėjo, jog pasaulis negrįžtamai pasikeitė ir neliberalios jėgos pralaimėjo.

Turint galvoje ilgoje kovoje išeikvotas jėgas atsipalaidavimas atrodo visai suprantamas. Vis dėlto paskutinių metų tendencijos patvirtina rūsčią tiesą, kad laimėję Šaltąjį karą Vakarai ėmė prarasti politinę vaizduotę. Šiandien už tos vaizduotės ribų atsidūrusios antidemokratinės jėgos stiprėja ir mėgina performuoti pasaulio tvarką.

Prieš keletą metų sunku buvo patikėti, kad Maskva jėga aneksuos Krymą ir išprovokuos kruviną karą Ukrainos rytuose. 20 amžiaus pabaigoje taip pat buvo sunku įsivaizduoti, kad 15 metų Rusiją valdantis ir veikiausiai dar ilgai ją kontroliuosiantis buvęs KGB pulkininkas sunaikins pilietinį gyvenimą, ir šalis nusiris iki būvio, kuris primena sovietinę epochą. Tikėtasi, kad interneto laikais diktatoriai nebegali kontroliuoti žmonių minčių, tačiau Vladimiras Putinas sukūrė šiuolaikinę propagandos mašiną, kuri leidžia plauti rusų smegenis ir šios šalies visuomenę militarizuoti.

Tuo pat metu Kinijos komunistų partija milžinišką šalies ekonominį potencialą naudoja valstybinio spaudimo atkūrimui. Autoritarizmo atgimimą lemia šiuolaikinės technologijos ir informavimo galimybės – Pekino valdžia sugeba kontroliuoti daugiau kaip 640 milijonų interneto vartotojų kinų politines pažiūras. Laisvajame pasaulyje gyvenantiems žmonėms neįmanoma suprasti, kad Kinijos valdžia sugeba cenzūruoti informaciją taip išradingai, jog dauguma iš 1,3 milijardo šios šalies gyventojų nežino tiesos apie žudynes Pekino Tiananmenio aikštėje 1989-aisiais.

Kai prieš 15 metų tuometinio Amerikos prezidento Billo Clintono paklausė apie Kinijos komunistų užmojus cenzūruoti internetą, jis atsakė pagarsėjusia fraze, jog panašūs bandymai tai tas pats, kas mėginti prikalti prie sienos vaisių želė. B.Clintonas kaip ir kiti Vakarų lyderiai neįstengė suprasti Kinijos, Irano, Rusijos ir kitų autoritarų ryžto net ir visuotinės prieigos sąlygomis riboti politinę saviraišką internete.

Išnaudodami globalizaciją savo tikslams represiniai režimai sugebėjo autocenzūrą primesti ir savo Vakarų partneriams, tokiu būdu iškreipdami žodžio laisvės normas tyrimų centruose, versle bei žiniasklaidoje, kurios atstovai per daug noriai peržiūri savo standartus prieš vykdami į autoritarines valstybes. Be to, ši autocenzūra paveikė Vakarų gebėjimą atskirti autoritarinius motyvus bei tikslus ir adekvačiai į juos atsakyti.

Galingos neliberalios nevyriausybinės jėgos irgi kėsinasi į mūsų vaizduotę. Islamo valstybė Artimuosiuose Rytuose demonstruoja neįtikėtiną kūrybingumą išnaudodama technologijas tam, ką kai kas vadina „skaitmeniniu kalifatu“. Islamistai internete platina savo grėsmingas idėjas ir verbuoja šalininkus. Religijos vardan „Al Qaedos“ įvykdytas teroro aktas 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją pranoko Vakarų vaizduotės ribas kaip ir Islamo valstybės vykdomos ir internete viešinamos žudynės Irake bei Sirijoje.

Nauji iššūkiai Vakarams nėra tokie aiškūs kaip Šaltojo karo laikais, gausus antidemokratinių jėgų būrys šiandien ypač margas. Tokia padėtis gerokai pavojingesnė, nes reikalauja sudėtingesnės analizės – praėjus daugiau nei metams nuo karo Ukrainoje pradžios daugelis vis dar neįsivaizduoja, kokios iš tiesų yra Kremliaus ambicijos. Iš esmės mums vis dar sunku patikėti, kad Rusija kartu su kitomis išdrąsėjusiomis neliberaliomis jėgomis rimtai nusiteikusi mėginti pakeisti po Šaltojo karo nusistovėjusią tvarką, jei pastaroji nebus ginama.

Tingi, atsaini demokratinio pasaulio laikysena paskutiniais metais neatitinka priešiškos aplinkos, kuri šiandien supa liberalias vertybes. Neatnaujinusios tikslų ir nepasiūliusios patrauklios pasaulio ateities koncepcijos Vakarų demokratijos atiduos planetos likimą kitų jėgų vaizduotės vaisiams.

Dabar – antra pusė, straipsnis „Vis dar Charlie“ iš „Svobodanews“.

Aštri polemika vėl įsiplieskė aplink prancūzų satyrinį žurnalą „Charlie Hebdo“, kurio redakcija Paryžiuje buvo praktiškai visa sušaudyta sausio pradžioje. Jame dirbantiems dailininkams vėl atvirai grasinama dėl pabėgėlių antplūdžiui į Europą skirto numerio. Skandalas palietė ir dailininką, kuris su „Charlie Hebdo“ tiesiogiai nesusijęs.

Viename iš savaitraštyje publikuotų piešinių po antrašte „Taip arti tikslo“ pavaizduotas ant kranto gulintis miręs berniukas ir šalia greito maisto restorano reklama, skelbianti: „Du vaikiški meniu už vieno kainą“. Vaiko figūra primena nuskendusį trimetį sirų berniuką, kurio kūnas rugsėjo pradžioje rastas Turkijos paplūdimyje. Tame pačiame „Charlie Hebdo“ numerio puslapyje yra piešinys su vandeniu einančiu Kristumi, skęstančio berniuko koja ir prierašu: „Krikščionys eina vandeniu, o musulmonų berniukai skęsta“.

Daugelis interneto socialinių tinklų vartotojų parašė, kad „Charlie Hebdo“ peržengė visas ribas įžeisdamas berniuko atminimą bei visus musulmonus. Pasigirdo raginimų vietoj sausį deklaruoto „Aš – Charlie“ dabar pareikšti „Aš – nebe Charlie“. Kritikų oponentai mano, kad žurnalas piešiniais pritraukia visuomenės dėmesį į pabėgėlių problemą ir kad dailininkai nieko neįžaidžia, o stengiasi parodyti problemos aštrumą.

Grasinama ne tik „Charlie Hebdo“ redakcijai. Su leidiniu „Ouest-France“ bendradarbiaujantis dailininkas Emmanuelis Chaunu irgi nupiešė žuvusį sirų berniuką su mokykline kuprine ant nugaros ir įdėjo piešinį į savo puslapį „Facebooke“. E. Chaunu iškart buvo apkaltintas skonio trūkumu ir tyčiojimuisi. Dailininkas buvo priverstas duoti daugybę interviu, jo teigimu, šis piešinys – kaip tik duoklė berniuko atminčiai, o ne ciniška karikatūra. Esą skirtingai nuo absoliučios daugumos mūsų vaikų, jis niekada nelankys mokyklos, todėl ir pripiešta kuprinė.

E. Chaunu teigimu, jei kas neįstengia suprasti piešinio prasmės, tai dėl stokos kultūros, kurioje ir gali gyvuoti karikatūra. Sausio 7-oji, kuomet sušaudyta „Charlie Hebdo“ redakcija, paliko mūsų sielose randus, todėl žmonės reaguoja gerokai jautriau negu anksčiau. Interneto vartotojai nespėja pagalvoti ir reaguoja iš karto.

Ne tik gausių grasinimų, bet ir tiek pat palaikymo laiškų sulaukiantis E. Chaunu apie savo piešinį kalbėjo ir rugsėjo viduryje Prancūzijos Kano mieste surengtoje konferencijoje „Piešiniai žiniasklaidoje“, kurioje dalyvavo kelios dešimtys karikatūristų iš viso pasaulio. Renginys turėjo vykti pavasarį, bet po tragedijos Paryžiuje buvo perkeltas. Konferencija rengta beprecedentėmis saugumo sąlygomis – organizatoriams grasinta, jos interneto puslapį įsilaužėliai buvo užblokavę.

Daugelis konferencijos dalyvių teigė nebūtų drįsę savo šalyse skelbti panašaus piešinio – dėl etinių sumetimų, kultūrinių ypatumų bei nepalankios opinijos. Vis dėlto kolegos E. Chaunu nesmerkė, pats prancūzų dailininkas sakė, kad būtų gerai, jei ypač interneto vartotojai prieš reaguodami truputį pagalvotų apie tai, ką pamatė.

E. Chaunu kategoriškai atsisakė atsiprašyti dėl piešinio ir pareiškė norįs sotų gyvenimą gyvenantiems žmonėms priminti, kad tragedija, kurios auka tapo trimetis Aidanas, gali ištikti bet ką. Pateikimas galbūt buvo kažkiek provokuojantis, bet E. Chaunu veikė vedamas kilnių tikslų, todėl agituojantiems už teiginį „Aš – nebe Charlie“ prancūzų dailininkas pataria pamąstyti, o ne pulti į isteriją ir vadovautis lozungais.