UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ siekdama supažindinti su naujienomis pasaulio žiniasklaidoje pristato laidą “Bent dvi pusės”. Laidą radijo stoties “Laisvoji banga” eteryje rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Šio trečiadienio laidoje skaityti vokiečių savaitraščio „Die Welt“ straipsnis „Pilno žiurkių laivo-vaiduoklio medžioklė“ ir publikacija „Kinų pastatytas miestas-vaiduoklis Angoloje“ iš britų naujienų agentūros BBC.
Paklausyti laidos įrašo galite čia. Taip pat pateikiame laidos turinį tekstine išraiška.
Iki lygiadienio dar tolokai, vadinas, tebegyvename tamsiuoju metų periodu, gi pastarasis yra tikra neaiškumų zona, mat net ir globaliame pasaulyje dar netrūksta neapšviestų užkaborių. Taigi kas sakė, kad technogeniniame 21 amžiuje nebūna vaiduoklių, beje, nevaržomai siaučiančių ir tose planetos vietose, kur naktis apgailėtinai trumpa? Prieš pustrečių metų italų „La Repubblica“ informavo apie vaiduoklius restauruojamame Neapolio archeologijos muziejuje. Esą po nakties darbininkai rasdavo perstumdytus darbo įrankius ar ištuštėjusius statybų medžiagų maišus. Todėl nutarta kviestis profesionalius vaiduoklių medžiotojus.
Sunku pasakyti, kuo baigėsi Neapolyje, o štai vokiečių savaitraštis „Der Spiegel“ praėjusių metų pradžioje pranešė apie pensijas ištisus metus gavusius 50 tūkstančių graikų pensininkų-vaiduoklių. Be abejo, iš tiesų kalbama apie paprastą sukčiavimą, kai pensijas už jau Anapilin pasitraukusius ėmė jų giminaičiai. Recesijos sąlygomis, pasirodo, galima ir tokia vaiduoklystės atmaina, juo labiau, kad apsimoka.
Kitą pelningos vaiduoklystės atmainą praėjusių metų kovą aprašė žurnalas „New Yorker“, papasakojęs, kaip dešimtys Rusijos valdančios partijos „Vieningoji Rusija“ deputatų po išrinkimo į Dūmą staiga apsigynė disertacijas. Tiesa, visuomeninio aktyvisto Aleksejaus Navalno vadovaujama komanda ištyrusi kai kurias disertacijas atrado savotiškų dalykų. Tarkime, pono Igorio Igošino disertacijos ekonomikos efektyvumo tema tekstas maždaug 80 proc. atitinka tūlos Natalijos Orlovos disertaciją. Skirtumas tik tas, kad šios disertacija apie juodą šokoladą, gi pono I.Igošino – apie mėsą. Net grafikai ir diagramos tos pačios, tik žodeliai pakeisti. „The Newe Yorker“ daro prielaidą, jog politikai rengti disertacijų tekstus paveda rašytojams-vaiduokliams, o pastarieji, pasirodo, gali ir pritingėti. Kita vertus, aplinkybėms susiklosčius, koks skirtumas – mėsa ar šokoladas.
Žodžiu, nors gyvename išmaniųjų telefonų ir protingų „Tojotų“ epochoje, netrūksta tikinčiųjų antgamtiškais reiškiniais, kurių žmogaus protas niekaip negali paaiškinti. Japonai nutarė pagrįsti šį fenomeną ir nustatė, kad žmogaus protas pats noriai linkęs matyti vaiduoklius. Greitai dirbantis protas, pasirodo, daro išvadas remdamasis ribotu informacijos kiekiu, todėl nutinka, kad neegzistuojantys dalykai mūsų galvose atrodo tarsi iš tiesų esantys. Pasitaiko žmonių, kurie pamato Jėzų Kristų tarp bulvių traškučių ar Mergelę Mariją skrebučiuose.
Be to, pasirodo, vaiduoklius labiau linkę regėti žmonės, kurių mąstymo procesuose dominuoja dešinysis smegenų pusrutulis, atsakingas už veidų ir vaizdų atpažinimą, kritinį mąstymą, muziką ir taip toliau. Kritiniam mąstymui vaiduoklystė, pasirodo, nesvetima. Gali nutikti, kad teks papildyti žinomą sentenciją apie tai, kad proto miegas gimdo pabaisas. Persidirbęs protas gimdo vaiduoklius. Čia jums ne koks Karlsonas, kuris gyvena ant stogo.
Žodžiu, pats laikas apžvelgti vaiduoklių įvairovę šiuolaikiniame pasaulyje. Bent pirma pusė – vokiečių savaitraščio „Die Welt“ straipsnis „Pilno žiurkių laivo-vaiduoklio medžioklė“, ir bent antroji – publikacija „Kinų pastatytas miestas-vaiduoklis Angoloje“ iš britų naujienų agentūros BBC.
Bent pirma pusė – „Die Welt“ straipsnis „Pilno žiurkių laivo-vaiduoklio medžioklė“.
Belgas Pimas de Rodhesas puikiausiai tinka šiuolaikinio nuotykių romano herojaus vaidmeniui: su žmona gyvena sename kateryje, skraido sraigtasparniu ir uždirba gyvenimui ieškodamas brangenybių bei organizuodamas sudėtingas krovinių iškėlimo iš nuskendusių laivų operacijas. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą vieno muziejaus užsakymu surengė ekspediciją prie per pirmąjį pasaulinį karą Graikijos pakrantėje nuskendusio lainerio „Britannica“. Muziejui prireikė originalių daiktų iš laivo, kuris guli 120 metrų gylyje ir yra garsiojo „Titaniko’ brolis-dvynys.
Dar vienas belgo hobis yra laivo-vaiduoklio „Liubov’ Orlova“ paieška. Pastarasis buvo prarastas stojus smarkiai audrai, kai buvo transportuojamas iš Kanados į Dominikos respubliką, kur turėjo būti supjaustytas į metalo laužą. Ponas P. de Rodhesas sutinka pasakoti, kaip sekasi ieškoti, tiesa, kai kurias detales linkęs nutylėti. Pasak belgo, tikslios prapuolusio laivo buvimo vietos jis negalįs pasakyti taip pat dėl to, kad yra ne vienintelis, siekiantis jį gauti. Jis sako laukiąs skambučio.
Be to, nėra paprasta nustatyti tikslią laivo buvimo vietą. Jis gali būti nešamas tiek prie Pietų Afrikos, tiek Grenlandijos krantų. Jei yra antras variantas, laivas gali atsitrenkti į uolas. Bet kuriuo atveju ponas P.de Rodhesas sako palaikąs ryšį su kelių valstybių pakrantės apsaugos tarnybomis bei Rusijos armija.
Lobių ieškotojas sako duodąs 50-60 proc. tikimybės, kad laivas nenuskendo, nors iš vienos jo gelbėjimo valties buvo gautas SOS signalas. Reikalas tas, kad signalo daviklis įsijungia palietęs vandenį, bet valtis tiesiog galėjo atsikabinti ir nukristi į vandenį štormo metu. Laivas nuskęs ar ne, priklauso nuo daugelio aplinkybių. Jis skęsta, kai vidun patenka vanduo, gi transportuojamoje „Liubov’ Orlovoje“ visos durys ir langai uždaryti, o ir denyje nėra jokių atvirų ertmių kaip kad žvejybiniuose laivuose.
Laivas suprojektuotas plaukioti poliariniuose regionuose, todėl yra labai stabilus. Jį medžiojančio belgo teigimu, pagrindinis klausimas, kiek gerai jis subalansuotas. Kadangi jame nėra nei kuro, nei krovinio, nei keleivių, per stiprią audrą laivas gali apsiversti. Vis dėlto lygiai taip pat jis gali ištisus mėnesius dreifuoti, ką, pavyzdžiui, įrodo po cunamio Japonijoje atsiradusi laivų-vaiduoklių gausybė.
Kalbant apie finansinę reikalo pusę, laivo vertė priklauso nuo jo techninės būklės. Jei mašinos dirba, laivas kainuoja du, tris ar net keturis milijonus eurų, jei ne – teks jį parduoti metalo laužui už pusę milijono.
Ponas P.de Rodhesas jau du kartus bandė rasti laivą. Paties teigimu, pirmąjį buvo labai arti, tačiau dėl sugedusio jo paties laivo variklio turėjo grįžti atgal. Gi antrą kartą sako žinojęs tikslias koordinates, bet greitai iki nurodytos vietos nusigauti nepavyko, ir srovė laivą nunešė labai toli – persekiojimą teko nutraukti.
Dabar – bent antra pusė, publikacija „Kinų pastatytas miestas-vaiduoklis Angoloje“ iš britų naujienų agentūros BBC.
Miestai vaiduokliai, kurių netrūksta Kinijoje, Airijoje bei Ispanijoje, – šis reiškinys keliasi ir į Afriką. Nors namai pastatyti žmonėms, šie į juos nesikrausto, ir namai virsta nenaudingu nekilnojamu turtu, kurio neįmanoma parduoti. Nova Silade de Kilamba – visiškai naujas miestas, kurį sudaro 750 aštuoniaaukščių namų, dešimt mokyklų ir daugiau kaip šimtas prekybos taškų. Pastatytas jis izoliuotoje vietoje, už trisdešimties kilometrų nuo Angolos sostinės Luandos ir skirtas pusei milijono žmonių.
Kilambą statė Kinijos valstybinė statybos korporacija. Statyba baigta per nepilnus trejus metus, projekto kaina oficialiai siekė 3,5 milijardo dolerių. Miestas užima penkis tūkstančius hektarų ir tai didžiausias iš kelių panašios paskirties gyvenamųjų rajonų, kurias visoje Angoloje pastatė kinų kompanijos. Taip pat manoma, kad jog tai vienas didžiausių tokios rūšies projektų Juodajame Žemyne.
Tapęs tikru karūnos perlu Angoloje, Kilambos miestas yra pagrindinis valstybės užsakytų puošnių vaizdo klipų herojus. Juose besišypsančios šeimos mėgaujasi gyvenimu toliau nuo dulkėtos Luandos, kur milijonai žmonių gyvena plačiai pasklidusiuose lūšnynuose. Tačiau žmonės ekrane – tik aktoriai, nepaisant reklamos, per metus nuo statybų pabaigos iš 2800 butų parduoti tik 220.
Atvykus į Kilambą iškart kyla klausimas, ar bent trečdalis pirkėjų įsikraustė į naujus butus. Mieste tvyro vaiduokliška tyla, beveik nematyti automobilių, žmonių dar mažiau. Aplink vien monotoniškos daugiabučių namų rikiuotės su nuleistomis žaliuzėmis ir tuščiais balkonais.
Užimta ne daugiau nei pusės komercinės paskirties namų, dažniausiai tai – komunalinio ūkio bendrovės. Parduotuvių nematyti visai, išskyrus prekybos centrą ties įvažiavimu į miestą. Pavažinėję po miestą beveik penkiolika minučių ir nepamatę nieko, išskyrus kinų darbininkus, kurie gyvena konteineriuose šalia statybų, išvysite mažytę gyvybės salelę – mokyklą. Mokinius čia atveža autobusu iš aplinkinių rajonų, mat pačioje Kilamboje jų nėra.
Septyniolikmečio Sebashtjau Antoniu kelionė į mokyklą ir namo trunka beveik tris valandas, nes jis gyvena už penkiolikos kilometrų nuo miesto. Jam labai patinka Kilamba – čia yra aikštelių, kur galima žaisti fyutbolą, krepšinį ir rankinį. Čia nėra nusikalstamumo ir daug ramiau negu kituose miestuose. Tačiau jaunuolis tik nusijuokia paklaustas, ar jo šeima nežada čia kraustytis. Čionykščiai butai jo šeimai ne pagal kišenę. O ir darbo jo tėvai čia nerastų.
Butai Kilamboje kainuoja nuo 120 iki 200 tūkstančių dolerių. Tokios kainos neįkandamos dviem trečdaliams angoliečių, kurie išleidžia du dolerius per dieną. Vis dėlto nekilnojamojo turto agentūros „Delta Imobiliaria“ generalinis direktorius Paulu Kashkau sako, jog problema ne kaina, bet bankų paskolos, kurias gauti labai sunku. Jo teigimu, kaina atitinka butų kokybę bei gyvenimo sąlygas mieste.
Neseniai sukurtas teisinis mechanizmas, leidžiantis vietiniams bankams teikti kreditus nekilnojamam turtui pirkti. Bet daugumai net ir gerai pamokamus darbus turinčių Angolos gyventojų pradinio įnašo paieškos yra rimta problema. Organizacijos „Pietų Afrikos atviros visuomenės iniciatyvos“ Angolos skyriaus direktoriaus Eliaso Isaako nuomone, vyriausybė turi teikti pirmenybę pigių būstų statybai, nes absoliuti dauguma žmonių gyvena lūšnose, kur nėra vandens, elektros ir kanalizacijos. Angoloje nėra viduriniosios klasės, tik labai turtingi ir visiški skurdžiai, pirkti tokius butus kaip Kilamboje nėra kam.
Vyriausybė neseniai paskelbė, jog dalis butų Kilamboje taps socialiniais būstais, ir mažas pajamas gaunantys žmonės galės juos pigiai nuomoti. Kol kas niekas nežino, kaip veiks ši schema ir kas turės teisę ja pasinaudoti. Cinikai apie tai kalba atsainiai, laikydami šią retoriką rinkiminiu triuku, siekiant paramos artėjančiuose parlamento rinkimuose.
Kilambos statyba finansuota iš Kinija suteiktų kreditų, Angola už juos atsiskaito nafta, taigi formaliai viskas lyg ir apmokėta. Bet jei butų nepavyks parduoti, jie Angolos vyriausybei taps nepakeliama našta, nes tai bus prarastos investicijos.
Angolos statybos viceministras Manuelis Klementė Junioras ryžtingai gina Kilambos statybos finansavimo schemą tvirtindamas, jog ji būtinai bus sėkminga. Be to, yra įsitikinęs, kad butą mieste galima nupirkti už 80 tūkstančių dolerių. O dėl miesto izoliacijos sako, kad kritikų visada randasi, tačiau statoma nauja automobilių magistralė miesto centrą iš sostinės leis pasiekti per 15-20 minučių.
Kilamba yra pagrindinis Angolos vyriausybės projektas, leidęs šalies prezidentui Josei Eduardui dos Santosui tesėti 2008-aisiais duotą pažadą per ketverius metus pastatyti milijoną namų. Su skurdu miestuose kovojančios Angolos nekomercinės organizacijos „Development Workshop“ vadovas Alanas Keinas irgi sveikina projektą. Jo teigimu, būtina modernizuoti žmonių gyvenamąsias vietas pagal tarptautinius standartus, juo labiau, kad pasaulyje nedaug valstybių, kurios gali sau leisti perkraustyti ištisus miestus.
Laidos rėmėjas UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.