2015 m. gegužės 18 d. Arūno Sprauniaus rengiamoje laidoje „Dvi pusės“ pristatomos publikacijos „Ach,  Afrika“ iš „Berliner Zeitung“  ir „Afrikos amžius“ iš „Politico“. Laido įrašo galite klausyti čia. Taip pat pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.

Kai kurie dabartiniai reikalai vis dėlto primena amerikietiškus kalnelius. Beatodairiškas naujų technologinių galimybių optimizmas prieš lygiai tokią pat neviltį, regint mandagų globalios viešosios erdvės abejingumą, kuomet esame informuojami apie daugiau kaip 3 milijonus karo pabėgėlių iš Sirijos ar daugiau nei milijoną iš rytų Ukrainos. Tai – regimiausi siužetai, o ar daug kas žino, jog ir Burundį dėl riaušių buvo priversti palikti 105 tūkstančiai žmonių.

Laisvai planetoje klajojanti informacija lemia, jog žmonės veržiasi ten, kur patikimiau, ramiau. Gegužės pradžioje italų pakrantės tarnyba išgelbėjo beveik 7 tūkstančius į Senąjį Žemyną bandžiusių prasibrauti pabėgėlių. Pasiseka ne visiems palaikėmis valtimis bei kateriais mėginančių įveikti Viduržemio jūrą – nuo metų pradžios nuskendo 1800 bandžiusiųjų.

Prognozuojama, jog Italiją šiemet užplūs ne mažiau 200 tūkstančių pabėgėlių iš absoliučiai nestabilių Libijos bei Sirijos. Balandį ES šalių lyderiams teko trigubai didinti finansavimą agentūrai „Frontex“, kuri organizuoja gelbėjimo operacijas. Pridėkime dar humanitarinę dramą Ukrainos rytuose, ir teks daryti stingdančią išvadą, jog Europą supa pabėgėliai.

Sakoma, jog keičiasi – ar perprojektuojama – po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusi pasaulio tvarka. Perprojektuojama tai perprojektuojama, tik tas kismas gerokai drastiškas. Arba problema filosofinė. Filosofinė tiek, kad rašytoja Pascal Brukner tekste „Nusikaltusi Europos sąžinė“ konstatuoja, jog mūsų žemynas užsiciklino ties galvojimu apie savo praeities nusikaltimus. Net gimusieji po Antrojo pasaulinio karo šventai įsitikinę, jog priklauso bjauriai civilizacijai, kuri šimtmečius grobstė didžiąją dalį pasaulio, nes buvo įtikėjusi baltojo žmogaus pranašumu.

Rašytoja primena, jog atgailavimas neturėtų apsiriboti grupėmis, kai nekaltumas priskiriamas kiekvienam, kuris teigia esąs persekiojamas. Galų gale vergija buvo panaikinta, kolonializmas baigtas, fašizmas nugalėtas, komunizmas parklupdytas. Gyventi Europoje geriau nei daugelyje kitų žemynų. Žodžiu, mums, europiečiams, dera vaduotis iš apatijos.

Kita vertus, gali būti, jog dabartinės slinktys iš tiesų esminės, nevalingai peršasi prielaida, jog visapusiškai nešiojamo 21 amžiaus simboliu tam pačiam baltajam žmogui paradoksaliai gali tapti Afrika, taigi ir šis amžius bus po ženklu Juodojo Žemyno su visais jo prieštaravimais, tragedijomis ir sėkmės istorijomis. Tokių esama, nors viešojoje erdvėje mieliau tiražuojami islamistų iš „Boko Haram“ nusikaltimai, pabėgėliai iš Libijos ar Somalio piratai. Ką gi, pirma pusė – straipsnis „Ach, Afrika“ iš dienraščio „Berliner Zeitung“, ir antroji – publikacija „Afrikos amžius“ iš leidinio „Politico“.

Pirma pusė – straipsnis „Ach, Afrika“ iš „Berliner Zeitung“.

Iki šiol nėra tikslių duomenų, kiek afrikiečių sumokėjo gyvybe už pasipriešinimą kolonizatoriams. Vien per vokiečių valdžios karą prieš hererų gentį 1904-aisiais žuvo 70 tūkstančių afrikiečių, tais pačiais metais Namibijoje vykdytos operacijos metu nužudyta maždaug 10 tūkstančių žmonių. Kol kas nepavyko nustatyti, kiek – 75 tūkstančių ar 300 tūkstančių žmonių užmušta1905-1907 m. per Madži-Madži sukilimą rytų Afrikoje. Vokiečiai labai retai užsiėmė savo aukų registravimu.

Gerai, kad fondas „Padaryti atmintį įmanomą“ užsiima holokausto problema, fondas „Atmintis, atsakomybė, ateitis“ nori įtvirtinti Vokietijos bei Europos kultūroje atmintį apie prievartinį darbą nacionalsocializmo laikais, o tokios organizacijos kaip „Ulmo atminties fondas – už demokratiją, toleranciją ir žmogišką orumą“ analizuoja nacizmą bei priešinimąsi jam. Vis dėlto tuo pat metu apgailėtina, jog nė vienas fondas neskiria dėmesio 30 metų trukusiai nusikalstamai Vokietijos kolonijinei politikai. Žmogiško orumo kontekste juk pamokanti yra istorija 1914-aisiais Kamerūne myriop nuteisto kovotojo už taiką Rudolfo Dualos Mangos Bello, kuris 19 amžiaus paskutinį dešimtmetį mokėsi Vokietijos Ulmo gimnazijoje.

Tiesa, Berlyno teatras „Volksbuehne“ suteikė savo patalpas šiais metais surengtam kongresui, skirtam prieš 130 metų vykusiai konferencijai Afrikos klausimais, įtvirtinusiai Juodojo Žemyno pasidalijimą tarp kolonijinių valstybių. Šioje nuo 1884-ųjų lapkričio iki 1885-ųjų vasario Berlyne vykusioje konferencijoje aptartos konkurencinės kovos dėl Afrikos taisyklės, nors ir iki tol europiečiai šimtmečiais dalyvavo vergų prekyboje.

Konferencijoje dėmesys buvo sutelktas į Juodojo Žemyno aneksiją bei jo gamtos turtų grobimą. Buvo kalbama apie naujas rinkas bei išteklius – palmių aliejus buvo naudojamas žvakių bei tepalų gamyboje, iš palmių šakų gamino muilą bei margariną, vadinamasis „verkiantis medis“ tiko kaučiuko gaminimui. Ne visose kolonijose išteklių medžioklė lemdavo teroristinių režimų susikūrimą, kaip tai nutiko Belgijos karaliaus Leopoldo II privačiose valdose, kur jo godumo aukomis tapo apie 10 milijonų afrikiečių.

Vis dėlto melas buvo vokiečių tikinimai, kad jų valdomuose Toge, Kamerūne, Pietvakarių Afrikoje, Naujojoje Gvinėjoje viešpatavo sutarimas su pavergta visuomene. Togą bei Kamerūną kolonijinės valstybės vadino „25 šalimis“ – įprasta bausmė vietos žmonėms ten buvo 25 smūgiai odiniu rimbu per nugarą.

20 amžiaus kolonializmas buvo europiečių projektas, o rasizmas – privaloma jo dalis. Štai ką kolonializmo kritikams pareiškė Vokietijos kolonijų departamento vadovas Wilhelmas Solfas: „Ponai, jei su juodaodžiais elgsiuosi vadovaudamasis bendražmogiškais principais, būsiu priverstas atsisakyti kolonijinės politikos“.

Su kolonializmu šiandien baigta (nors jo griaunančios pasekmės tebejaučiamos visoje Afrikoje), tačiau rasizmas išliko. Analizuojant nacionalsocializmo atsiradimo priežastis, negalima išleisti iš akių tezės apie baltosios rasės pranašumą prieš juodąją, kuri buvo užfiksuota kolonijiniuose teisės aktuose. Ryšium su tuo prisimintinos taip pat judėjimo „Patriotiškų europiečių prieš islamizaciją“ demonstracijos: pasirodo, šis dominavimo principas vis dar yra daugelio pasaulėžiūros pagrindas.

Dabar – antra pusė, publikacija „Afrikos amžius“ iš „Politico“.

Šimtų migrantų žūtis mėginant įveikti Viduržemio jūrą privertė europiečius svarstyti apie adekvatų reagavimą į staigiai augantį migrantų antplūdį. Tiesa, ši tema jau palieka pirmus laikraščių puslapius, tad tikėtina, jog Afrika greitai vėl nirs į informacinę nebūtį. Šis kontinentas yra didžiausia vieta Žemėje, kurią beveik visada pavykdavo ignoruoti. Bet taip bus ne visada, nors esama žinomos žurnalistinės klišės, esą 20 amžius buvo Amerikos, o 21-aisias būsiąs Kinijos amžiumi.

Po kelių dešimtmečių mes veikiau kalbėsime apie Afrikos amžių. Priežastis aritmetinė. Demografinio augimo tempai Juodajame Žemyne nepalyginamai didesni nei bet kur kitur. 25 didžiausią gimstamumą turinčios šalys (išskyrus Afganistaną bei Rytų Timorą) yra Afrikoje. Remiantis Jungtinių Tautų (JT) demografinėmis prognozėmis, tarp 2000-ųjų ir 2050 metų Afrikos gyventojų padaugės nuo 800 milijonų iki 2,4 milijardo. Maždaug du žmonės iš penkių planetoje 2100-aisiais bus afrikiečiai.

Afrikoje greičiausia urbanizacija, nors dar neseniai žemynas nebuvo tankiai apgyventas. Istoriškai žemą urbanizacijos lygį lėmė menka Juodojo Žemyno integracija į pasaulio ekonomiką, tačiau ši padėtis keičiasi. Norint įvertinti Afrikos ekonominę perspektyvą, pamėginkime spėti, ar gali šis žemynas pakartoti Kinijos paskutinių 35 metų sėkmę. 1980-aiais, reformų pradžioje, Bendrojo Vidaus produkto dalis vienam kinui siekė 193 dolerius, šiandien jis lygus maždaug 7 tūkstančiam dolerių. Jei Afrikoje pavyktų pasiekti panašų augimą, 2050-aisiais BVP dalis vienam afrikiečiui sudarytų per metus 72 tūkstančius dolerių, palyginimui, Amerikoje jis šiandien siekia 55 tūkstančius. Bet Afrika tada bus 6 kartus didesnė už Jungtines Valstijas.

Be abejo, unikalią Kinijos ekonominę sėkmę pakartoti sunku, juo labiau, kad startinė Juodojo Žemyno situacija prastesnė negu Kinijos prieš 35 metus. Pasibaigus kolonijiniam laikotarpiui praėjusio amžiaus viduryje optimizmo dėl Afrikos irgi netrūko, bet neefektyvus investavimas įstūmė Juodojo Žemyno šalis į nepakeliamas skolas. Šiandien 70 proc. afrikiečių gyvena už 2 dolerius ir net mažiau per dieną – tai maždaug toks pat rodiklis kaip ir prieš 25 metus. Jei tokia padėtis išliks, iki šio amžiaus vidurio Afrikoje gyvens didžiausia dalis (apie 1,7 milijardo) skurdžiausių planetos žmonių.

Labai tikėtina, kad emigracija iš Afrikos augs ir galų gale pakeis europiečių odos spalvą. Istoriškai ji nebuvo didelė – nuo 2000-ųjų iki 2005 metų žemyną kasmet palikdavo 440 tūkstančių žmonių. Tačiau migracijos mastai veikiausiai augs. Pirmiausia, pačios Afrikos viduje žmonės kraustysis į miestus, visuomenė darysis mobilesnė, informacinių technologijų dėka žmonės geriau galės įvertinti atsiveriančias galimybes tiek žemyno viduje, tiek už jo ribų. Didelių diasporų buvimas užsienyje leis naujiesiems migrantams geriau planuoti savo keliones.

Norint suprasti būsimos afrikiečių migracijos mastus, galima prisiminti meksikiečių migracijos į Jungtines Valstijas pavyzdį. Iki praėjusio amžiaus 8 dešimtmečio ji buvo labai maža, Amerikoje gyveno mažiau nei milijonas išeivių iš Meksikos. Vėliau ji pradėjo didėti, šiandien maždaug 11 milijonų amerikiečių yra gimę Meksikoje. Kitaip tariant, iš 60 milijonų Meksikos gyventojų 10 milijonų emigravo į Jungtines Valstijas. Taikant panašią proporciją Afrikai bei Europai galima tikėtis, jog 2050-aisiais apie 200 milijonų afrikiečių išvyks į Senąjį Žemyną.

Tiesa, Viduržemio jūra yra kur kas rimtesnė kliūtis patekti į Europą negu sausumos siena tarp Amerikos bei Meksikos. Bet kadangi Afrika daug tankiau apgyventa negu Europa, o iki amžiaus vidurio afrikiečių bus maždaug tris su puse karto daugiau negu Senojo Žemyno gyventojų, kažin ar įstengs Europa atsitverti nuo išeivių iš Afrikos. Nesvarbu, taps tai triumfu ar tragedija – Juodasis Žemynas apie save primins, ir prie šio fakto tenka pratintis jau dabar.