Šiaurės Korėjoje įvestas reikalavimas, kad visi vyriškos lyties universitetų studentai nešiotų tokią pačią šukuoseną kaip šalies lyderis. O Slovakijos prezidentu savaitgalį tapo vartojamąsias paskolas teikiančios bendrovės savininkas. Šias ir kitas užsienio naujienas žurnalistas Arūnas Spraunius pristatė balandžio 2 d. laidoje “Bent dvi pusės“. Šios laidos įrašo pasiklausyti galima čia. Laidą remiantis bendrovė “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” savo skaitytojams pateikia ir laidos tekstinę santrauką.
“Ką tik pasklido ne tokia jau netikėta žinia, jog Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong-unas nutarė baigti su ilgų plaukų netvarka. Šiaurės Korėjoje įvestas reikalavimas, kad visi vyriškos lyties universitetų studentai nešiotų tokią pačią šukuoseną kaip šalies lyderis. Šukuosenų klausimu Šiaurės Korėjos režimas dirba nuolat ir gal net nuosekliai – pernai buvo leidžiamos 28 šukuosenos, iš kurių 10 skirtos vyrams, 18 – moterims. Štai taip autoritarai patys to nežinodami skatina feminizmo sklaidą.
Gi priešingoje, demokratinėje planetos pusėje nauju Slovakijos prezidentu savaitgalį patapo verslininkas Andrejus Kiska. Naujajam šalies lyderiui 51-eri, pagal profesiją inžinierius elektrikas jis iškart po Rytų bei Vidurio Europos išsilaisvinimo išvyko į Jungtines Valstijas, dirbo statybose, vienu metu pardavinėjo sumuštinius benzino kolonėlėje. Grįžęs į tėvynę bandė save įvairiuose versluose, kol sėkmę pavyko nutverti įsteigus vartojamąsias paskolas teikiančią bendrovę. Per dešimtmetį klientų skaičius išaugo iki 400 tūkstančių, tad kodėl neišbandžius savęs prezidentystėje. Beje, ponas A.Kiska aktyviai užsiima labdara, tam reikalui yra įsteigęs fondą „Gerasis angelas“.
Kas dar pasaulio politinių lyderių plotuose? Amerikoje įsikūręs buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakaschvilis iš pradžių atsisakė net ir nuotoliniu būdu būti Gruzijos prokurorų kaip liudininkas apklausiamas keliose baudžiamosiose bylose. Šis žingsnis nieko niekur nenustebino, juo labiau, jog prokurorai grėsmingai užsimena, kad buvęs energingasis šalies lyderis iš liudininkų gali būti perkvalifikuotas į įtariamuosius. Vis dėlto vėliau ponas M.Saakashvilis apsigalvojo, gali būti todėl, kad duodamas parodymus teisme nori palaikyti savo artimą sąjungininką Tbilisio merą Gigį Ugulavą, kuriam išketa byla dėl televizijos „Imedi“ užvaldymo.
Na, o dėl žinomų įvykių į geopolitinę vienatvę grimztančios Rusijos „amžinam“ lyderiui Vladimirui Putinui sąjungininkų ir draugų tenka ieškoti tarp marginalų. Galėtų būti ideologinis paradoksas, kad Ukrainai kaltinimais fašizmu besisvaidantis Kremliaus šefas ima suartėti su kraštutiniais Senojo Žemyno dešiniaisiais. Tarkime, Vengrijoje Rusijos prezidentas mėgina remti (beje atkakliai sklinda gandai, jog ir finansiškai) trečią pagal dydį partiją „Jobbik“, kurios kai kurie šalininkai nešioja nacistinę uniformą primenančius drabužėlius, naudoja antisemitinę retoriką ir pasisako prieš šalies euroatlantinę integraciją. 2013-ųjų gegužę rusų nacionalistų pakviestas šios partijos lyderis Gaboras Vonas skaitė paskaitą Maskvos valstybiniame universitete. Pono V.Putino draugas Prancūzijoje – kraštutinis dešinysis Nacionalinis frontas, jo lyderė Marine Le Pen lankėsi Maskvoje praėjusių metų birželį ir su Rusijos politinės klasės atstovais aptarė tokias temas kaip ES plėtra bei tos pačios lyties santuokos.
Esama dar vieno aplinkybės. Gali būti, pragmatiškame pasaulyje ideologijos užleidžia vietą politikų asmeninėms savybėms. Ekscentriški lyderiai, lyderiai misionieriai, lyderiai vertelgos ir kai kuriais atvejais sukčiai, lyderiai-karšti (neretai karštakošiai) reformatoriai. Tad ir žvilgtelkime į bent porą egzistencinių politinės lyderystės versijų margame šiuolaikinių politikų bukiete. Bent pirma pusė – straipsnis „V.Putino žmogus Kryme – baisiausias Ukrainos košmaras“ iš žurnalo „Time“; ir bent antroji – britų dienraščio „The Guardian“ publikacija „Urugvajaus prezidentas José Mujica: be rūmų, kortežo ir be spindesio“.
Bent pirma pusė – straipsnis „V.Putino žmogus Kryme – baisiausias Ukrainos košmaras“ iš „Time“.
Dar vasario pradžioje mažai kas Ukrainoje buvo girdėjęs apie Sergejų Aksionovą. Net politiniuose Krymo sluoksniuose jis buvo laikomas marginalu. Tačiau tai nesutrukdė S.Aksionovui paimti iniciatyvą į savo rankas, perimti ištiso regiono valdymą ir taip atsidurti aštriausios per paskutinius keletą metų politinės krizės Europoje centre. Dar sausį ponas S.Aksionovas pusiasalyje ėmė rinkti „armiją“. Pirmą vadinamosios savigynos batalioną sudarė 700 judėjimo „Rusų vienybė“ jaunimo padalinio nariai. Iki vasario 21-osios šiose formuotėse jau buvo keli tūkstančiai žmonių.
Įdomiausiai pono S.Aksionovo politinėje biografijoje atrodo jo patekimas į valdžią. Vasario 27-ąją dar neprašvitus Krymo parlamento pastatą užėmė ne mažiau kaip dvidešimt gerai apsiginklavusių žmonių. Po kelių valandų ten atvyko pats S.Aksionovas ir po neilgų derybų su užgrobusiaisiais posėdžių salėje pradėjo rinkti deputatus.
Tiksliai nežinoma, ar jis pats įsakė užgrobti pastatą. Žiniasklaidoje taip pat nėra vieningos nuomonės, ar ponui S.Aksionovui pavyko surinkti kvorumą. Kaip bebūtų, tą dieną Krymo parlamentas priėmė porą nutarimų, abu vienbalsiai. Pirmiausia, pradedantis politikas, neturintis darbo valstybės tarnyboje patirties S.Aksionovas buvo išrinktas pusiasalio ministru pirmininku. Ir antra, paskelbtas referendumas dėl Krymo atsiskyrimo nuo Ukrainos.
Pasak pono S.Aksionovo, jis buvo išrinktas kaip krizės vadybininkas, mat visi likusieji išsibėgiojo. Esą niekas nenorėjo prisiimti jokios atsakomybės, tad teko imtis jam. Nors ponas S.Aksionovas niekada negyveno Rusijoje, prisirišimas prie šios šalies stulbina. Gali būti, taip yra todėl, kad jo giminėje būta ištisos sovietinių karininkų dinastijos: Krymo premjero senelis po Antrojo pasaulinio karo pabaigos tarnavo Potsdame. Vis dėlto stipriausią įtaką jam padarė tėvas, kurio kova už rusakalbių teises panaši į tą, kuria S.Askionovas užsiima Kryme.
Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje S.Aksionovo tėvas Valerijus tarnavo Moldovoje, kur tuo metu atsirado nauja karta lyderių, kurie pasisakė už nepriklausomos valstybės sukūrimą. Aksionovas tėvas tapo lyderiu judėjimo „Šiaurės Moldovos rusų bendruomenė“, kuri kovojo už rusų mažumos teises. 1990-aisiais etniniai susidūrimai išvirto į karą, sukarintoms etninių rusų grupuotėms į pagalbą buvo atsiųsti Rusijos kariuomenės daliniai. Konfliktas baigėsi nepripažintos Padniestrės respublikos atsiradimu. Aksionovo sūnaus teigimu, Padniestrė yra rusų kultūros bastionas Moldovoje. Esą rusai siekė išsaugoti savo identitetą ir jis visiškai juos palaikąs, mat žinąs kokį spaudimą jie yra patyrę.
Jis pats 1989-aisiais, dar iki karo pradžios, išvyko į Krymą ir įstojo į vieną vietos karinių mokyklų. Tačiau dėl Sovietų Sąjungos subyrėjimo pabūti sovietiniu karininku nespėjo. Visam kursui buvo pasakyta, jog nebėra šalies, kuriai jie galėtų tarnauti, ir pasiūlyta prisiekti nepriklausomai Ukrainai. Tada, kaip ir dabar, ponas S.Aksionovas atsisakė tarnauti šaliai, kurią laiko neteisingai atplėštu Rusijos priedu. Vietoj to patraukė į verslą. Vieno iš ryškiausių praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio Krymo verslininkų Anatolijaus Losio teigimu, S.Aksionovas priklausė bendrovei „Seilem“ (esama keleto pavadinimo aiškinimo variantų: pagal vieną versiją taip pasivadinta dėl; cigarečių „Salem“, kuriomis ji prekiavo, pagal kitą – taip vadinosi kavinė, kurioje leido laiką grupuotės nariai).
Pasak pono A.Losio, ponas S.Aksionovas buvo vienas grupuotės vadeivų, atsakingas už mokesčio surinkimą. Esą jis turėjęs dešimties žmonių komandą, kuri eidavo per prekybos taškus ir surinkdavo pinigus. Kiekvienas grupuotės narys turėjęs pravardę, poną S.Aksionovą šaukė Goblinu. Pats Krymo premjeras neigia visus ryšius su vietos mafija ir vadina gandus apie jo kriminalinę praeitį juodinimo kampanijos dalimi.
Dabar – „The Guardian“ publikacija „Urugvajaus prezidentas José Mujica: be rūmų, kortežo ir be spindesio“.
Jei kas ir gali pasigirti duodąs asmeninį asketizmo pavyzdį stojus griežto taupymo laikams, tai, be abejo, Urugvajaus prezidentas José Mujica, kuris atsisakė valstybės skiriamų rūmų nedidelio fermerio namelio naudai, nemažą savo pajamų dalį aukoja socialiniams projektams, skraido ekonomine klase ir važinėja senutėliu „Volkswagen Beetle“.
78-erių Urugvajaus prezidentas praeityje buvo narys partizaninio judėjimo „Tupamaros“, kuris praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje tapo žinomas po serijos bankų plėšimų, žmonių pagrobimų ir pavogtų produktų bei pinigų perdavimo vargšams. Susidūrimuose su policija jis buvo sužeistas šešis kartus, 14 metų praleido kalėjime, kur ilgai gyveno nežmoniškomis sąlygomis.
Po to, kai pradėjo eiti prezidento pareigas 2010-aisiais, jis spėjo pelnyti daugelio šalių atstovų palankumą už tai, kad stengiasi pagal pajamas, atmeta prabangą ir vykdo politiką, palankią tos pačios lyties santuokoms, abortų bei kanapių legalizavimui, už ką Urugvajus laikomas liberaliausia Pietų Amerikos valstybe. Pagyrų prezidentui netrūksta iš pačių įvairiausių politinio spektro pusių, ponas J. Mujica turbūt yra vienintelis kairysis planetos lyderis, kuris gavo leidinio „Daily Mail“ palaikymą straipsnyje „Pagaliau atsirado politikas, kuris išlaidauja garbingai“.
Tačiau žmogus, kuris dar žinomas ir kaip Pepe, tvirtina, jog skurdžiumi jį laikantys žmonės neteisingai supranta turto esmę. Pasak prezidento, skurdžiausias yra tas, kuriam gyvenime reikia labai daug. Gi jo paties stilius – tai jo patirtų žaizdų pasekmė. Anksčiau jis dažnai jausdavo laimingiausiu žmogumi vien todėl, kad turėdavo čiužinį.
Prezidentas J.Mujica gyvena su žmona Lucía Topolansky, Kongreso nare, kuri anksčiau buvo jo patarėja. Artėdami prie Urugvajaus namų pastebėsite, kad jo saugumą užtikrina viso labo pora greta namo stovinčioje mašinoje įsitaisiusių apsauginių ir didžiulis šuo vardu Manuela.
Šis vešlių antakių, apsirengęs panešiotais drabužiais ir įsispyręs į senus batus fermeris pokalbyje spinduliuoja šiluma ir naivumu, idealistiniu tikėjimu žmonijos galimybėmis bei šiuolaikinio pasaulio nuovargiu. Jis didžiuojasi savo tėvyne, kuri laikoma saugiausia ir mažiausiai korumpuota regione, ir vadina Urugvajų pabėgėlių salele bepročių pasaulyje.
Urugvajus didžiuojasi savo socialinėmis tradicijomis. Vyriausybė nustato kainas pirmo būtinumo produktų, tokių kaip pienas, ir visiems vaikams nemokamai suteikia kompiuterį bei išsilavinimą. Neseniai Urugvajuje priimtas įstatymas, pagal kurį valstybė įgijo teisę legaliai gaminti, skirstyti ir parduoti marichuaną. Vis dėlto prezidentas kratosi liberalios valstybės etiketės lygiai taip pat kaip atmeta skurdžiausio prezidento epitetą. Jo teigimu, marichuana legalizuota ne dėl siekio vadintis liberalia valstybe, o tiesiog dėl to, kad narkomanai nustotų naudotis nelegalių prekeivių paslaugomis. Urugvajaus vyriausybė pasirengusi apriboti teisę į rūkymą, jeigu jie viršys protingas marichuanos vartojimo normas.
Pasak prezidento, Urugvajaus galimybes gerinti visuomenę varžo pasaulinio kapitalo galia. Gyvename epochoje, kai tiesiog neįmanoma ignoruoti rinkos logikos. Visą šiuolaikinę politiką lemia trumpalaikis pragmatizmas, žmonija nutolo nuo religijos ir filosofijos. 2012-aisiais Jungtinių Tautų surengtoje konferencijoje „Rio+20“ J.Mujica griežtai kritikavo, jo teigimu, aklą prisirišimą prie ekonominio augimo, skatinant vartojimą. Vis dėlto turėdamas galvoje paties Urugvajaus ekonomikos augimą 3 proc. per metus, J.Mujica nelabai noriai pripažįsta, jog ir pats turi agituoti už materialinę gerovę. Tenka kovoti už naujas darbo vietas bei investicijas, nes žmonių poreikiai auga. Jis stengiasi skatinti vartojimą, bet ir mažinti netikslingo vartojimo lygį.
Vis dėlto kaip buvęs marksistas sako, jog jei gyventų pagal galimybes, tai yra taupiai, septyni milijardai planetos žmonių turėtų visko, ko jiems reikia. Todėl globali politika turi vystytis būtent šia linkme. Prezidentas jaučia prieštaringus jausmus dėl nesenų protestų Brazilijoje, Turkijoje, Egipte bei kitose šalyse. Jo teigimu, pasauliui visada reikės revoliucijų, bet tokių, kurios keistų žmonių mąstymą.”
Laidos rėmėjas UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“