Gruodžio 8 d. Arūno Sprauniaus rengiamos radijo laidos „Dvi pusės“ tema – Šonas, panašu, vis dėlto šyla… Pirma pusė – straipsnis „Kovos dėl dar likusių išteklių amžius“ iš „Česká Pozice“, antra pusė, publikacija „Pasaulio gelbėjimo planas“ iš „The New Republic“. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Laidos įrašo galite klausytis paspaudę čia. Taip pat pateikiame šios laidos tekstą. Malonaus klausymosi ar skaitymo!
Kad kaita geba daryti stebuklus, patvirtina Brauno universiteto tyrimas, nurodęs, jog dabartinių šunų protėviai prieš milijonus metų buvo labiau katinai negu šunėkai. Mokslininkų nuomone, tą lėmė klimato kaita, mat orams vėstant šunų dar katinai protėviai nieko nepelnydavo lindėdami pasalose ir buvo priversti ieškoti grobio bėgiodami bei apsirūpinę aštriais dantimis, kad pajėgtų auką sudraskyti. Štai tokia ypač įtikinama klimatinė kaitos atmaina, net ir katinus pavertusi šunimis, kas kambarinių gyvūnėlių mylėtojams neabejotinai skamba kaip šventvagystė. Ir jau visai neramu pagalvojus, į ką dabartiniai keturkojai levituos globalaus atšilimo sąlygomis.
Kad netikėti posūkiai galimi ir gal net neišvengiami, patvirtina žinia apie tai, kad Didžiojoje Britanijoje jau parduodami ledai su vabzdžių bei kirminų priedais. Degustaciją Londono gatvėje pristačiusio leidinio „Business Insider“ žurnalistas pareiškė, jog jam delikatesas su maždaug 10 proc. skruzdžių, žiogų, kirmėliukų bei kitų vabzdžių priedu patikęs, mat vabzdžių gabaliukai primena traškančius spragėsius bei smulkintus riešutus. Primintina, kad vabzdžiuose daug baltymų, proteinų, kalcio, o jų veisimas nepalyginamai pigesnis nei gyvulininkystė. Iki šio amžiaus pabaigos planetoje gyvens apie 11 milijardų žmonių, jiems išmaitinti bei kitaip gyvybiškai aprūpinti prireiks resursų, prilygstančių 3 dabartinėms mūsų planetoms. Taigi misija neįmanoma arba pereisime ir prie vabzdžių.
Ištekliai, ištekliai, kuriuos mes, žmonija, kuo toliau, tuo azartiškiau išgauname, deginame, perdirbame ar kitaip vartojame, lyg ir greitindami globalų atšilimą. Praėjusį savaitgalį Paryžiaus Jungtinių Tautų (JT) susitikime klimato klausimais daugiau kaip 40 tūkstančių delegatų iš 195 valstybių mėgino aiškintis ar yra tas globalus atšilimas, jei yra, kokios galimos pasekmės ir ką dabartiniai lyderiai pajėgūs nuveikti šiuo klausimu.
Mokslininkai ir žalieji aktyvistai ragina žūtbūt daryti viską, kad vidutinė temperatūra iki šio amžiaus pabaigos neišaugtų dar 2 laipsniais Celsijaus. Kaip imperatyviai tvirtina klimato klausimus Europos Sąjungoje (ES) kuruojantis Migelis Kanjetė, po nenusisekusio Kopenhagos susitikimo 2009-aisiais Paryžius yra paskutinis bandymas, mat plano „B“ žmonija neturi. Demonstracijas susitikimo palaikymui nuo Vašingtono iki Naujosios Zelandijos rengę jaunieji aktyvistai kategoriškesni: „Alternatyvios planetos „B“ mes neturime“.
Bet yra ir skeptikų, kurie atkakliai atsisako matyti glaudų ryšį tarp globalaus atšilimo bei šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų. Britų žurnalo „The Spectator“ apžvalgininkas keliančius aliarmą dėl anglies dioksido dujų išmetimų vadina pavargusiais angelais, esą Žemė kaista, bet ne taip sparčiai, kaip nurodo klimatologų modeliai. „Veidmainystė ir blefas.“ – taip kategoriškai įvertino Paryžiaus susitikimą Nobelio ekonomikos premijos laureatas Jozefas Stiglizas. O ir maždaug 80 proc. anglies dioksido dujų į atmosferą išmetančios besivystančios šalys šnairuoja išsivysčiusiųjų pusėn priekaištaudamos, esą šios užtektinai priteršė, kol prasigyveno, o dabar neleidžia kelti jų piliečių gerovės kūrenant anglį.
Bet Amerikos „žaliųjų“ guru Jamesas Hansonas anglį kūrenančias elektrines vadina „mirties fabrikais“, o anglį joms pristatančius ešelonus – „mirties traukiniais“. Kai retorika tokia nuožmi ir net su holokausto atspalviu, šiandien apie išteklius ir ką daryti, kad jiems senkant mūsų planeta būtų išgelbėta. Pirma pusė – straipsnis „Kovos dėl dar likusių išteklių amžius“ iš leidinio „Česká Pozice“, ir antroji – Amerikos žurnalo „The New Republic“ publikacija „Pasaulio gelbėjimo planas“.
Pirma pusė – straipsnis „Kovos dėl dar likusių išteklių amžius“ iš „Česká Pozice“.
20 amžius buvo energetinių užmojų šimtmetis, gi dabartinis yra ir bus amžiumi kovos dėl to, kas dar liko. Klausimas tik toks, kas po tos kovos liks iš žmonijos. Amerikos mokslininko Roberto Dunkano vertinimu, naftos gavybos mažėjimas lems pramonės revoliucijos pabaigą ir grįžimą prie gyvenimo, kokį prieš milijonus metų gyveno pirmieji žmonės Tanzanijoje. Kiti mokslininkai bei ekonomistai nesutinka su tokia niūria prognoze ir tikisi, jog išeitį pasiūlys naujos technologijos. Nors pagal naftos piko teoriją jos gavyba Jungtinėse Valstijose turėjo imti mažėti praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje, to neįvyko dėl skalūnų naftos gavybos. Prognozuojama, kad pasiekiamos naftos atsargos didėja dėl technologinių galimybių prieiti prie anksčiau nepasiekiamų klodų.
Technologijos tėra vienas paklausą skatinančių faktorių, gi svarbiausias jos variklis yra demografija. 2050-aisiais pasaulyje gyvens 9,5 milijardo žmonių arba 35 proc. daugiau nei dabar. Vartojimas, be abejo, augs daugiau nei tie 35 proc., nes mažiau nei už 5 dolerius per dieną išsiverčiantys 4 milijardai žmonių visą laiką taip negyvens. Beje, išsikrapštyti iš sunkių gyvenimo sąlygų kainuos brangiai, tik vienas pavyzdys – išsivysčiusiame pasaulyje vienas žmogus per gyvenimą suvartoja 20 tūkstančių kilogramų metalų.
Kaip nurodo Amerikos prekybos ministerijos patarėjas Danielis Mastro Gattis, valstybės varžysis dėl kuo didesnio išteklių kiekio, o tai reikš pretenzijas į žemę ir ypač jūros dugną. Todėl kai kuriuose regionuose reali karų grėsmė. Rytų Kinijos jūroje Japonija bei Kinija ginčijasi dėl neva nereikšmingų salų, iš esmės nuogų uolų, tačiau kalbama ir apie 40 tūkstančių kvadratinių kilometrų jūros dugno plotą po jomis, kur esama naftos bei kitų mineralinių gėrybių. Arktis paskutiniais metais virto primygtinio vadinamųjų arktinių valstybių Rusijos, Amerikos, Norvegijos, Danijos bei Kanados dėmesio objektu todėl, kad joje glūdi 15 proc. pasaulinių naftos bei 30 proc. gamtinių dujų išteklių. Šylant klimatui bei tirpstant ledynams šie klodai tampa vis labiau prieinami. Spauda jau rašo apie „ledinį“ karą, kur kol kas iniciatyva Rusijos pusėje, kuri disponuoja 41 veikiančiais ledlaužiais. Palyginimui, amerikiečiai jų teturi du. Į regioną veržiasi ir Kinija, 2013-aisiais pirmą kartą pasiuntusi savo laivus šiaurės keliu, kuriuo istoriškai visada naudojosi tik Rusija.
Taip pat akivaizdu, kad ištekliai 21 amžiuje ne tik provokuos konfliktus, bet ir patys taps ginklu. Pavojingą žaidimą su nafta lošia didžiausia jos išgavėja Saudo Arabija. Saudai daug metų baiminasi, kad klimato kaita bei aukštos naftos kainos skatins energetinio efektyvumo augimą bei perėjimą prie alternatyvių energijos šaltinių. Jau dabar paklausa didžiulius turtus dykumų karalystei sukrovusiam juodajam auksui laipsniškai mažėja. Nemažindama gavybos ir laikydama žemą kainą Saudo Arabija nukelia naftos amžiaus pabaigą ir išlošia laiko. Bet geopolitinės pusiausvyros sąskaita, mat problemų dėl to turi Venesuela, Rusija bei Iranas.
Rašytojas Markas Twainas yra užsiminęs, kad viskis skirtas tam, kad būtų geriamas, o vanduo – kad dėl jo būtų kaunamasi. Ši frazė dabar aktuali kaip niekad, Amerikos centrinės žvalgybos valdybos vertinimu, 2040-aisiais pastovaus priėjimo prie geriamojo vandens neturės 780 milijonų planetos gyventojų. Taigi gali nutikti, kad vanduo, o ne nafta taps vertingiausiu 21 amžiaus ištekliu. Dėl vandens kai kur jau kariaujama, pilietinių karų draskomuose Jemene bei Libijoje vandens trūkumas ypač aštrus. Senkantys vandens ištekliai vers jo trūkumą jaučiančias valstybes vykdyti agresyvią politiką. Pirmiausia tai palies šalis, kurios dalinasi su kaimynėmis upių baseinais, tokių regionų pasaulyje iš viso 263, šiomis upėmis teka 60 proc. viso pasaulinio gėlo vandens.
Dabar – antra pusė, publikacija „Pasaulio gelbėjimo planas“ iš „The New Republic“.
Praėję metai buvo karščiausi per visą stebėjimų istoriją, šiemet gaisrai Amerikos vakaruose apėmė daugiau kaip 3 milijonus hektarų, vis dažnesni tokie galingi uraganai kaip „Katrina“ ar „Sandy“. Tai tik pradžia, iki šio amžiaus pabaigos Jungtinių Valstijų vakarinė dalis pavirs dulkių katilu, kylant pasaulio vandenyno lygiui salų valstybės tokios kaip Maldyvai gali apskritai išnykti, o milijonai Niujorko ir Bangladešo gyventojų bus priversti palikti savo namus.
Vis dėlto šios niūrios prognozės nebūtinai reiškia, kad mūsų planeta pasmerkta. Jei norime išlikti, turime kuo greičiau atsikratyti priklausomybės nuo iškasenų deginimo energijos gamyboje. Paryžiaus susitikimo klimato kaitos klausimais išvakarės Jungtinės Valstijos pasiūlė iki 2025-ųjų sumažinti išmetamųjų dujų kiekį 26-28 proc. lyginant su 2005-ųjų lygiu, ES siūlosi iki 2030-ųjų išmetimus mažinti 40 proc. lyginant su 1990-aisiais, Kanada – iki 2030 metų 30 proc., lyginant su 2005-aisiais. Pirmą kartą istorijoje savo siūlymus pateikė besivystančios šalys. Kinija anglies dioksido dujų išmetimus planuoja mažinti nuo 2030-ųjų, Indija konkrečių terminų nenurodo, tačiau tikisi išlaikyti ekonomikos augimą plėsdama atsinaujinančių energijos gamybos šaltinių panaudojimą.
Interviu „The Guardian“ specialusis Amerikos pasiuntinys klimato kaitos klausimais Toddas Sternas yra pastebėjęs, kad tarptautinių susitarimų sėkmė matuotina ne laipsniais bei procentais, o impulso veikti galia. Todėl prezidento Baracko Obamos administracija nori pasiekti, kad Paryžiaus konferencijos dalyviai rinktųsi reguliariai kas 5-erius metus ir kiekvieną kartą siūlytų vis ambicingesnius anglies dioksido dujų išmetimo mažinimo planus.
Pavyzdžiui, gali būti, kad jau 2020-aisiais anglies kaina bus išaugusi tiek, jog Kinijai tais metais, o ne 2030-aisiais, apsimokės pereiti prie pingančių ekologiškai švarių energijos gamybos būdų. Indijoje silpnai išvystyta iškasenų deginimo energijos gamybai infrastruktūra, todėl ši valstybė jau pažadėjo įrengti milijonus saulės baterijų ant namų stogų, tiesa, su sąlyga, jei šio projekto vykdymui gaus 100 milijardų dolerių paramą.
Prezidento B. Obamos administracija yra sudariusi dvišalius susitarimus klimato klausimais su Kinija, Indija, Brazilija bei Meksika, ir tai taip pat yra geras impulsas judėti toliau. 2014-ųjų rudenį sudaryta sutartis su Kinija visam pasauliui parodė, jog net politiniai oponentai gali susitarti šiuo skaudžiai aktualiu planetai klausimu. Visuomenė yra prezidento pusėje, pasak šią vasarą tyrimų centro „Pew“ atliktos apklausos, 69 proc. amerikiečių klimato kaitą laiko rimta problema.
Globalios investicijos į ekologiškai švarią energiją per paskutinį dešimtmetį išaugo nuo 45 milijardų iki 270 milijardų dolerių ir auga toliau. Permainų tempas stulbina – nuo prezidento B. Obamos valdymo pradžios saulės energijos kaina nukrito 78 proc., vėjo – 59 proc. 2014-aisiais globali ekonomika augo 3 proc., nors išmetamųjų dujų kiekis liko tame pačiame lygyje. Vis dėlto šiai energetikai dar teks nueiti ilgą kelią – šiuo metu Jungtinėse Valstijose vos 13 proc. elektros gaunama iš atsinaujinančių šaltinių.
Pasaulio lyderiams nereikia įtikinėti visuomenės, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai yra mūsų ateitis. Milijardai jaunų medžių padės išvalyti atmosferą nuo anglies dioksido dujų, o vėjas ir saulė gali tapti pagrindiniais energijos tiekėjais. Reikia siekti, kad ginčytumėmės ne kur tiesti naujus naftos vamzdynus, bet kur pastatyti dar vieną vėjo jėgainių parką.