Rugsėjo 29 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Svaigūs praeities-ateities kerai. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ (EKT), laidos įrašą galite išklausyti čia, o mėgstantiems skaityti tekstą, siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.
Kiek pailsėkime nuo ypač turiningos dabarties ir nukreipkime žvilgsnį iš pradžių į tolimoką praeitį, o paskui – perspektyvą, kurios išsipildymo terminai kuo toliau, tuo paslaptingesni. Sakoma, kad techniškai automobiliai be vairuotojų visoje Amerikoje, ne vien Kalifornijos, Teksaso ir Nevados valstijose, važinėti gali seniausiai. Procesą stabdo tik teisinės priežastys, mat kol kas neaišku, kas turėtų atsakyti, jei toks automobilis pateks į autoįvykį. Na, ir tikriausiai psichologija – išvydęs be vairuotojo lekiančią mašiną statistinis pilietis, tikėtina, vis dar patirtų tokį katarsį, kad pamiršęs vairavimą liuobtųsi į stulpą nespėjęs nusigauti iki asmeninio psichologo.
Perspektyva kuo toliau, tuo neįžvelgiamiau persipina ir su dabartimi, ir istorija, ir dar dievai žino kuo. Kaip andai gražiai skelbė poetė: …nėra nė viršaus/nė apačios… Kita vertus, lyg ir nieko nauja, jei kas prisimena neprilygstamojo Rayaus Bradburio novelę apie kažkurioje gerokai tolimesnėje ateityje organizuotus laiko turus į neįžvelgiamą praeitį. Keliautojai kategoriškai turėjo eiti labai tiksliai pažymėtu maršrutu, ir kai vienas tipas priešistorinėje savanoje netyčia užmynė plaštakę, grįžo ne į klestinčią demokratinę ateitį, bet juodą tironiją. Viskas šiame gyvenime svarbu ir susiję, praeitis ir ateitis taip pat.
Vis dėlto. Priešistoriniai laikai, viskas kol kas pakankamai aišku, po pirmykštę savaną slampinėja atsipūtęs tiranozauras, nė iš tolo nenutuokiantis, kad jo gimtoji planeta kažkurioje jam tikrai nesuvokiamoje ateityje pradės nenumaldomai nirti į virtualybę, o ir jis pats galbūt ypatingai to netrokšdamas genetinėmis priemonėmis gali būti atgaivintas tolimos ateities planetos gyventojų nebūtinai vien pažintiniams poreikiams tenkinti.
Pasakius tai, kas pasakyta, apima nenumaldomas nerimas, kad atilsio nuo ypač turiningų dabartinių reikalų neišvengsime ir šįkart. Taigi šiandien – apie technologijų valingai koreguojamą laiko bei ateities-praeities perspektyvos supratimą. Pirma pusė – britų dienraščio „Independent“ straipsnis „Gyvenimui prikeltas Juros periodo parkas“, ir antroji – publikacija „Kas bus, jei „Google“ ir „Facebook“ užvaldys pasaulį“ iš Prancūzijos leidinio „Atlantico“.
Pirma pusė – straipsnis „Gyvenimui prikeltas Juros periodo parkas“ iš „Independent“.
Johno Crichtono fantastiniame romane „Juros periodo parkas“ ir pagal jį 1993-aisiais susuktame Holivudo filme išryškinta „atvirkštinio išmirimo“ koncepcija – tai yra išnykusių gyvūnijos rūšių atkūrimas. Per nuo to laiko praėjusį ketvirtį amžiaus ši koncepcija subrendo iki pusiau rimto mokslo. Be abejo, niekas nekalba apie atkūrimą dinozaurų – jų DNR prarasta amžiams, bet esama mokslininkų, kurie siūlo prikelti ne taip seniai išnykusias rūšis.
Kandidatų būti grąžintiems į gyvenimą gana daug. Tai ir prieš maždaug šimtmetį avių fermų savininkų išnaikintas sterblinis vilkas, dar vadintas Tasmanijos tigru, ir Iberijos turas, kuris dėl sportinio intereso medžiotas tol, kol 2000-aisiais neužmuštas paskutinis šios rūšies atstovas, ir 18 amžiuje alkanų jūros keliautojų išnaikinta jūros karvė. Garsiausias tarp šių gyvūnų – gauruotasis mamutas, didžiulis dabartinių dramblių giminaitis, gyvenęs Eurazijos bei šiaurės Amerikos stepėse pleistoceno epochoje. Paskutinis liliputinis jų porūšis išmirė prieš 4,5 tūkstančio metų Rusijos Vrangelio saloje.
Gauruotojo mamuto audiniai gerai išsilaikė Sibiro amžinajame įšale, todėl netrūksta biologinės medžiagos išskirti DNR – tam ir skirtas Pietų Korėjos bei Rusijos bendras projektas. Specialistai planuoja taikyti metodiką, kuri panaudota 1996-aisiais dirbtinai išvedant avelę Dolli. Genetikai planuoja išskirti užšaldytos gauruotojo mamuto ląstelės branduolį ir įdėti jį į Azijos dramblio kiaušialąstę, iš kurios branduolys bus pašalintas. Sėkmės atveju tikimasi išvesti šalčiui atsparų Azijos dramblį. Tiesa, skeptikai nurodo keletą sunkiai įveikiamų kliūčių: bus sudėtinga rasti gerai išsilaikiusį mamuto ląstelės branduolį ir dar sunkiau – išauginti modifikuotą kiaušialąstę.
Kalifornijos Santa Kruzo universiteto biologo evoliucionistės Beth Shapiro vertinimu, tai sudėtinga problema, kuri veikiausiai nebus išspręsta, kol nebus sukurtos naujos biotechnologijos. Gauruotojo mamuto klonavimas susideda iš šešių etapų, mokslininkai dar nesusidorojo su pirmu. B. Shapiro apskritai abejoja išmirusių gyvūnų rūšių gaivinimu, tiesa, mano, kad būtų išmintinga klonavimą pritaikyti dabar išmirštančių rūšių išsaugojimui.
Kanados Ontario MakMasterio universiteto eksperimentinio DNR tyrimų centro vadovas Hendrikas Poinaras sako neabejojantis, kad kažkada žmonės įstengs atkurti organizmus, kurie atrodys ir galbūt elgsis taip pat, kaip išmirę jų protėviai. Kaip ir kai kurie kolegos, jis mano, kad sugrąžintus į gyvenimą mamutus galima būtų apgyvendinti Kanados bei Sibiro tundroje.
Viskonsino-Medisono universiteto profesorius Stanley Templas atkreipia dėmesį į galimą grėsmę aplinkai, jei išmirusių gyvūnų rūšių atkūrimas sėkmingai judės į priekį: paaiškėjus, kad išmirštama ne visam laikui, gali imti slopti rūpestis dėl biologinės įvairovės. Harvardo universiteto medicinos mokyklos profesorius Georgas Churchas, priešingai, mano, jog šalčiui atsparaus Azijos dramblio išvedimas leis šiems gyvūnams keliauti toliau į šiaurę, į vietas, kur daug mažiau žmonių, ir tai suteiks jiems papildomą galimybę išgyventi.
Vienas gauruotojo mamuto atkūrimo entuziastų rusų mokslininkas, Rusijos mokslų akademijos šiaurės rytų tyrimų stoties Jakutijoje direktorius Sergejus Zimovas prieš 10 metų žurnale „Science“ paskelbtame straipsnyje pasisakė už pleistoceno epochos ekosistemos atkūrimą Sibire. Jo manymu, tą galima pasiekti apgyvendinus regioną tinkama žolėdžių gyvūnų kombinacija – šiaurės elniais, briedžiais, Jakutijos arkliais, avijaučiais, kiškiais. Ir plėšriais gyvūnais, tokiais kaip vilkai, lokiai, lūšys, erniai, lapės ir sabalai. S. Zimovo manymu, mamutai galėtų vaidinti svarbiausią vaidmenį atkuriant pleistoceno landšaftą, nes būtent po jų išmirimo anksčiau gana tankia augmenija padengta stepė virto tundros dykra. Be to, atkūrus ši landšaftą, sulėtėtų organinių angliavandenių išsiskyrimas amžino įšalo zonoje, taigi būtų švelninamos globalaus klimato atšilimo pasekmės.
Dabar – antra pusė, publikacija „Kas bus, jei „Google“ ir „Facebook“ užvaldys pasaulį“ iš „Atlantico“.
„Google“ jau tapo kartografijos lydere, Facebook“ užkariauja dominuojančias pozicijas informacinėje erdvėje. Nors žemėlapis nėra teritorija, mobilių sistemų vystymosi fone jis ima vaidinti vis didesnį strateginį vaidmenį. Žemėlapis tapo neatskiriama buities dalimi, tai jo pirmiausia siekiame, kad susiorientuotume mus supančiame pasaulyje, ši „Google“ paslauga tam tikra prasme sietina su pažinimu. Tai ypač svarbi informacija, kadangi ryt ji gali būti naudojama prognozuojant žmonių įpročių algoritmą.
Su žemėlapių monopolizavimu ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nors „Google“ šūkis yra „Nebūk blogis“, kompanija susirenka vis daugiau mūsų duomenų, taip augindama savo pridėtinę vertę. Gi konkurentai vis labiau atsilieka – niekas nebesinaudoja „Apple“ žemėlapiais. Taigi rinkos naujokams tenka įveikti vis aukštesnę kartelę.
„Facebook“ jau kontroliuoja ketvirtadalį viso politinės informacijos srauto, nors pernai jos dalis sudarė 10 proc. Marko Zukerbergo kompanija tikrai neapsiribos tuo, ką pasiekė, ir nors neužvaldys visko, vis dėlto gali tapti pagrindiniu interneto puslapių lankymo resursu. Neseniai pora Prancūzijos bankų paskelbė apie ketinimą atidaryti virtualius skyrius „Facebooke“, tai reiškia, kad šis socialinis interneto tinklas neapsiriboja informacija, bet pretenduoja ir į klientų aptarnavimą.
Perėjimą į „Facebooką“ lėmė ir spaudos siūlomo informacijos pateikimo modelio trūkumai. Žiniasklaidai stokojant įvairovės, jos su kaupu galima rasti interneto socialiniame tinkle – ginčai maitina „Facebooką“. Jei turite daug skirtingais požiūriais besivadovaujančių draugų, gaunate tikrą informacinį kokteilį, kokio spauda pasiūlyti negali. Siekdamas savo tikslų šis socialinis tinklas naudojasi mūsų įpročiais ir prietarais – nebūti „Facebooke“ jau reiškia tolti nuo visuomenės. Tikslas, be abejo, kuo labiau žmogų įtraukti, nes tai galų gale lemia reklamos pajamas.
Visuomenės nuomonės formavimo funkciją irgi perėmė internetas. Įtakos svertai dabar pačių vartotojų rankose, jie naudojasi publikacijomis siekdami paveikti kitus. Paradigma pasikeitė iš esmės, ir tai galų gale gali lemti visuomeninio gyvenimą pertvarką. „Google“ valdo informaciją ir jau pakeitė biblioteką, atsiveria kelias atlikti orientavimosi erdvėje, atminties bei mąstymo funkcijas. „Facebookas“ socialinį gyvenimą perkelia į virtualią erdvę.
Abu šie interneto resursai užvaldo gyvenimo sritis, kurios anksčiau priklausė valstybei, spaudai ir mokyklai. Centralizuotos struktūros praranda kontrolę ekonominių struktūrų naudai, gi šios didelę dalį įtakos perduoda vartotojams. „Google“ imasi atsakomybės už mūsų ryšius su pasauliu, „Facebookas“ – su visuomene, nepaisant skirtumų, jie vienas kitą papildo.
„Google“ siūlo tiesioginį priėjimą prie žinių, ir tai tam tikru mastu primena protestantizmą, tai yra tiesioginį žmogaus ryšį su Dievu, kai senesnis katalikiškas modelis tarp jų įterpdavo šį ryšį kontroliuojantį tarpininką dvasininko asmenyje. Ankstesniais laikais painus žmogaus ir Dievo ryšys išprovokavo pilietinį karą, dabar „Facebook“ ir „Google“ veiksmai irgi gali turėti panašią griaunamąją galią, tiesa, vargu ar pilietinio karo forma.
„Facebook“ verčia jus savo nematerialios tikrovės dalimi, šiame socialiniame tinkle rasite viską, ko reikia. „Google“ formuoja materialią tikrovę: daiktų internetą, automobilius be vairuotojų, robotų gamybą, sveikatos apsaugą ir taip toliau.
Dabartinę situaciją galima lyginti su grėsmėmis ankstesnėms kartoms, kai šios atidavė pasaulio kontrolę 20 amžiaus pramonės gigantams. Nors kai kuriose srityse pasiekta milžiniškos pažangos, netrūksta ir katastrofiškų pasekmių, pavyzdžiui, Amerikoje pernai žuvo pusė visų bičių. Be jų neįmanomas augalų apdulkinimas, taigi medžiai ir krūmai pasmerkti mirčiai.
Atidavę planetą technologiniams gigantams galime atsidurti panašioje aklavietėje, nes žmogui ima grėsti izoliacija: jis tampa visiškai priklausomas, nes sistema siekia suteikti visišką pasitenkinimą, kad tik jis jos nepaliktų. Gali nutikti taip, kad mūsų kūrinys mus ir sunaikins, arba šis procesas jau prasidėjo.