Lapkričio 3 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Aistros dėl „žolytės“ . Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Pirma pusė – straipsnis „Paskutinė Gusmano suktinė“ iš „Svobodanews“ ir antroji – publikacija „Kaip kovoti su narkotikų prekyba?“ iš „Le Monde“. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, laidos įrašą galite išklausyti čia. Taip pat siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.
Ukrainos spauda derliaus nuėmimo metu informavo, jog 61-erių ūkiškas kijevietis savo užmiesčio sode įrengtuose šiltnamiuose kartu su kitomis gyvybiškai svarbiomis daržovėmis sugebėjo išpuoselėti ir centnerį kanapės. Narkotinę žalumą pensininkas kaip ir priguli pramoninės augalininkystės atveju suklojo džiovinti rūsyje, o galų gale užkluptas policijos pareigūnams maloniai paaiškino 100 kilogramų žolytės prikaupęs gydymo tikslais. Idealiai patvirtinta tiesa, jog sveikata yra brangiausias mūsų turtas – konfiskuotas derlius žolytės rinkoje vertas maždaug 3 milijonų, skaičiuojant ukrainietiškomis grivinomis. Jei gydytis – tai gydytis, nesismulkinant.
O štai profesionalus kanapės augintojas iš Amerikos Oregono valstijos Johnas Elledgas savo vestuvėse svečiams pateikė 13 marihuanos rūšių siūlantį barą. Pasak jaunavedžio, padėkų jis sulaukdavo ir praėjus porai mėnesių po vestuvių. Į palapinę užklydusi nuo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio žolės nerūkiusi 80-metė dama iš pradžių buvo nusiteikusi skeptiškai, bet ir ji vėliau patyrė satisfakciją. Apdairus oregonietis šventę surengė privačioje žemėje, tad santuokinis apsirūkymas vyko visiškai legaliai.
Kita vertus, Gallupo instituto dar 2013-aisiais atlikta apklausa patvirtino, jog už marihuanos legalizavimą pasisako 58 proc. amerikiečių, nors 1969-aisiais pirmą kartą surengus apklausą šia tema už buvo 12 proc. Amerikos piliečių. Štai tokia ypač daug aistrų keliančios temos recepcijos raida Jungtinėse Valstijose, kur su permaininga sėkme mėginama atsimušti nuo narkotikų srauto iš lotynų Amerikos. Po referendumų 4 valstijose marihuanos vartojimas legalizuotas medicininiais tikslais, o šalies sostinėje Vašingtone, Oregone bei Aliaskoje – ir pasismaginimui. Vašingtoniečiai nuo 2014-ųjų visiškai legaliai gali namuose laikyti iki 56 gramų žolytės bei savo poreikiams auginti iki 3 jos krūmelių. 20 valstijų referendumai šia tema planuojami kitais metais. Čia minėtas kijevietis savo tėvynėje gali atrodyti tikras pirmeivis, tiesa, prieš tai už žolės laikymą atsėdėjęs septynerius metus.
Marihuanos vartojimo legalizavimas – vis labiau budinti tema daugelyje planetos vietų. Kaip žolytės parūkymo rojų dažniausiai įprasta minėti Nyderlandus, bet ir kuklus Urugvajus be ypatingo afišavimosi nuo 2014-ųjų pavasario tapo pirma pasaulio valstybe, kur įteisintas ir žolės auginimas, ir prekyba ja. Pasak legalizavimo šalininkų, taip siekta smogti nelegalių prekeivių monopolijai bei vaduoti šios lotynų Amerikos šalies piliečius nuo moralinių problemų, kai jie ryžtasi „lengvai nuodėmei“ užtraukti dūmą. Dabar viskas švaru ir teisiniu, ir moraliniu požiūriu.
Net tvirtame tarsi uola Izraelyje dienraštis „Haaretz“ praėjusių metų balandžio 9-ąją paskyrė redakcinį straipsnį pasipiktinimui, kodėl šios šalies policija persekioja marihuaną rūkančius asmenis. Vien 2012-aisiais užvestos 22 895 bylos prieš žolytės užtraukusius asmenis. Pasak „Haaretz“, pareigūnai verčiau užsiimtų rimtesniais darbais negu marihuanos kriminalizavimas, ypač turint galvoje aplinkybę, kad lengvus narkotikus išbandę prisipažino ne tik 11 Izraelio Kneseto deputatų, bet ir Jungtinių Valstijų prezidentas.
Turint galvoje tai, kas išdėstyta, šiandien pirma pusė – straipsnis „Paskutinė Gusmano suktinė“ iš interneto dienraščio „Svobodanews“, ir antroji – Prancūzijos laikraštyje „Le Monde“ paskelbta publikacija „Kaip kovoti su narkotikų prekyba?“
Pirma pusė – straipsnis „Paskutinė Gusmano suktinė“ iš „Svobodanews“.
Meksikos aukščiausiasis teismas spalio 28-ąją turėjo apsispręsti dėl marihuanos auginimo bei vartojimo asmeniniams poreikiams legalizavimo. Jei sprendimas bus teigiamas, Meksika po Urugvajaus taps antra valstybe Vakarų pusrutulyje, kur kanapės vartojimas bus visiškai legalus.
Marihuanos, kokaino be metamfetamino kontrabanda į Jungtines Valstijas bei kitas Vakarų šalis krauna milžiniškus turtus Meksikos organizuotoms nusikalstamoms struktūroms, karas su šia bėda per paskutinius keletą metų nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių. Ir likus vos kelioms dienoms iki Aukščiausio teismo posėdžio specialiosios tarnybos per vieną naktį konfiskavo apie 10 tūkstančių tonų marichuanos pakuočių, kurios veikiausiai priklausė ypač nuožmiu žiaurumu pagarsėjusiam Sinalolos narkotikų karteliui, kuriam vadovauja besislapstantis banditas Choakinas Gusmanas, pravarde „El Chapo“, tai yra „neūžauga“.
Po Osamos bin Ladeno žūties Ch. Gusmanas yra pirmas pavojingiausių pasaulio nusikaltėlių sąraše. Pasak 5 milijonus dolerių už informaciją apie jo buvimo vietą pažadėjusios Amerikos kovos su narkotikais tarnybos, šis asmeniškai kelis šimtus žmonių žiauriai užmušęs banditas įžūlumu bei įtaka šiandien pranoksta net praėjusio amžiaus Kolumbijos narkotikų baroną Pablą Eskobarą. Ch. Gusmanas neseniai du kartus pabėgo iš Meksikos kalėjimų, paskutinį sykį – šių metų liepos 11-ąją – parankinių praktiškai iki pat jo kameros iškastu pusantro kilometro tuneliu.
Narkotikų tuneliai Meksikos bei Jungtinių Valstijų pasienyje tapo firminiu Sinalolos ženklu. Tai viename jų, nusitęsusiame daugiau nei 800 metrų beveik iki Amerikos San Diego, aptiktos 10 tūkstančių tonų. Veikiausiai patyrusių inžinierių suręsti įtvirtinti tuneliai aprūpinti hidraulika, ventiliacija bei geležinkelio bėgiais, kuriais nedideli elektriniai traukiniai turėjo pristatyti prekę Amerikos pirkėjams.
Specialiųjų tarnybų duomenimis, marihuana paskutiniais metais tampa pelningesnė net už kokainą. Būtent todėl radosi iniciatyva ją legalizuojant išmušti organizuotam nusikalstamumui finansinį pagrindą iš po kojų, taip atimant banditams galimybę laikyti visuomenę baimėje. Keturių Amerikos valstijų patirtis jau parodė, jog lengviausio iš žinomų narkotikų legalizavimas organizuotam nusikalstamumui smogia skaudžiausiai.
Pasak Meksikos rašytojo ir pilietinio aktyvisto Chuano Pablo Garsijos Valjecho, visų narkotinių medžiagų, išskyrus alkoholį istorija – tai įstatymo kovos su tikrove istorija. Meksikoje 2013-aisiais priimtą už marichuanos auginimą bei vartojimą baudžiamąją atsakomybę numatantį įstatymą, jo kritikų vertinimu, inicijavo grupė korumpuotų valdininkų ir politikų, kurie susiję su narkotikų mafija ir siekia sabotuoti nusikaltėlių pajamoms grasinančias reformas. Be to, jie nenori prarasti kovai su narkotikų prekyba skirtų valdiškų pinigų. Po 2012-ųjų gruodžio, kuomet Meksikos prezidentu tapo Enrikė Penja Njeta, ši suma sudaro apie 160 milijonų dolerių per metus. Meksikos pilietinių aktyvistų nuomone, labai didelė šios sumos dalis paprasčiausiai išvagiama.
Dabar – antra pusė, publikacija „Kaip kovoti su narkotikų prekyba?“ iš „Le Monde“.
Kovos su narkotikais politiką būtina skubiai keisti. Ji pasirodė esanti visiškai žlugusi ir yra atsakinga už narkotikų vartojimo augimą. Dabartinė kritiška situacija leidžia imtis permainų, nes už nelegalią veiklą gautos pajamos skatina „šešėlinės bankų sistemos“ vystymąsi. 2007-aisiais investicinio banko „Dillon Read“ direktorė Catherine Austin Fitts yra užsiminusi, kad nuo 500 milijardų iki trilijono iš prekybos narkotikais gautų dolerių dirbtinai įliejami į Amerikos ekonomiką, be šių pinigų Jungtines Valstijas ištiktų dar didesnė krizė nei Didžioji depresija 1929-aisiais.
Kaip bebūtų, pirmiausia dera pripažinti, jog bet kurie narkotikai, taip pat marihuana, kenkia sveikatai, tačiau ir bet kokia represiniais metodais paremta kovos su jais politika nerealistiška. Tad ką vis dėlto galima nuveikti?
Tabako krautuvėlėse prekiauti marihuanos pakuotėmis su jos keliamo pavojaus paaiškinimais. Kokainą bei heroiną parduoti vaistinėse žmonėms, kurie pateikia liudijimus apie medicinines konsultacijas bent prieš pusmetį iki apsilankymo vaistinėje. Galiojančių teisės aktų pagrindu megzti būtinus prekybos ryšius su šalimis, šių preparatų gamintojais. Sugriežtinti bausmes asmenims, kurie vienokiu ar kitokiu būdu narkotikų vartojimą reklamuoja. Ir pagaliau, griežčiau organizuoti atranką bei stebėseną žmonių, kuriems dėl jų veiklos pobūdžio būtina susilaikyti nuo bet kokių kvaišalų vartojimo.
Dera priminti, kad pirmas kovos su marihuanos vartojimu įstatymas priimtas Jungtinėse Valstijose 1937-aisiais po draudimo prekiauti spiritiniais gėrimais atšaukimo 1933-aisiais. 13 metų galiojęs sausasis įstatymas baigėsi visišku fiasko ir tik padėjo sukaupti turtus nusikalstamoms grupuotėms.
Panašių iniciatyvų kritikos pagrindą sudaro nuogąstavimai, kad draudimo atšaukimas bei legalizavimas gali skatinti vartojimą. Tačiau jei dabartinis vartojimo lygis pasiektas draudimo sąlygomis, esama pagrindo manyti, jog jis nebūtų didelis, jei mafijinės struktūros netektų finansinio intereso auginti šią rinką. Kitas prieštaravimas tas, kad teisėtas priėjimas prie marihuanos palengvins perėjimą prie kitų narkotikų. Tai rimtas argumentas, vis dėlto jis vargu ar pateisina draudimą, turint galvoje aplinkybę, jog šiuo metu marihuanos galima gauti labai lengvai.
Esama nerimaujančių, kad narkotikų legalizavimas gali skatinti nusikalstamas grupes nusitaikyti į kitokią veiklą. Nors šis rūpestis ne be pagrindo, jis vargu ar pateisina tolimesnį taikstymąsi su visiškai neefektyvia kontrolės sistema, skatinusia narkotikų vartojimo augimą paskutinius 40 metų.
Ir pagaliau, kai kurie palaiko marihuanos legalizavimą, bet abejoja arba pasisako prieš tokias pat priemones kokaino bei heroino atžvilgiu. Toks galvojimas slepia savyje nemenką pavojų, nes nusikaltėliai dalinių priemonių sąlygomis iškart pereitų prie šių sunkesnių narkotikų vartojimo skatinimo.
Narkotikų legalizavimas suteiks galimybę nukreipti nemenkas policijos pajėgas kitų problemų sprendimui. Sumažės įkalintųjų už narkotikus skaičius, sumenks narkomanų priklausomybė nuo prekeivių, tai sekins „šešėlinės bankininkystės“ resursus bei iš narkotikų besipelnančių teroristinių grupuočių finansavimą. Ir pagaliau reforma sustabdys naujų, visiškai sintetinių narkotikų kūrimą, kurie daugeliu atvejų ypač pavojingi sveikatai.
Bet kuriuo atveju būtina suprasti, jog narkotikų politikos sprendimai ir reformos negali būti vykdomi be plačių visuomeninių svarstymų ir debatų, tik jie gali suformuoti ryžtingoms reformoms būtiną politinę valią.