Sausio 26 d. laidos “Dvi pusės” tema – sveikatos reikalai globalizacijos sąlygomis. Pirma pusė – straipsnis „Ar užterštas oras gali tukinti?“ ir antroji – publikacija „Ar tiesa, kad valgymas einant kenkia sveikatai?“ iš to paties BBC“. Laidą rengia Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Pateikiame laidos tekstinę santrauką.
Antikos graikai yra išskyrę kalokagatijos principą kaip siektiną piliečio fizinių ir moralinių savybių visumą, harmoningo auklėjimo idealą. Todėl ir sąvoka iš žodžių kalos bei agahos, kas lietuviškai yra gražus ir geras. Dar esama romėnų sentencijos pars pro toto, arba – dalis vietoj visumos, kuri turėtų gerokai erzinti reklamos tigres bei liūtus. Kokia dar dalis, kai visko čia ir dabar reikia bet kuria kaina… Pavyzdžiui, ko nenuveiksi dėl grožio, jei to reikalauja standartas, liesėjimui ribų nėra ir negali būti – iki anoreksijos imtinai. Vartotojiška visuomenė be žygdarbių negali niekaip, jos lemtis – būti nešiojamai nuo kraštutinumo prie kraštutinumo.
Gyvenant tokį intensyvų gyvenimą, iškyla reikalas kuo primygtiniausiai fiksuoti ir nuosavos, ir visuomeninės sveikatos būvio slinktis. Idant nebūtų prarasta forma Poindustrinio kapitalizmo visuomenė jau įgudo gyvai diskutuoti apie tai, kas mūsų organizmui gera, kas – nelabai. Štai britų tyrėjai išsiaiškino, kad rūkoriams gresia ne tik vėžio bei širdies ligos, bet ir silpnaprotystė. Gi Amerikos mokslininkų daugiau kaip 20 metų trukęs tyrimas kategoriškai skelbia, kad bet kokia raudona mėsa, net mažomis porcijomis, didina ankstyvos mirties grėsmę. Kad prieitų šią išvadą, tyrėjai stebėjo daugiau kaip 110 tūkstančių suaugusių žmonių racioną. Per dieną tesuvalgant kortų kaladės dydžio neperdirbtos raudonos mėsos gabalėlį, tiriamiesiems grėsė baigti žemiškąją kelionę dar nepasibaigus tyrimui.
Taip pat įsidėmėtinas yra Australijos Kvinslendo universiteto mokslininkų perspėjimas, kad kiekviena prie televizoriaus praleista valanda trumpina gyvenimą beveik 22 minutėmis. Moralas – ketvirtį amžiaus televizorių spoksoję po 6 valandas per dieną sutrumpinsite žemiškąją kelionę beveik 5-eriais metais. Be to, ankstyvą mirtį gali paskatinti ir sėdimas gyvenimo pobūdis. Australų tyrėjai analizę apibendrina palyginimu, jog viena surūkyta cigaretė atima iš mūsų 11 minučių, ir tai atitinka pusvalandį prie televizoriaus.
Žalos sveikatai tema tikriausiai galima tęsti beveik be galo, ir tai galų gale patvirtina žinomą ištarmę, jog gyventi apskritai yra žalinga. Bet energinga poindustrinio kapitalizmo visuomenė žalos temos apeiti negali niekaip, tad šiandien – apie ją. Kadangi sveikata ypač rūpi naujienų agentūrai BBC, pora būtent jos versijų, kas žalinga arba nelabai. Pirma pusė – straipsnis „Ar užterštas oras gali tukinti?“, ir antroji – publikacija „Ar tiesa, kad valgymas einant kenkia sveikatai?“.
Pirma pusė – straipsnis „Ar užterštas oras gali tukinti?“
Jei nepavyko su gyvenamąja vieta, neatmestina, kad kiekvienas jūsų oro gurkšnis stumia jus prie diabeto ir nutukimo. Iš pirmo žvilgsnio paika gali atrodyti mintis, jog oras skatina viršsvorį, tačiau kai kurių tyrimų rezultatai tą patvirtina. To kaltininkės yra automobilių išmetamosios dujos bei tabako dūmai – smulkios jų dalelytės skatina uždegimus ir trukdo organizmui tinkamai eikvoti energiją.
Vienas pirmųjų tikrų įrodymų, jog pražūtingas užteršto oro poveikis nesiriboja vien plaučiais, gautas atlikus tyrimą su pelėmis. Ohajo valstijos universiteto tyrėjas Tsinhua Sunis aiškinosi, kodėl miestiečius dažniau kamuoja širdies ligos negu kaimiškų apylinkių gyventojus. Be abejo, viena priežasčių gali būti didmiesčio gyvenimo ritmas, vis dėlto mokslininkas atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad atsakymas į šį klausimą gali tikrąja to žodžio prasme tvyroti ore. Todėl ėmė auginti laboratorines peles įvairių planetos miestų situaciją atitinkančiomis sąlygomis. Vienos kvėpavo švariu oru, gi kitoms į narvelius buvo pumpuojamas greitkelio apylinkėms arba didmiesčio centrui būdingas dujų kokteilis.
Pirmi rezultatai ėmė aiškėti praėjus 10 savaičių. Užterštu oru kvėpavusios pelės viršsvorio turėjo – tiek pilvo, tiek vidaus organų srityse. Net ir mikroskopiniame lygmenyje jų riebalų ląstelės buvo 20 proc. didesnės už įprastas. Didžiausia to kaltininke mokslininkai laiko mažiau nei 2,5 mikrometro dydžio mikroskopines dalelytes – būtent dėl jų miesto oras susidrumsčia. Įkvėptas užterštas oras erzina alveoles – mažyčius burbuliukus plaučiuose, kurių dėka deguonis patenka į kraują. Tai išprovokuoja aktyvų nervų sistemos atsaką, kai išskiriami insulino poveikį slopinantys hormonai, ir tas trukdo organizmui tiksliai reguliuoti cukraus koncentraciją kraujyje.
Mikrodalelės taip pat gali priversti organizmą išskirti kraujyje signalines molekules-citokinus, kurie iššaukia uždegimus ir verčia imunines ląsteles atakuoti sveikus audinius. Taip pažeidžiamas organizmo energetinis balansas, o tai gali lemti ištisą „bukietą“ negalavimų – pradedant diabetu ir nutukimu ir baigiant širdies bei kraujagyslių ligomis.
Tą patvirtina ir planetos didmiesčiuose atlikti tyrimai. Išanalizavus 62 tūkstančių žmonių medicinines anketas 14 metų laikotarpyje Kanados Ontario provincijoje paaiškėjo, kad diabeto rizika išauga maždaug 11 proc. kubiniame metre oro esant 10 papildomų mikrogramų užterštų dalelių. Tai grėsmingas rodiklis, turint galvoje aplinkybę, kad Azijos megapoliuose jų koncentracija pasiekia ir 500 mikrogramų kubiniame metre.
Mokslininkams ypač didelį nerimą kelia galimas užteršto oro poveikis vaikams. Mokslininkai iš Kolumbijos universiteto tyrė Niujorko Bronkso rajone gyvenančius vaikus – įvertinusi bei kitus faktorius, tokius kaip šeimos pajamos ir maitinimosi galimybės, tyrėjų grupė išsiaiškino, kad labiau užteršto oro vietose augantys vaikai turėjo viršsvorio 2,3 karto dažniau negu jų bendraamžiai švariuose rajonuose. Viršsvorio priežastis gali būti ne tik oro kokybė lauke – Kalifornijoje atliktas tyrimas parodė, jog į tukimą linkę ir rūkančių tėvų vaikai.
Mokslininkai pabrėžia, kad trumpalaikėje perspektyvoje rizika atskiram individui nėra didelė, oro kokybė pati viena be kitų faktorių tikrai nėra nutukimo priežastis. Vis dėlto įvertinant aplinkybę, kiek daug žmonių gyvena stipriai užterštuose miestuose, ilgainiui užteršto oro aukų skaičius gali tapti labai didelis.
Problemos sprendimo keliai visiems gerai žinomi, nors to pasiekti vis dar nėra paprasta – pavyzdžiui, sumažinti automobilių dujų koncentraciją miestuose pereinant prie elektromobilių bei hibridinių automobilių. Arba aprūpinant kuo daugiau pastatų oro valymo įrenginiais. Bet kuriuo atveju, pasak mokslininkų, problemą dera imtis spręsti globaliu mastu – tuo pat metu ir besivystančiose valstybėse, ir tokiuose miestuose kaip Londonas ar Paryžius, kur užterštumas lyg ir suvaldytas.
Dabar – antra pusė, publikacija „Ar tiesa, kad valgymas einant kenkia sveikatai?“ iš to paties BBC.
Turime vis mažiau laiko skoningai ir neskubėdami papietauti. Žodžių junginio „pietų pertrauka“ nebeišgirsi net Prancūzijoje, kur tradicinius pietus iš trijų patiekalų irgi pakeitė sumuštiniai ir greitas maistas. Kai skubiai griebiame ką nors kramtomo, lyg ir logiška būtų rasti kur prisėsti, mat sakoma, jog priešingu atveju neišvengiamai laukia pilvo sutrikimai. Bet ar taip yra iš tiesų?
Norintiems išsivaduoti iš skrandžio opos ar gastrito pirmiausia rekomenduojama imtis dietos, atsisakyti rūkymo, mažinti alkoholio bei kavos dozes. Gi apie būtinumą valgant sėdėti medicininėje literatūroje neužsimenama. Pasirodo, gydytojai negalavimo atveju net rekomenduoja priešingai, mat tada mums į pagalbą ateina gravitacija. Jei valgydami ir po valgio stovėsite, skrandžio rūgštis liks pilvo srityje, kur, tiesą sakant, jai ir dera būti. Dėl tos pačios priežasties refliukso kamuojamiems ligoniams miegant rekomenduojama kilstelėti lovos galvūgalį.
Tiesa, esama dar vienos su valgymu stovint sietinos problemos. Stovėdami mes tą darome greičiau. Su šia aplinkybe sietinas pažangiausiomis laikomų kompanijų trumpalaikis pamišimas dėl baro aukščio posėdžiavimo stalų, mat vienas tyrimas nustatė, kad sėdimi susirinkimai trunka 34 proc. ilgiau. Taigi pagrindinė su valgymu stovint susijusi rizika yra pagunda praryti viską kaip galima greičiau. Todėl virškinimo sutrikimus veikiau lemia skubus valgymas, o ne padėtis, kokioje esame maitindamiesi.
Esama labai mažai tyrimų, kurie lygintų greitus ir lėtus valgytojus. 1994-aisiais atliktoje virškinimo sutrikimų turinčių pacientų apklausoje apie jų dietą buvo klausimas apie valgymo greitį. Tyrėjai išsiaiškino, kad respondentams jų maitinimosi tempas neturėjo jokios įtakos virškinimui. Kitas tyrimas 2010-aisiais patvirtino tą patį. Tiesa, abiem atvejais mokslininkai rėmėsi klausiamųjų gebėjimu tiksliai įvertinti valgymo tempą bei atvirai apie tai kalbėti.
Problemą pavyko išspręsti Pietų Korėjos karinės sanitarinės akademijos specialistams, kurie grupės kursantų valgymo greitį matavo chronometru. Bet ir šiuo atveju ataskaita parodė, jog valgymo tempas tik nežymiai paveikė virškinimą. O kaip atrodo reikalai su profesionalais, dalyvaujančiais greito valgymo varžybose? Kanadietis iš Toronto, žinomas kaip atkaklusis Pitas, gyvena iš greito valgymo, mat apie 10 jo pasiekimų įtraukti į Gineso rekordų knygą. Kitas rekordininkas iš Japonijos Takeris Kobayasis sugebėjo suvalgyti 58 keptas dešreles per 10 minučių. Atrodytų, abu čempionai neišvengiamai turėtų turėti virškinimo problemų. Pasirodo, neturi.
Profesorius Markas Livainas iš Pensilvanijos valstijos universiteto atliko rentgeno tyrimą pilvo čempiono, kuris per 10 minučių prarijo 36 hotdogus. Jis buvo pasirengęs pasirodymą tęsti, tačiau komisija nusprendė procesą stabdyti dėl paties saugumo. Jokio sveikatos sutrikimo ir tąkart neužfiksuota. Rentgeno nuotraukos parodė, kad greitaeigis valgytojas taip ištreniravo savo pilvą, jog šis galėjo išsiplėsti iki neįmanomų parametrų, tad jo savininkas persivalgymo nejausdavo.
Todėl darytina išvada, kad greitas maitinimasis gali lemti ne virškinimo sutrikimus, bet nuolatinį alkį, kuris verčia valgyti vėl ir vėl. Bet kuriuo atveju kitą kartą, kai neturėsite galimybės papietauti sėdėdami, nepeikite savęs, kad tik skubiai užkandote. Jei tuo metu nepajutote jokių nepatogumų, vadinasi, greitas maistas jums nepakenkė.