Spalio 20 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Nafta tebevaldo. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Pirma pusė – publikacija „Kodėl naftos kompanijos dar neatsisakė Arkties“ iš Prancūzijos leidinio „Les Echos“, ir antroji – Amerikos naujienų agentūros „Blomberg“ straipsnis „Laikas veikia prieš Amerikos naftininkus“. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, laidos įrašą galite išklausyti čia, taip pat siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.

Pagalvok tiktai, Saudo Arabijos nafta ima stumti iš Europos rusiškąją. Pasirodo, paskutinius keletą mėnesių didžiosios naftos kompanijos, tokios kaip „Exxon“, „Shell“, „Total“ ir net italų ENI savo perdirbimo gamykloms Europoje nutarė užsipirkti ne rusiškos, bet saudiškos naftos. Net Vladimiro Putino draugelis italų kavalierius Silvius Berlusconis ENI atveju nieko negali pagelbėti.

Ir „Rosneft“ šefas Igoris Sečinas spalio 13-ąją su apmaudu pripažino, kad saudai dempingo kainomis ėmė tiekti naftą Lenkijai. Pasak naujienų agentūros „Reuters“, arabai ieško sandėliavimo galimybių Gdanske, kad pagreitintų naftos pristatymą rytų Europos pirkėjams per Nyderlandų ir Belgijos uostus. Kėsinasi net į Vokietijos rinką, į kurią kol kas nafta teka vamzdynu „Družba“. Nieko asmeniško – saudų žaliava patrauklesnė, mat pigesnė.

Konkurencija artimiausiais mėnesiais gali dar labiau paaštrėti, kuomet į rinką grįš Iranas, kuris iki 2012-aisiais įsigaliojusių sankcijų aprūpindavo nuo 5 iki 10 proc. Europos naftos rinkos. Vienos stambios naftos kompanijos pirkimų skyriaus darbuotojas anonimiškumo pagrindais „Reuters“ paaiškino, kad saudai siekia atsiriekti kiek įmanoma didesnį rinkos gabalą dar iki iraniečiams grįžtant į žaidimą.

Rusijai, kurios net 48 proc. viso eksporto sudaro nafta, turėtų būti ne ypač smagu. Nafta daliai geopolitinių žaidėjų ne tik suteikia galimybę gyvenime beveik nieko neveikti, bet ir kabinėtis prie aplinkinių su reikliu klausimu, tipo, ar tu mane gerbi. Juk esama metaforos, kad ištisos valstybės turi benzino kolonėlės reputaciją, mat daugiau nieko ar beveik nieko be naftos pasiūlyti negali.

Stojus laikams, kurie Senojo Testamento Pradžios knygoje apibūdinti kaip „liesi“, benzino kolonėlė gali stoti ir į agresyvios gynybos pozą, „The Washington Times“ spalio viduryje net padarė prielaidą, jog V. Putinas ryžosi lįsti į musulmonų konfesijų konfrontacijos košę ne gelbėdamas savo draugelį Basharą al Assadą, bet keldamas sumaištį siekti prieiti prie pasaulinių naftos resursų kontrolės. Maždaug, apsupti dabartinę naftos eksporto lyderę Saudo Arabiją nepalankiais jai Maskvos sąjungininkais Irano, Irako, Sirijos režimais bei imti kontroliuoti per šių teritoriją einantį vamzdyną, taip apribojant saudams manevro erdvę.

Kaip bebūtų, kol kas kontroliuojantys naftą lemia beveik viską. Juk ir kiekvienu privačiu atveju dominuojantis leitmotyvas yra toks: valingai sukant į degalinę – manasis BMW nė už ką nealks, Nafta ir aktuali, ir egzistenciškai neišvengiama. Kas mes esame ir būtume be naftos, kol elektromobilių akumuliatoriai dar nepasiekę pakankamos galios? Nafta neabejotinai yra žmogiškosios būties ir buities pagrindas šioje ašarų pakalnėje, tai į naftą nenumaldomai krypsta dvasingas, tikro gyvenimo besiilgintis mūsų žvilgsnis.

Kai taip, akivaizdžiai neišvengiama pirma pusė yra publikacija „Kodėl naftos kompanijos dar neatsisakė Arkties“ iš Prancūzijos leidinio „Les Echos“, ir antroji – Amerikos naujienų agentūros „Blomberg“ straipsnis „Laikas veikia prieš Amerikos naftininkus“.

Pirma pusė yra publikacija „Kodėl naftos kompanijos dar neatsisakė Arkties“ iš „Les Echos“

Rugsėjo 28-ąją baltųjų lokių mylėtojai galėjo džiūgauti – kompanija „Shell“ po nesėkmingo gręžimo paskelbė apie žvalgybos darbų Čiukotkos jūroje į šiaurę nuo Aliaskos stabdymą. Daugeliui tai buvo signalas, kad naftos kompanijos atsisako siekti Arktyje glūdinčių juodojo aukso klodų. Vis dėlto gali būti, jog taip manantys paskubėjo.

Konsultacinės kompanijos „Polarisk“ bendradarbio „Mikos Meredo teigimu, Aliaskoje, taip pat rusiškoje bei norvegiškoje Arkties dalyse naftos klodų žvalgybos darbai tebevykdomi. ENI ir „Statoil“ Barenco jūroje planuoja pradėti projektą „Goliat“, kuris bus didžiausias naftos gavybos objektas pasaulyje. Be to, vasarą Norvegijos vyriausybė toje pačioje Barenco jūroje pradėjo jai priklausančios teritorijos pardavimo procedūrą, tuo domisi daug kompanijų.

Jei „Shell“ nesėkmė ir pristabdė naftos telkinių žvalgybą Arktyje, tai liečia tik ypač sunkiai prieinamas zonas, kur ledas jūrą dengia didžiąją metų dalį; bet Barenco jūros tai neliečia. Pasak Jono Marsho Duesundo iš norvegų „Rystad Energy“, daugelis kompanijų, tokių kaip „ConocoPhillips“, „Statoil“, „ExxonMobil“, leido „Shell“ pirmai pabandyti, o pačios nutarė išlaukti ir grįžti į sudėtingomis sąlygomis pasižyminčią Čiukotką po kelerių metų.

Gręžimas ekstremaliomis sąlygomis itin sudėtingas bei reikalaujantis daug resursų. Vanduo išsivaduoja iš ledo tik tris-keturis vasaros mėnesius, darbus techniškai apsunkina šaltis, audros, aisbergai. Pirmus „Shell“ bandymus 2012-aiaisis lydėjo vien nesėkmės – vienai iš apsaugos sistemų neišlaikius testų gręžiniui nepavyko pasiekti naftos sluoksnių, be to, grįždama iš gręžimo vietos avariją patyrė gręžimo platforma. Nepavyko ir 2015- aisiais, ėmusis daug didesnių atsargumo priemonių. Avantiūra Čiukotkos jūroje per dešimtmetį „Shell“ kainavo 7 milijardus dolerių, nekalbant apie tai, kad kompanijai teko atlaikyti įnirtingus „Greenpeace“ gamtosaugininkų protestus.

Nei žvalgybos kaina, nei teisinės bei politinės rizikos neatbaidė naftos kompanijų, mat riziką atperka su Arktimi siejami lūkesčiai. Amerikos geologijos tarnybos 2008-ųjų duomenimis, šiame regione glūdi 15 proc. visų pasaulinių naftos bei 30 proc. gamtinių dujų išteklių. Net pastaruoju metu atpigusi nafta vargu sustabdys kompanijų skverbimąsi į šį regioną. Pasak Timo Domsono iš „Statoil“, jo kompanija neplanuoja investicijų vadovaudamasi tik dabartinėmis kainomis. Arktyje nuo pirmų gręžinių iki naftos išgavimo pradžios gali praeiti daugiau kaip 10 metų, per tą laiką nafta vėl pabrangs.

Žvalgybą Arktyje dabartinis naftos kainos sumažėjimas vis dėlto paveikė, nes kompanijas privertė peržiūrėti savo investicinius planus. Rusijos situaciją paveikė ir jai įvestos sankcijos, apribojusios galimybę bendradarbiauti su Vakarų kompanijomis, kurios disponuoja gręžimo technologijomis. 2014-ųjų rugsėjį „Rosneft“ ir „ExxonMobil“ paskelbė apie gigantiško telkinio atradimą Karos jūroje, bet tolimesnę jo žvalgybą teko konservuoti dėl sankcijų – „Rosneft“ bei „Gazprom“ neturi nei lėšų, nei technologijų savarankiškai vykdyti tokio masto projektus. Žvalgyba Karos jūroje bus atnaujinta ne anksčiau 2020-2021 metų.

Vis dėlto kompanijos tik įšaldo, o ne laidoja savo projektus Arktyje. Kaip teigia „Shell“ žvalgybos bei gavybos Amerikos regione direktorius Marvinas Odumas, jo kompanija vis dar regi didelį potencialą Čiukotkos jūroje.

Dabar – antra pusė, „Blomberg“ straipsnis „Laikas veikia prieš Amerikos naftininkus“.

Amerikos skalūnų naftos gavybos pramonė pradėjo atsitraukimą. Kitais metais gavyba katastrofiškai nemuks, bet 2017-iieji hidraulinį uolienų skaldymo metodą naudojantiems Jungtinių Valstijų naftininkams gali būti gerokai prastesni.

Saudo Arabijos kainų karas prieš Amerikos naftos gavybą prasidėjo prieš metus, skalūnų naftininkai laikosi kaip gali – laviruodami, mažindami išlaidas bei skolindamiesi. Bet mažieji šios rinkos žaidėjai visus šiuos resursus iš esmės jau išnaudojo.

Pasak konsultacinės kompanijos „Wood Mackenzie“ informacijos, maždaug trečdalį naftos Amerikos valstijose, neskaitant Aliaskos bei Havajų, išgauna bendrovės, kurios ėmė paskolas užstatydamos savo naftos bei gamtinių dujų atsargas. Dabar tenka kreditavimo sąlygas peržiūrėti – bankai klientų iš naftos kompanijų rezervų kainą peržiūri du kartus per metus – rudenį ir pavasarį. Šiųmetinės spalio peržiūros rezultatas atrodo niūriai, prognozuojamas naftos kompanijų kreditavimų galimybių smukimas 39 proc.

Pavasarį visi užėmė laukimo poziciją, gi dabar vis labiau suprantama, kad siekiant palengvinti skolų naštą būtinos papildomos priemonės, tokios kaip papildomos investicijos, skolų restruktūrizavimas ir net bankrotai. 2015-ųjų antrą ketvirtį 83 proc. piniginių operacijų Amerikos sausumos naftos išgavėjai skyrė skolų aptarnavimui, tai maždaug 2 kartus daugiau negu 2012-ųjų pradžioje.

Toks verslo modelis neužtikrina ateities poreikių – naftos kompanijos gali tikėtis kreditų tik tada, kai investuotojai tikisi reikšmingo naftos kainos augimo. Tačiau to kaip tik niekas nebesitiki – sutartys iki kitų metų gruodžio sudaromos pagal 56 dolerių už barelį kainą. „Wood Mackenzie“ vertinimu, 26 didžiausi naftos išgavėjai kitais metais iš investicinių fondų gaus 2,2 milijardais dolerių mažiau negu 2015-aisiais, kuomet ši suma sudarė 9,1 milijardo.

Bankrotų šiame pramonės sektoriuje bus daugiau negu šiais metais, skalūnų naftos gavyba Amerikoje mažės, kaip to ypač pageidauja Saudo Arabija, kuri yra deklaravusi tvirtą pasiryžimą susigrąžinti savo rinkos dalį, atimdama ją iš Jungtinių Valstijų išsišokėlių.

Esant dabartinei kainai naftos poreikis auga visur, nes eksploatuoti visų rūšių transporto priemones yra pigu. Saudai ir visi kiti, kam pavyks išlaikyti gavybos apimtis, patenkins tą augantį poreikį, vis dėlto net ir jam didėjant gavyba augs tik 1,5 proc., taigi nėra pagrindo tikėtis rimto naftos kainos šuolio. Todėl Amerikos naftos išgavėjų laukia dar vieni sudėtingi metai.

Naftą eksportuojančių šalių organizacijos duomenimis, Jungtinių Valstijų naftos kompanijų išlaidos žvalgybai, įsisavinimui bei naftos išgavimui šiemet sumažėjo 35 proc., kai mažėjimo vidurkis pasaulyje siekė 20 proc. Investuotojai įsisąmonins, kad jei saudai pasirengę kenkti patys sau, siekdami atkovoti nedidelę rinkos dalį, skalūnų nafta yra per daug rizikingas reikalas. Viskas, ką gali padaryti hidraulinio uolienų plėšymo technologiją naudojančios kompanijos, tai sukandusios dantis įsitvirtinti ir tikėtis, kad atsitraukimas neprivers jų bankrutuoti.