2011 m. spalio mėn. „IQ“ numeryje publikuojamas Danguolės Saldžiūnienės komentaras “Strateginių planų tendencija- vilktis uodegoje“. Jame atskleidžiami faktai, rodantys, kad viešojo sektoriaus institucijos Lietuvoje kuria neambicingus planus. Dauguma viešojo sektoriaus institucijų stengiasi nerizikuoti, suplanuoja lengvai pasiekiamus rodiklius, kad būtų parodyta “pažanga”, o siekiant naujai iškeltų tikslų nereikėtų papildomų pastangų ar pertvarkų.

Ministerijų planų labirintuose.

Šį reiškinį galima stebėti, pavarčius įvairių ministerijų strateginius planus, kuriuose net plika akimi matoma, kad nėra planuojama sisteminių pokyčių ar pažangos. Pavyzdžiui, Aplinkos ministerija planuoja, kad nustatyti pažeidimai teritorijų planavimo srityje teisės aktų nustatyta tvarka būtų pašalinti 75 proc. – 2011 metais ir 79 proc. – 2013 metais. Iš tokių planų galima spręsti, kad bus didinamas bausmės griežtumas ir, galbūt, kontrolės apimtis. Bet šių pažeidimų nebūtų visai, jei būtų tinkamai sutvarkyti teisės aktai, reguliuojantys tokią jautrią sritį, kaip teritorinis planavimas. Peršasi išvada, kad Aplinkos ministerija planuoja pažeidimus į priekį, bet neplanuoja, kaip pašalinti jų priežastis.

Esminių pokyčių neplanuoja ir Susisiekimo ministerija, kuri  2011-2013 strateginiame plane numato, kad 2011 m. interneto vartotojų bus 61 proc., o 2013 metais – 69 proc. Rodikliai atrodo neblogai tol, kol nepalygini jų su Estijos rodikliais – 2011 m. interneto vartotojai jau siekia 75,7 proc. Mus aplenkė ir Latvija (2011 m. – 68,2 proc.). O Susisiekimo ministerija ir toliau ramiai kuria planus, kaip vilktis uodegoje, o ne kaip pasivyti ar aplenkti bent artimiausius kaimynus.

Dar blogesnė situacija yra tuomet, kai pasirenkami tokie planavimo rodikliai, kai tampa nebeaišku, ko siekiama. Pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerijos strateginiame veiklos plane narystės ES teikiamų galimybių išnaudojimas nacionaliniams interesams įgyvendinti matuojamas rodikliais, kurių reikšmės apibrėžiamos kaip „iš dalies padidėjęs“, „padidėjęs“, „žymiai padidėjęs“.  Jeigu ministerija nesugeba kurti planų ir parinkti konkrečių rodiklių rezultatams išmatuoti, tai atsiranda pagrįstų abejonių, ar ji sugeba tinkamai vykdyti kasdieninę veiklą.

Kultūros ministerija, kaip žinome, liaudyje dar vadinama „likutine“, nes tenkinasi lėšomis, kurios liko nuo kitų ministerijų, skirstant biudžetą. Tas atsispindi ir strateginiame plane, kuriame  mirgėte mirga minusiniai rodikliai. Pavyzdžiui, vienas iš vertinimo kriterijų skamba taip – „Sukurtų naujų profesionalaus meno kūrinių, kurių kūryba iš dalies finansuota valstybės biudžeto lėšomis, gausėjimas“. Jo rodiklis 2010 metais – (-13,5 proc.), o 2012 metais – 2,4 proc. Vargu ar šį rodiklio pokytį galima pavadinti „gausėjimu“. Jis proveržiu meno pasaulyje net nekvepia, nebent galima pasidžiaugti, kad Lietuvos menininkams 2012 metais bus numestas nors koks trupinėlis lėšų, tik vargiai ar jis bus pakankamas, kad padėtų menininkams įsitvirtinti tarp kitų šalių ir tinkamai pristatyti Lietuvą Europai, o gal ir pasauliui.

Kokia “lengvų” rodiklių žala, sužinosite, paskaitę visą straipsnį čia:  20111003 IQ Strateginiu planu tendencija – vilktis uodegoje.pdf (776.0 Kb);

Daugiau informacijos ieškokite www.iq.lt