Pasikalbėkime apie prognozes. Gausus ir įvairus yra prognozių bukietas šiuolaikiniame pasaulyje – nuo futbolo rezultato artimiausio turo rungtynėse iki pasaulio pabaigos. Prognozės ne tik kursto aistras, audrina vaizduotę, bet ir suteikia savireklamos galimybių. Eilinės pasaulio pabaigos datą prieš kameras autoritetingai pakoreguoja autoritetingas pranašas, ir visi patenkinti iki kito karto. Juk pasaulio pabaiga yra nuolatinis vyksmas.

 Neregėtai išsiplėtė pranašų ir orakulų gretos. Per pasaulio futbolo čempionatą Vokietijoje šeimininkai pradėjo gražią tradiciją ir šias atsakingas pareigas patikėjo aštuonkojui. Dabar jis, atrodo, jau palaidotas ar suvalgytas, ir tai liudija, kokia atsakinga ir nelengva yra pranašų dalia. Pranašaujančių gyvūnų įvairovė nuo to atmintino čempionato sparčiai gausėja, be abejo, negali nekelti susižavėjimo veržlus gyvūnų pasiryžimas dirbti proto darbą. O kai kas dar drįsta abejoti visuotinio aukštojo mokslo reikalingumu.

Tiesiog privalu prognozuoti planetos reikalus ateinančiais metais, būsimą dešimtmetį ar tūkstantmetį. Neartų dirvonų šiose platybėse išties daug. Nors priklausome Europos Sąjungai, mūsų laikraščiai su džiaugsmu keliasdešimt kartų palaidojo ir rūpesčių Bendrijai keliančią Graikiją, ir pačią Bendriją. Rusų ir arabų laikraščiai kelis tūkstančius kartų palaidojo Ameriką ir visus Vakarus.

Pranašauja ir prognozuoja bankininkai ir šarlatanai, namų šeimininkės, neurastenikai, praeiviai, žinduoliai, vadybos strategai, kas tik nori. Futurologinis gyvenimas planetoje verda.

Pirmoji pusė – straipsnis „Pasirinkimas tarp dramblio ir kiaulės“ iš lenkų interneto leidinio „Wirtualna Polska“

„Artėjant Europos futbolo čempionatui, aktualus vėl tapo gyvūno mediumo klausimas. Kultūros reiškiniai tampa vis globalesni, visuotinai žinomi, kartu su jais plinta ir kultūros stereotipai. Vokietijoje 2010 m. pasaulio futbolo nugalėtoją spėjo aštuonkojis, Egipte rinkimų rezultatus prognozavo lama, taigi prognozuojantys gyvūnai nekelia abejonių jokiam eiliniam stebėtojui bet kurioje pasaulio vietoje.

Kadangi aštuonkojo Paulio jau nebėra (sako, jis buvo skanus), Lenkijai ir Ukrainai teko ieškoti nuosavų žvėrių aiškiaregių. Be abejo, jie buvo rasti. Sunku pasakyti, kiek tos paieškos truko, bet akivaizdu, kad dirbta visu rimtumu. Beje, iš kur galime žinoti, kad mūsų nacionalinis gyvūnas orakulas, tarkime, ne balandis ar kur nors tankmėje į medį ropojanti skruzdėlė?

Lenkijai pavyko rasti savo keturkojį herojų Krokuvos zoologijos sode. Paieškos veikiausiai ten ir prasidėjo, nes iki tol neįtikėtinomis pranašavimo savybėmis pasižymėję gyvūnai buvo emigrantai. Aštuonkojis Paulius gyveno vokiškame akvariume, bet į Vokietiją atkeliavo iš Jungtinės Karalystės.

Gali būti, dramblės Čitos pasirinkimą lenkų nacionaline pranaše lėmė tai, kad ji teisingai atspėjo klubo „Chelsea“ pergalę Europos futbolo čempionų lygos finale. Čita pasirinko obuolį, kuris gulėjo greta baltos ir mėlynos Londono klubo vėliavos, o ne greta mėlynos, baltos ir raudonos Miuncheno „Bavarios“ vėliavos. Drambliai juk skiria spalvas, ar ne?

Apie dramblę Čitą žinoma daug, o štai Ukrainos orakulę kiaulę gaubia paslaptis. Pasirodė nuotrauka, kurioje ji išlipa iš limuzino, lydima galingų kostiumuotų vyrukų, bet nežinome net jos vardo. Gali būti, Ukraina pasielgė gerokai gudriau už Lenkiją, apsisprendusi būtent „kiauliškam projektui“? Problema  dėl dramblių ta, kad Lenkijoje jų nelabai daug. Kiaulės – kas kita: Ukrainoje šių žviegiančių žinduolių milijonai, ir niekas neįstengtų atskirti vienos nuo kitos. Jei paslaptingoji kiaulė pradės klysti, kaip sužinosime, kad ji neišsiųsta į į artimiausią skerdyklą ir nepakeista tinkamesne kandidate? Lenkija tokios galimybės neturi, nebent kur nors esama slapto vyriausybinio sandėlio, prikimšto šių storaodžių gyvūnų.

Beje, kas bus, jei kiaulė nepalaikys dramblės pasirinkimo? Ar, prieš paskelbdamos sprendimą, jos galės surengti spaudos konferenciją? Gali būti, mums reikia aiškiaregio futbolininko, kuris sugebėtų pasirinkti vieną iš šių pranašautojų prognozių: padėtume prieš jį du kamuolius, ant vieno būtų pavaizduota dramblė, ant kito – kiaulė, ir žiūrėtume, kurį jis spirs.“

Antroji pusė – straipsnis „Kada islamas nebekels baimės“ iš italų leidinio „L‘Occidentale“

„Po Rugsėjo 11-osios arabų ir musulmonų pasaulis tapo privalomu Vakarų kronikų objektu. Ir anksčiau taip nutikdavo visada, kai Europa patirdavo islamiško imperializmo spaudimą. Mes labai detaliai tiriame šio nevienalyčio pasaulio ydas: religinį fundamentalizmą, tironiją, apgailėtiną elgesį su moterimis, homoseksualais, jaunimu, etninėmis mažumomis – tomis socialinėmis grupėmis, kurios nepajėgios apsiginti pačios.

Vakaruose vis labiau bijoma musulmoniško pasaulio dėl jame gausėjančių gyventojų ir iš jo plūstančių imigrantų, kurie neretai sunkiai integruojasi Vakarų visuomenėse, o kai kada mėgina primesti europiečiams savo gyvenimo stilių. Apie islamą prirašyta ir prikalbėta labai daug, labai dažnai musulmoną įsivaizduojame kaip žmogų su Kalašnikovo automatu vienoje rankoje ir Koranu kitoje, tarsi šioms tautoms būtų būdinga tik neapykanta ir prievarta. Bet vien toks supratimas gožia bet kokį geopolitinių strategijų ir kultūrinio bendradarbiavimo prognozavimą.

Futurologija kai kada reiškiasi kaip vien proto mankšta, nes neįvertina istorijos pamokų ir užsiima mįslingais ateities spėjimais. Vis dėlto prasminga savęs klausti, kaip pasikeis pasaulis 21 a. antroje pusėje. Mums nuolat siūlomas ateities scenarijus, pagal kurį karingas islamas nesustos prie Vienos vartų ar Andalūzijoje, o taps pagrindine Europos religija, išstums krikščionybę, ir tai lems ilgalaikį Vakarų nuopolį.

Bet istorija gali pasukti visai kitu keliu. Musulmonų pasaulyje anksčiau ar vėliau atsiras vidurinė klasė, panaši į tą, kuri dominuoja Vakarų demokratijose. Globalią buržuaziją vienija gerovės, darbo ir pažangos idėjos, šie žmonės nori gyventi taikoje. Kai gimstamumas musulmonų šeimose ims mažėti, sumažės ir imigracija. Moterys turės laiko siekti išsilavinimo ir kovoti už savo teises, o jauni žmonės ims maištauti prieš viduramžiškas valdymo formas. Būtent arabų pasaulio piliečiai įvykdys žaliąją revoliuciją, jei sugebės suderinti šiuolaikiškumą, tikėjimą ir ekonominį vystymąsi.

Islamas nepajėgus korumpuoti ir sunaikinti vakarietiškos dvasios, nes Vakarai nėra atsidūrę ant bedugnės krašto ir neišgyvena paskutinės savo raidos fazės. Tarkime, Lenkija net po Katynės katastrofos nenukrypo nuo demokratijos kelio. Jauna, katalikiška Europos Sąjungos ir NATO narė turi visas galimybes tapti įtakingiausių pasaulio valstybių klubo nare.

Pasaulis keičiasi taip greitai, kad dažnai sunku nustatyti senus ir naujus priešininkus. Visai neseniai atrodė, kad Rusija subyrės, tačiau šiandien ji vėl tapo valstybe, kurią gerbia ar kurios bijo. Augantis atvirumas ir galimybė būti Europos energetine maitintoja gali atgaivinti Maskvos hegemonines ambicijas. Labai daug kalbama apie demografinę gigantę Kiniją, globalizacijos proceso dalyvę. Bet ir Pekinas neapsaugotas nuo grėsmės, susijusios su gyventojų pertekliumi, laukine urbanizacija, atsainiu požiūriu į aplinkos apsaugą ir etniniais bei religiniais nesutarimais. Labai pamokanti yra Japonijos istorija. Prieš keletą metų atrodė, kad japoniškas gamybos modelis palaidojo Vakarų pramonės sistemą. Be to, šiandien ši „taiki“ imperija turi vieną didžiausių karinių laivynų pasaulyje…

Islamas neturi tapti įkyriai persekiojančia idėja. 2050 m. dabartiniai Amerikos draugai gali atsidurti jos priešų stovykloje. Galima laikyti fantastika kai kada pasigirstančius raginimus surengti bendrą ataką, kuri paralyžuotų Žemės palydovų veiklą ir pakirstų Amerikos karinį pranašumą. Bet toji fantastika leidžia mums iš naujo įvertinti grėsmę ir skirti islamistams derama vietą istorijoje, jos per daug neišpučiant.“

Komentaras skaitytas laidoje „Užsienio įvykių komentaras“. Ši laida transliuojama antradieniais ir ketvirtadieniais 17.30 ir 18.30 val.