Balandžio 19 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos laidos „Dvi pusės“ tema – „Šviesos reikšmė beveik visiems gyvenimo atvejams“. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Pateikiame laidos tekstinę santrauką.

Eksetero universiteto profesorius Frederickas Pontas įsitikinęs, kad po 5 milijonų metų Saulei išeikvojus vandenilio atsargas ir po supernova vadinamo sprogimo tapus raudonąja gigante, gyvybei Žemėje, be abejo, bus šakės, užtat gerokai toliau esantys Jupiterio bei Saturno palydovai, tokie kaip apledėję ir akmenuoti Europa, Titanas ar Ganimedas, ir net kraštinis Saulės sistemoje Plutonas virs gyvybei palankias sąlygas turinčiomis planetomis-vandenynais.

Šie planetiniai dariniai gerokai toliau nei mūsų gimtoji planeta, taigi likusi be vandenilio ir tikriausiai iš nevilties pradėjusi deginti helį Saulė trumpam, vos keliems milijonams metų sušvis ypač ryškia šviesa, to laiko bus per akis galutinai susvilinti žmonių planetą Žemę, bet ir atitirpdyti gerokai toliau nuo žvaigždės nutolusius darinius. Profesorius Fr. Pontas net tvirtina esąs įsitikinęs, kad Plutono paviršiuje temperatūra tuo metu bus maždaug tokia pat kaip dabar Žemėje.
Jau mūsų dienomis precedentas Raudonojoje jūroje į dienos šviesą iškelia glaudžius ryšius tarp anksčiau nesutaikomų priešininkų Izraelio bei Saudo Arabijos. Bent taip tvirtina dienraštis „The Washington Post“, informavęs, kad Egiptas porą nedidelių, bet solidžią strateginę reikšmę turinčių salų Tiraną bei Sanafirą Saudams perdavė, prieš tai tą reikalą dėl visa ko suderinęs su Tel-Avivu. Izraelio gynybos ministras Mošė Yaalonas jau po perdavimo fakto informavo gavęs oficialų Saudo Arabijos patikinimą, jog ši užtikrins laisvą izraeliečių judėjimą svarbiame regione. Dar primintina, jog Panamos popieriai apie dabar jau visuotinai žinomus ofšorus ne taip seniai iš šešėlio į šviesą ištraukė žmonijos elitus.

Visus šiuos siužetus asociacijos principu vienija šviesa, ir tai liudija apie pašėlusį josios universalumą. Į šviesą ilgainiui gali patekti bet kas, šviesa – visiems gyvenimo atvejams, be jos niekaip. Be abejo, šviesa ir kaip viltinga metafora, ne veltui pagauti transo, ekstazės ar lengvo pamišimo protėviai sekdami Senojo testamento Pradžios knyga šūkčiojo fiat lux, tebus šviesa, uždekime šviesą, švieskis, jaunime, uždekite lempą, velniai griebtų… Ar bereikia pridurti, kad šviesa gali būti ir apgaulinga, iliuzinė.

Šiandien – apie šviesos universalumą. Pirma pusė – straipsnis „Rusų karo istorija naujoje šviesoje“ iš Švedijos laikraščio „Svenska Dagbladet“ ir antroji – britų naujienų agentūros BBC publikacija „Ar kenksminga skaityti prieblandoje“.

Pirma pusė – straipsnis „Rusų karo istorija naujoje šviesoje“ iš „Svenska Dagbladet“.

Rusijos įsiveržimas į Ukrainą privertė nervintis visą Europą ne tik dėl to, kad buvo įžūliai pažeista tarptautinė teisė, bet ir dėl to, kaip tai buvo padaryta. Rusai efektyviai ir greitai panaikino valstybės kontrolę bei tvarką pasitelkę specialiosios paskirties dalinius ir sabotažą. Suprasti, kokius būtent metodus naudojo Kremlius vadinamajame hibridiniame kare, svarbu, norint teisingai orientuoti gynybai armiją Švedijoje.

Istorinės Rusijos kariavimo būdo ištakos sietinos su 1917-ųjų bolševikų revoliucija. Šis režimas užgimė tada, kai šaliai grėsė pilietinis karas, politinė konfrontacija ir užsienio intervencija taip pat iš Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos. Užsienio intervencija sovietinėje grėsmių teorijoje buvo interpretuojama kaip išorės pasaulio pamatinis priešiškumas, toks požiūris įtvirtintas visose Sovietų Sąjungos karinėse doktrinose ir tebepraktikuojamas dabar.

Dar vienas ir šiandien galiojantis faktorius tas, kad Rusijos tarptautinio saugumo doktrina daugeliu atžvilgių paremta šnipų veikla. To patvirtinimas – daugkartiniai perspėjimai, jog Maskva rengiasi karui bei šnipinėja Švediją. Richardas H. Schultzas darbe „Sovietiniai ir revoliuciniai karybos metodai“ nurodo, kad svarbus sovietų veikimo elementas greta politinių bei psichologinių operacijų buvo propaganda. Pasak mokslininko, ji Maskvai buvo politinės kovos tęsinys, pavyzdžiui, panaudojant užsienyje veikiančias organizacijas. Labiausiai stebina rusų karyboje tai, kaip pasitelkusi diplomatiją, trolių fabrikus bei žiniasklaidą Maskva geba globalizuoti savo propagandinį naratyvą. Tai patvirtina, jog propaganda Rusijoje labai svarbi.

Pasaulyje mažai valstybių, kurios rusiškoje propagandoje minimos taip pat dažnai kaip Švedija. Švedijos ir NATO santykius išjuokiantis filmas, išpuoliai prieš Carlą Bildtą, pranešimai apie tai, jog švedai esą pradeda lytinius santykius nuo 9-erių metų, grasinimai dėl stiprėjančių Švedijos ryšių su Atlanto aljansu – tai tik dalis prieš mūsų šalį nukreiptų temų.

Visų šių dalykų šviesoje laikas kelti klausimą, kokie iš tiesų yra Rusijos bei Švedijos santykiai. Atsakymą galima rasti rusų valstybinės naujienų agentūros „Regnum“ interneto puslapyje, kuriame pateikta Rusijos santykių su įvairiomis valstybėmis formulė, kurioje vienetas reiškia taiką, šimtas – karą. Taigi pagal ją santykiai su Ukraina įvertinti 75, su Švedija – 70 balų. Toks metodas tikriausiai turi trūkumų, vis dėlto jis išraiškingai demonstruoja politinės konfrontacijos mastą.

Švedija pirmauja politiniame konflikte su Rusija, Kremliuje manoma, kad mes keliame grėsmę dabartiniam Rusijos režimui ir trukdome šiai šaliai įsitvirtinti kaip pasaulinei galiai. Režimui neva kelia grėsmę Stokholmo pastangos demokratijos bei žmogaus teisių srityse, taip pat palaikant Rusijai įvestas sankcijas. Gi pasaulinės galios statusui grasina svarbus Švedijos vaidmuo Europos Sąjungos (ES) vykdomoje Rytų partnerystės programoje, kurią Maskva laiko stambiu geopolitiniu projektu, siekiant riboti Rusijos įtaką.

Ši programa turi aiškią moralinę vertę, todėl ją būtina tęsti. Deja, mes stokojame supratimo, kokių pasekmių šis darbas gali turėti bei kokio lygio karinio bei pilietinio pasirengimo prireiks, kad tos pasekmės būtų neutralizuotos. Pradžiai reikia gerai išstudijuoti rusų karybos metodus. Prastai, kad tebesivadovaujame taikos meto standartais ir manome, jog karas visada simetriškas ir vyksta laikantis tarptautinių teisės normų. Todėl išleidžiame iš akių žvalgybos, psichologinių ir politinių operacijų svarbą. Deja, stojo tikrovė, kuri niūresnė nei įsivaizduojame.

Dabar – antra pusė, BBC publikacija „Ar kenksminga skaityti prieblandoje“.

„BBC Future“ pamėginus patyrinėti išplitusį įsitikinimą, kad įtampa akims kenkia, paaiškėjo keistas faktas, kad jis remiasi labai jau neapibrėžtais įrodymais. Jei tėvai bent kartą aptiko jus skaitant prie prasto apšvietimo ar su žibintuvėliu pasislėpus po antklode, jie neabejotinai įspėjo, jog toks akių įtempimas kenkia regėjimui. Tačiau pasikapsčius giliau aiškėja, jog ne viskas taip paprasta.

Mūsų akys nuostabiai prisitaiko prie įvairių apšvietimo lygių. Skaitant prietemoje vyzdžiai išsiplečia, suteikdami galimybę į akių tinklainę patekti daugiau šviesos. Būnant tamsiame kambaryje, pavyzdžiui, ką tik atsibudus, šis procesas leidžia palaipsniui priprasti prie tamsos. O iškart įjungus šviesą ji iš pradžių atrodo akinanti, kol vyzdžiai prie jos neprisitaiko. Tas pats vyksta skaitant prie silpno apšvietimo.

Deja, skaitymo prietemoje ilgalaikėms pasekmėms skirtų eksperimentų nėra, todėl tenka remtis kitiems faktoriams skirtų tyrimų rezultatų lyginimu. Dauguma trumparegystės tyrimų bei mokslinių ginčų šia tema trumparegystę sieja su pastoviu darbu su arti esančiais daiktais, o ne skaitymu prietemoje. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje 2011-aisiais atliktas tyrimas patvirtino, kad toks darbas gali skatinti suaugusiųjų trumparegystę.

Kai kuriuose pasaulio regionuose trumparegystė dažnesnė, tarkime, kai kuriuose Rytų bei Pietryčių Azijos kraštuose ji kamuoja 80-90 proc. mokyklų absolventų. Ši aplinkybė verčia mokslininkus svarstyti, ar to priežastis nėra labai didelis dėmesys mokymuisi. Trumparegystės paplitimą galima sieti su genetinėmis priežastimis, tarkime, jei abu tėvai turėjo šį negalavimą, esama 40 proc. tikimybės, kad jį paveldės ir vaikas.

Bet mokslininkai perspėja, jog negalima visai ignoruoti išorės faktorių, kai kada jie vaidina labai svarbų vaidmenį. Tarkime, daug dirbę ir todėl regėjimą susigadinę tėvai veikiausiai skatins taip pat elgtis vaikus, kurių suprastėjęs regėjimas vėliau bus aiškinamas genetinėmis priežastimis. Arba vaikai gali paveldėti padidėjusį polinkį į regėjimo sutrikimus, kurie dar labiau ima ryškėti dėl pernelyg dažnų įtempto regėjimo pratybų ankstyvame amžiuje

Amerikos mokslininkas Donaldas Matti su kolegomis mėgino išpainioti šią problemą Kalifornijos, Teksaso bei Alabamos valstijose atliktu tyrimu, bet neradęs jokių genetinių priežasčių bei elgsenos įpročių ryšių patvirtinimų padarė išvadą, jog pagrindinis trumparegystės faktorius yra paveldėjimas.

Kita vertus, esama nemažai tyrimų, skirtų apšvietimo intensyvumo įtakai trumparegystės vystymuisi. Gali būti, problema ta, kad mes ilgai būname prietemoje ir per mažai laiko praleidžiame šviesoje. Australijos mieste Sidnėjuje atliktame tyrime dalyvavo 1700 vaikų nuo 6 iki 12 metų. Jis parodė, kad kuo daugiau laiko vaikas praleidžia gatvėje, tuo mažesnė yra trumparegystės išsivystymo rizika.

Kuo naudinga yra dienos šviesa? Anksčiau manyta, kad sportiniai žaidimai ugdo vaikus fokusuoti regėjimą ties atskirais objektais, bet Sidnėjaus tyrime jie gatvėje dieną galėjo veikti ką tik nori. Sprendžiant iš visko, tai padėjo jiems kompensuoti žalą, kurią patyrė valandų valandas skaitydami arba mokydamiesi. Tyrimo autorių manymu, buvimo gatvėje nauda sietina ne tiek su pastangomis koncentruoti žvilgsnį, kiek su dienos šviesos poveikiu. Jie net padarė prielaidą, kad ilgesnis buvimas dienos šviesoje skatina gamybą dopamino, kuris vėliau gali skatinti akies obuolio vystymąsi. Jei ši hipotezė bus patvirtinta, tai padės paaiškinti menką trumparegystės paplitimą Australijoje.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad trumparegystės vystymuisi turi įtakos ir paveldėjimas, ir išorės faktoriai. Tiesa, aplinką pakeisti kur kas paprasčiau nei nuosavus genus, taigi žaidimai gatvėje mažiesiems tikriausiai naudingi. Be to, kadangi visi čia minėti tyrimai atlikti su vaikais, kurių regėjimas tebesivystė, jų rezultatai bei išvados suaugusiųjų neliečia. Žodžiu, užsimanę paskaityti su žibintuvėlių po antklode, vargu ar pridarysite sau kažkokios žalos.