2014 m. sausio 15 d. Arūno Sprauniaus laidoje “Bent dvi pusės” „Atlantico“ straipsnis „Optimizmas veikia mūsų pasirinkimus…. bet ir naudingas sveikatai“ ir publikacija „Pesimistai gyvena ilgiau“ iš „Huffington Post“.

Laido įrašo galite klausyti čia. Taip pat pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.

Laidą remia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.

Kol tebesame buriami frazės „metų pradžia“ ir jaukinamės skaičių „2014-ieji“, be abejo, nestokojame lūkesčių ir net iliuzijų. Daugiau ar mažiau viltingą perspektyvos matymą lemia polinkis piešti ateitį šviesesnėmis ar tamsesnėmis spalvomis arba jų deriniu, kai kada paslaptingu ir sunkiai apibrėžiamu. Štai toks nenumaldomas žmonijos maskatavimasis tarp optimizmo ir jo dvynio brolio antipodo pesimizmo.

Amerikos leidinyje „The Atlantic“ prieš Naujuosius paskelbtame straipsnyje „Kodėl žmonės nekenčia optimistų?“ kalbama apie viltingas žinias – Jungtinių Valstijų ekonomika pagaliau ima demonstruoti pastovumą, šiųmetinė Bendrojo vidaus produkto augimo prognozė 4,1 proc. yra didžiausia per paskutinius porą metų, Amerikoje kuriama vis daugiau darbo vietų.

Bet didelė dalis leidinio skaitytojų labai atsargiai ir net nervingai reaguoja į bet kokią viltį teikiančią užuominą. Galima net tarti, kad didelė dalis ne vien Amerikos, bet ir visos planetos gyventojų tebegyvena nerimo atmosferoje. Nemaža dalis publikos verčiau linkusi patikėti katastrofistinėmis užuominomis, jog nepaisant dabartinio pagerėjimo Jungtinės Valstijos tiesiu taikymu juda bedugnės link, Europos Sąjungą (ES) tuoj tuoj ištiks eilinis subyrėjimas, naujo Japonijos premjero Shinzo Abės vyriausybės nustatytos rekordiškai mažos kreditų palūkanos galų gale tik pratęs jau dvidešimtmetį trunkantį antros pagal dydį pasaulio ekonomikos sąstingį, o Brazilijos, Meksikos, Indijos ar Kinijos ekonomikų sėkmės istorijos tėra regimybė.

Fizikas Davidas Deutschas knygoje „Begalybės pradžia. Paaiškinimai, kurie pakeis pasaulį“ nurodo, jog optimizmas nesuteikia gražios ateities garantijų, o tereiškia įsitikinimą, kad progresas yra sutelktų žmonijos pastangų rezultatas ir yra pasiektas kolektyvinio gebėjimo rasti geriausius sprendimus dėka. Septynių milijardų planetos gyventojų bendruomenė tebegyvena fundamentalių struktūrinių permainų sąlygomis, kai gamybą keičia idėjų ekonomika, o permainos, kaip žinome, atrenka ne tik nugalėtojus, bet ir pralošusius bei nukentėjusius, kurių, beje, visada dauguma.

Kita vertus, nenurašykime stereotipų reikšmės. 1968-ųjų balandžio penktąją, kitą dieną po kovotojo už juodaodžių pilietines teises Martino Lutherio Kingo nužudymo vienos Ajovos valstijos pradinės mokyklos mokytoja Jane Elliott klasėje, kur mokėsi vien baltieji, nutarė parodyti mokiniams, ką reiškia būti rasinės diskriminacijos aukomis. Mokytoja organizavo savotišką „žaidimą“ ir paskelbė, kad pagal akių spalvą dalina klasę į dvi grupes. Lyderiais buvo įvardyti rudakiai, o štai mėlynų akių savininkai atsidūrė prastesniųjų vaidmenyje – jie esą kvailesni, prasčiau mokosi, jiems esanti reikalinga ypatinga priežiūra. Per pertrauką mėlynakiai galėjo išbėgti į kiemą tik po mokinių su rudomis akimis ir neturėjo teisės su jais bendrauti.

Ir vaikučių elgesys ėmė staigiai keistis. Rudakiai mokiniai ėmė labiau pasitikėti savimi, mėlynų akelių savininkai darėsi vis drovesni. Pagerėjo pirmos grupės mokymosi rezultatai, tuo tarpu mėlynakių rodikliai ėmė prastėti. Kitą dieną mokytoja sukeitė grupes vietomis, ir dabar jau mėlynakiai tapo privilegijuotaisiais. Teprireikė kelių minučių, kad vaikai priprastų prie naujo statuso – mėlynų akių savininkai pradėjo elgtis kaip dominuojanti grupė, gi rudakiai atrodė išsigandę ir pasimetę. Šio rizikingo eksperimento moralas: mūsų požiūriui į ateitį nemenką įtaką turi tai, į kurią socialinę grupę esame įrašomi.

Bet kuriuo atveju šiandien dienotvarkėje – optimizmo ir pesimizmo kova ir vienybė, perfrazuojant dialektikos tėvą Georgą Vilhelmą Frydrichą Hėgelį. Beje, tai jam priklauso garsi sentencija – „Jei faktai neatitinka mano koncepcijos, tuo blogiau faktams“. Bent pirmą pusė – Prancūzijos leidinio „Atlantico“ straipsnis „Optimizmas veikia mūsų pasirinkimus…. bet ir naudingas sveikatai“, ir bent antroji – publikacija „Pesimistai gyvena ilgiau“ iš Amerikos leidinio „ Huffington Post“.

Bent pirmą pusė – „Atlantico“ straipsnis „Optimizmas veikia mūsų pasirinkimus…. bet ir naudingas sveikatai“.

„Jei nieko nesitikiu – nepatiriu ir nusivylimo.“ – savo dienoraštyje yra užsiminusi rašytoja Susan Sontag. Kai kuriems iš mūsų tokia filosofija gali tarnauti kaip laimės receptas. „Nenusiviliame, kai reikalai darosi vis prastesni, užtat būname maloniai nustebinti, jei viskas baigiasi geriau negu tikėjomės…Tai gera teorija… tik ji klaidinga.“ – knygoje „Optimizmo mokslas“ tvirtina neurologė Tali Sharot. Remdamasi įvairių tyrimų rezultatais mokslininkė tvirtina, jog mūsų smegenys kuria pozityvius vaizdinius ir taip mus klaidina… bet, pasirodo, mūsų pačių labui!

Joks atsitiktinumas, kad dauguma mūsų laiko stiklinę pusiau pilna negu pusiau tuščia. Optimizmas neatsiejamas nuo fizinės bei protinės pilnatvės. Viltis padeda išlikti žvaliems, kovoti su stresu, o tai gerina sveikatą. Remiantis Ročesterio universiteto medicinos centro bendradarbio Roberto Gramlingo atliktu tyrimu, optimizmas netgi yra naudingas širdžiai. Mokslininkas penkiolika metų stebėjo trijų tūkstančių širdies bei kraujagyslių ligų nekamuojamų žmonių nuo 35 iki 75 metų sveikatos būklę. Pavyko nustatyti, kad nepriskiriantys savęs šių susirgimų rizikos grupei (tai yra, optimistai) tris kartus mažiau rizikuoja būti ištikti širdies priepuolio.

Be to, žmonės anaiptol ne tokie racionalūs, kaip patys apie save mano. Žurnalo „Time“ 2011-ųjų birželio šeštosios numeryje nurodoma, kad įprasta tikėtis, jog viskas klostysis geriau nei iki šiol. Žmonės dažniausiai neįvertina skyrybų ar darbo netekimo tikimybės. Pasak dar vienos apklausos, 93 proc. amerikiečių šventai įsitikinę, jog jų vairavimo įgūdžiai aukštesni negu vidutiniai. Nors matematiniu požiūriu neįmanoma, kad 93 proc. žmonių vairuotų geriau negu pusė visų šalies gyventojų.

Iš kur vis dėlto toks optimizmas imasi? T.Sharot aiškinimu, tą lemia smegenyse vykstantys procesai. Prieš keletą metų neurobiologės Elizabeth Phelps vadovaujamai tyrėjų grupei pavyko nustatyti, kad pozityvų ateities projektavimą lemia galvos smegenų žievės priekinės dalies sąveika su požievės sritimis. Galvos smegenų priekinė dalis evoliucionavo palyginti neseniai. Žmonės disponuoja gerokai didesne šia smegenų dalimi negu kiti primatai, galvos smegenų priekinė dalis esmingai lemia tokias funkcijas kaip kalba ar užduočių formulavimas. Tokiu būdu optimizmas yra nesenos žmogaus evoliucijos rezultatas.

Bet į optimizmą esame linkę nevienodai. Pirmiausia tai priklauso nuo amžiaus. Atlikęs pusės milijonų žmonių iš 72 šalių stebėjimą, ekonomistas Andrew Oswaldas padarė išvadą, jog laimės pojūtis mažėja, žmogui perėjus iš paauglystės į suaugusiojo gyvenimo taprsnį. Bet jo vėl ima daugėti artėjant gyvenimo saulėlydžiui. Taigi būkime optimistai: kuo labiau senstame, tuo gyventi darosi lengviau.

Dabar – bent antra pusė, publikacija „Pesimistai gyvena ilgiau“ iš „Huffington Post“.

Net Woodžiui Allenui, kuris kartą išsitarė, esą gyvenimas būna arba baisus, arba apgailėtinas, veikiausiai netrūksta pretekstų džiaugsmui.

Senesni žmonės, kurie jau nepuoselėja ypatingų geros ateities vilčių, panašu, turi galimybių nugyventi ilgesnį gyvenimą negu optimistai. Tokią išvadą padarė autoriai straipsnio, kurį paskelbė Amerikos psichologų asociacija. PasakVokietijos Erlangeno-Niurnbergo universiteto profesoriaus Friederio Lango paskelbto pranešimo spaudai, jo vadovaujamos grupės atlikto tyrimo rezultatai rodo, jog optimizmo perteklius susijęs su padidėjusia rizika per artimiausią dešimtmetį tapti neįgaliu ar net numirti. O štai pesimistinis ateities vertinimas gali priversti žmogų gyventi atsargiau, saugoti sveikatą ir paisyti saugumo reikalavimų.

Profesoriaus F.Lango su kolegomis padarytos išvados rėmėsi rezultatais tyrimo, kuris vykdytas nuo 1993 iki 2003 metų, kai apklausta 40 tūkstančių žmonių nuo 18 iki 96 metų. Beveik akis į akį vykdytų pokalbių metų respondentų buvo prašoma įvertinti, kiek jie patenkinti tuometiniu savo gyvenimu ir kiek bus patenkinti, pačių nuomone, praėjus penkeriems metams.

Po penkerių metų mokslininkai apklausą pakartojo. Išanalizavę atsakymus, jie išsiaiškino, jog 43 proc. vyresnės, 65-96 metų kartos respondentų nepakankamai (tai reiškia, pesimistiškai) įvertino savo ateities galimybes, 25 proc. apklaustųjų viskas klostėsi taip, kaip jie buvo numatę, o 32 proc. pervertino savo perspektyvas. Tyrėjų nuomone, pagyvenę žmonės tiksliau prognozuoja savo gyvenimą veikiausiai todėl, kad neguodžiantis žvilgsnis į ateitį kaip taisyklė realistiškesnis. Jaunimas ateitį piešia šviesiausiomis spalvomis, gi vidutinio amžiaus žmonės prognozuoja savo gerovę tiksliausiai.

Pasak profesoriaus F.Lango, netikėta pasirodė tai, kad skirtingai nuo ligotų ir nepasiturinčių respondentų, sveiki, pasiturintys ir stabiliai gyvenantys apklaustieji piešė pakankamai niūrią savo ateitį. Dar daugiau, paaiškėjo, kad kuo pajamos didesnės, tuo didesnė rizika jų turėtojams tapti neįgaliais. Apskritai šie rezultatai neatitinka ligšiolinių duomenų, pagal kuriuos pozityvus nusiteikimas galų gale padeda pailginti gyvenimą.

Vis dėlto ponas F.Langas mano, kad čia aptariamo tyrimo rezultatai neprieštarauja teorijai, pagal kurią ir nepamatuoti lūkesčiai bei nepagrįstas optimizmas kai kada padeda žmonėms pasijusti geriau akivaizdoje neišvengiamų įvykių, tokių kaip artėjanti mirtis. Pasak vokiečių profesoriaus, šis tyrimas tik nurodo, jog santykį tarp pesimizmo ir optimizmo gali lemti tokie faktoriai kaip žmogaus amžius bei jo turtinė padėtis. Jo rezultatai paaiškina, kaip mūsų ateities įsivaizdavimai padeda arba trukdo elgtis taip, kad gyventume ilgą ir visavertį gyvenimą.