Balandžio 12 d. Arūno Sprauniaus rengiamos laidos „Dvi pusės“ tema – tarp grupinės gausybės ir vienišumo . Pirma pusė – straipsnis „Laikas įteisinti poligamiją“ iš Amerikos žurnalo „Politico“, ir antroji – publikacija „Vienišiai prieš šeimą“ iš lenkų žurnalo „Rzeczpospolita“. Laidą pristato bendrovė UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Laidos įrašą galite išklausyti čia, taip pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.

Garsi britų dailininkė Tracey Emin kovo pabaigoje su leidiniu „The Art Newspaper“ pasidalino pagaliau ją ištikusia privačia laime – moteris ištekėjo už jos sodyboje Prancūzijoje stūksančio riedulio akmens. Santuokos ceremonija įvyko netoli menininkės namų, nuotaka buvo apsirėdžiusi iš savo tėvo įkapių pasiūta suknele, jaunikis, tikėtina, išliko santūrus. Po ceremonijos dailininkė pareiškė, jog ji nebe vieniša, mat kažkur ant kalvelės su vaizdu į jūrą glūdi labai gražus senas riedulys, kuris niekur nedings ir visada jos lauks. Viena ryškesnių britų meno scenos atstovių T. Emin yra ryžtingai tyrinėjusi nuosavą seksualumą instaliacijoje „Visi, su kuriais miegojau nuo 1963 iki 1995 metų“ bei už 4,3 milijono dolerių parduotame kūrinyje „Mano lova“. Jį sudarė dailininkės lova, kurioje ji praleido 4 depresijos dienas po eilinio išsiskyrimo bei aplink išmėtyti daiktai bei šiukšlės – panaudoti prezervatyvai, sukruvinti apatiniai, nuorūkos bei tušti buteliai.

Bet nesiblaškykime ir koncentruokimės ties santuoka – takios tapatybės laikais, kuomet personifikuojama beveik viskas iš eilės, tai net labai pasigėrėtinas pastovumo siekio pavyzdys. Ypač nepamirštant aplinkybės, kad patinai irgi takūs. Be to, kapitalizmas mėgsta herojus vienišius, pažangos siekiančius iki paskutinio atodūsio. Ne tik Australijoje jau gyvuoja trečiosios lyties atstovas, Vokietija tapo pirma Europos valstybe, leidžiančia registruoti kūdikius, kurie turi abiejų – ir vyriškos, ir moteriškos – lyties požymius.

Aišku, konservatyvūs fundamentalistai, tokie kaip buvęs pretendentas į Amerikos prezidentus Rickas Santorumas niršta, tos pačios lyties santuokas pravardžiuodamas sanguliavimu. Bet tos santuokos Jungtinėse Valstijose įteisintos, o ponui R. Santorumui prie prezidentystės priartėti taip ir nepavyko. Be abejo, įdomu, ką apie dabartinius visapusiškų ryšių bei santykių su ta pačia lytimi bei rieduliais ieškojimus sakytų inkvizicijos išradėjas Dominykas de Guzmanas, žinomas kaip šventasis Dominykas. Aišku, su sąlyga, jei garbingam vienuoliui šokas apskritai leistų prabilti.

Šiandien – pora santykių versijų iš pasigėrėtinos jų įvairovės globalioje tikrovėje. Pirma pusė – straipsnis „Laikas įteisinti poligamiją“ iš Amerikos žurnalo „Politico“, ir antroji – publikacija „Vienišiai prieš šeimą“ iš lenkų žurnalo „Rzeczpospolita“.

Pirma pusė – straipsnis „Laikas įteisinti poligamiją“ iš „Politico“.

Praėjusių metų birželį Amerikos aukščiausiasis teismas priėmė istorinį sprendimą, įteisinantį tos pačios lyties santuokas visose 50 valstijų. Nauja piliečių kategorija gavo teisę, apie kurią prieš porą dešimtmečių nebuvo galima net pagalvoti. Dabar, kai suvokėme, jog meilė, ištikimybė bei šeima yra ne tik skirtingų lyčių privilegija, neturėtume tuo apsiriboti. Kitas logiškas žingsnis – poligamijos įteisinimas. Poligamija – egzistuojantis faktas, daugelis žmonių praktikuoja grupinius santykius, klausimas tik toks, ar jie taip elgsis ir ateityje. Todėl keista, kad prieš ją pasisako žmonės, nelinkę išsaugoti vadinamosios „tradicinės šeimos“. Tikėtina, to priežastis vien politinė ir laikui bėgant situacija keisis.

Suprantama logika reikalaujančiųjų veikti palaipsniui, kad permainos neatrodytų tarsi užgriuvusi lavina. Vis dėlto laikai pasikeitė. Nors būtina nuveikti dar daug, šiandien santuokų įvairovės lygiateisiškumui niekas negresia – 2005-aisias neigti grupines santuokas iš politinio pragmatizmo pozicijų gal ir apsimokėjo, šiuo metu tokia taktika nebeteko prasmės. Turime pasiekti teisinio pripažinimo kurti santuokas daugiau nei dviem partneriams.

Įprasti argumentai prieš poligamiją neišlaiko elementarios kritikos. Apeliacija į tradiciją bei teiginys, kad vienintelis įteisintos santuokos tikslas yra vaikų auklėjimas, jau galutinai atmestas visos progresyvios visuomenės.

Netrūksta tokių, kurie remdamiesi sociologiniais tyrimais tvirtina, esą poligaminei šeimai būdingi prievarta, nelygybė bei užgniaužimas. Yra taip ir ne visai taip. Poligaminė santuoka dažniausiai būdinga patriarchalinėms visuomenėms, ji remiasi vadinamuoju „skėčio modeliu“, kuomet yra vienas vyras ir kelios santuokos saitais nesusisaisčiusios žmonos. Tokiais atvejais vyras paprastai yra svarbiausias, ir turime pagrįstą pagrindą įtarti, jog tokiose santuokose netrūksta psichinės bei fizinės prievartos elementų. Bet to priežastis yra ne poligamija, galų gale, tradicinei santuokai tai irgi būdinga. Jei norime uždrausti kokią nors santuokos formą kaip seksizmo bei prievartos šaltinį, turėtume pradėti kaip tik nuo tradicinio vieno vyro bei vienos žmonos modelio.

Poligamija mums paprastai asocijuojasi su religine tradicija, kuri atrodo svetima bei represinė, bet pagrindinė problema yra šio modelio nelegalumas. Pakaktų grupinę santuoką įteisinti, ir ryšys tarp jos bei prievartos šeimoje išnyktų.

Dar vienas paplitęs ir netinkamas argumentas remiasi logistinėmis priežastimis. Jo šalininkai tvirtina, kad poligaminė santuoka taps nepakeliama našta su šeimos teise susijusiai infrastruktūrai, mat ši nepritaikyta santuokoms tarp daugiau nei dviejų žmonių. Ypač dažnai kartojamas argumentas, esą būtų per sudėtinga dalintis turtą skyrybų ar mirties atvejais. Bet akivaizdu, kad vien logistiniai sumetimai negali būti pagrindas riboti žmonių teises. Jei egzistuojančios teisinės struktūros bei precedentai nepritaikomi grupinėms santuokoms, laikui bėgant atsiras nauji. Sunkumai bei konfliktai yra bet kokių žmogiškų santykių ir įsipareigojimų šalutinis produktas. Pilietinė visuomenė gali pareikalauti iš sudarančių grupinę santuoką pasirašyti įpareigojančius dokumentus bei susitarimus dėl palikimo, alimentų bei kitų aplinkybių. Pagaliau, juk egzistuoja santuokiniai kontraktai.

Silpniausiai atrodo žinomas argumentas, kuris remiasi sena „slidaus kelio“ tema, esą jei įteisinsime grupinę santuoką, ilgainiui teks pradėti kalbėti ir apie santuokas su gyvūnais ar vaikais. Bet juk skirtumas tarp šių dalykų akivaizdus, jį lemia partnerio sutikimas. Progresyvi visuomenė įrodė, kad sutikimas yra visų seksualinių bei romantinių santykių tarp sąmoningų suaugusiųjų pagrindas. Gyvūnai negali duoti sutikimo kaip ir vaikai nepajėgia įsisąmoninti, ką jis iš tiesų reiškia. Sutikimas yra teisingas bei patogus kriterijus, leidžiantis įvertinti santykius tarp suaugusių žmonių sudėtingų ir daugiabriaunių žmogiškųjų norų pasaulyje.

Progresyvi visuomenė visada gyrėsi, jog žengia kartu su istorija, tad laikas progresyvių pažiūrų skleidėjams užduoti klausimą: įvertinant tai, ką jūs žinote apie žmogaus teises, ar tikrai esate įsitikinę, kad jūsų neprielankumas grupinėms santuokoms netaps tokiu pat anachronizmu, kokiu dabar yra priešiškumas gėjų santuokoms? Gali būti, atvirame pokalbyje jie pripažins, jog argumentai prieš poligamiją yra neįtikinami, iracionalūs bei paremti prietarais. Todėl akivaizdu, kad laikas pradėti kovoti už santuokos teisės taikymą dar vienai grupei mylinčių suaugusių žmonių. Kitų variantų nėra.

Dabar – antra pusė, publikacija „Vienišiai prieš šeimą“ iš Rzeczpospolita“.

Lenkijoje šiuo metu nuo 2,5 iki 5 milijonų žmonių gyvena nepalaikydami pastovių santykių. Tuo pat metu paskutiniais metais ryškiai sumažėjo netekėjusių moterų bei viengungių skaičius. Paaiškinti šį prieštaravimą paprasta: sena merga bei viengungis yra nykstančios rūšys, mat šiandien vienatvė yra ne gėdos žymė, o privilegija.

Stulbinamai pasikeitė laisvės sąvoka. Prieš kelis dešimtmečius ji buvo suprantama kaip atsakomybės forma: leidžiu tau naudotis dalimi savo laisvės kaip ir tu leidi naudotis dalimi manosios. Dabar laisvė – ne įsipareigojimas, o tik teisė. Laisvu vadina tą, kuris pasirengęs įvaryti į kampą pats save bei aplinkinius, kad tik gautų kuo daugiau gėrybių. Kai egoizmas tapo laisve, altruizmas pavirto vergyste. Nekeista, kad progresistai nemėgsta šeimos, vadindami ją patriarchaline atgyvena. Vienatvė pasirenkama sąmoningai, taigi vienišius nenori megzti tvarių santykių.

Artumo, emocinio palaikymo stoka skatina konkurencijos, o dažnai ir agresijos stiprėjimą. Prievarta – vienatvės, o ne stiprių šeimyninių ryšių produktas. Norėdamas atrodyti laimingas, vienišius turi pastoviai kurstyti nuosavą įsitikinimą, jog gyvena teisingai. Todėl su neofito įkarščiu kariauja su šeima kone kiekviename žingsnyje. Ypač atgrasūs jam maži vaikai, vienišius bet kokia kaina vengia vietų, kur renkasi tie „niekingi rėkiantys padarai“.

Kadangi jis – patrauklus klientas, vis daugiau paslaugų derinama prie jo poreikių. Pavyzdžiui, dauguma viešbučių siūlo vienviečius ar dviviečius numerius. Net jei jūs su šeima, pamirškite apie šeimyninį numerį, būsite priversti užsisakyti dvivietį. Todėl mažai šeimų naudojasi viešbučių paslaugomis.

Remiantis valstybinės statistikos tarnybos duomenimis, per artimiausius 30 metų lenkų skaičius sumažės 5 milijonais. Tie patys duomenys nurodo akivaizdų ryšį tarp vaikų skaičiaus bei sudaromų santuokų kiekio. Atrodytų, akivaizdu, jog valstybė visų piliečių labui turėtų remti šeimos politiką, bet jos nėra. Tokiu būdu ir valstybė remia laimingą vienišių, žmogų, kurio gyvenimiška pozicija ilgalaikėje perspektyvoje gresia visuomenės gerovei.

Vienišiai yra visuomenės privatizacijos produktas, jų skaičius ėmė augti, kuomet gerovės valstybės žlugo dėl ekonomikos krizės bei moralinės revoliucijos. Jie yra liberalių permainų simbolis, tai sau patiems bei laisvai rinkai numesti žmonės, išmokyti nepaliaujamai kautis dėl išgyvenimo bei konkuruoti. Jų daugėjant, kova darosi vis aršesnė. Vienišiai – ir priežastis, ir pasekmė susvetimėjusios visuomenės, kurioje nebevertinamas visuomeninis gėris. Pastarojo vietą užėmė egoistiniai interesai.

Gi egoizmas yra nesubrendimo apraiška. Nebranda, jei nepasakyti infantilizmas, tai dar viena mūsų epochos bėda. Jei vertintume visuomenę vien pagal populiariausių televizijos programų turinį, tektų daryti išvadą, jog mes (ir ne tik mes) esame beviltiškų kvailių nacija. Bet infantilizmas puikiai parduodamas, todėl ir propaguojamas – žmogų stengiamasi atkalbėti pagaliau subręsti ir ateiti į protą.

Laimingi vienišiai dažniausiai tvirtina pasirinkę tokį gyvenimą, nes nori save realizuoti. Ir iš tiesų, tarkime, darbdaviai turėdami galimybę rinktis tarp įsipareigojusio ir laisvo žmogaus, rinksis antrąjį. Darbuotojas, kuris šeimos nebuvimą kompensuoja profesine veikla. Atrodo nesąmonė? Be abejo. Tačiau toks stilius mums primetamas. Tai verčia daryti išvadą, jog laimingas vienišius ne toks ir laimingas kaip atrodo, tiesiog jis nepajėgus to pripažinti.

Dėkinga dirva šeimos krizei, ką čia slėpti, tapo sekuliarizacija. Laisvė nuo religijos veikiausiai skatina megzti santykius, bet tik trumpalaikius: paradoksalu, tačiau hedonizmas ne toks jau tolimas nuo asketizmo. Jei vienišas gyvenimas iš tiesų tampa sąmoningu pasirinkimu, tai rodo emocinių problemų buvimą, o ne laimę bei laisvės siekį. Ramina nebent tai, kad dauguma vienišių susiklosčius palankioms aplinkybėms geba sukurti tvarias sąjungas. Žmonės nesutverti gyventi vienatvėje.