Vasario 9 d. laidos „Dvi pusės“ tema – Apie technologijų šėlsmą. Pirma pusė – publikacija „Interneto tinklo pažangos sustabdyti negalima“ iš „L’Espresso“, antra pusė, „Le Monde“ straipsnis „Google“ pakeliui į kibernetinį panką“. Laidą rengia Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Pateikiame laidos tekstą.
Galima pateikti nemažai liudijimų apie mūsų pamišimą dėl technologijų. Štai australas Lindsayus Handmeris praėjusį rugsėjį greta „Apple Store“ parduotuvės susirentė palapinę ir joje apsigyveno, mat užsispyrė pirmas pasaulyje tapti naujausios kartos išmaniojo telefono savininku. Kaip ir pridera, Lindsayus greta krautuvės apsigyveno likus kelioms dienoms net ne iki prekybos, o tik pažangiausio modelio anonsavimo pradžios – pasak žiniasklaidos, iki realaus telefonų pardavimo pradžios buvo likusios bent devynios dienos.
Tačiau guvusis australas laiko tuščiai neleido ir pradėjo rinkti aukas benamiams. Beje, ir nusipirktą pirmą pasaulyje savo „iPhone 6s“ nutarė parduoti aukcione, o gautus pinigus skirti labdarai. Australams bepigu – dėl laiko juostų jie į naujausią mobiliųjų kartą gali pretenduoti anksčiau nei likę planetos entuziastai.
Keturiose Amerikos valstijose be vairuotojų važinėjančios kompanijos „Google“ „Toyotos“, jau apžvelgiamoje perspektyvoje galimybė pasitikrinti elektroninį paštą tiesiog keliaujant gatve, kaip monitoriumi pasinaudojus artimiausio pastato siena, nes internetą nešios jūsų kūnas, ir taip toliau, ir panašiai – technologijos valdo. Vieno Merilendo valstijos kalėjimo tarnautojai sulaikė bepilotį, kurio pagalba pora vyriškių mėgino kalintiems sėbrams pristatyti pistoletą, tabako, kompaktinių diskų su pornografija bei narkotikų. Technologinė pažanga smelkiasi į vis naujas gyvenimo sritis.
Aišku, žmogiškos prigimties kol kas niekas neatšaukė, gal todėl viešojoje erdvėje vis daugiau liudijimų, kaip trapi mūsų psichika neretai yra bejėgė prieš technologijų veržlumą, ir savo padėrusiai entuziastingo žvilgsnio niekaip neįstengiame atplėšti nuo monitoriaus panašiu būdu, kaip, kad užkietėjusių lošėjų kelionės pabaiga vis tiek yra lošimo namuose. Greta kitų priklausomybių jau įprasta minėti ir priklausomybę nuo interneto, žmogiškąją vienatvę iškeliančią į tikriausiai dar neregėtas aukštumas.
Be to, ne be žmogaus veiklos, taigi tam tikra prasme ir technologijų audringos raidos įtakos būtovės slėpiniai gali atverti mums ir mumyse ypač netikėtų reikalų. Kento universiteto paleoantropologas Metju Skinneris išsiaiškino, kad žmogaus kūnui ateityje gali tekti apsirūpinti plėvinėmis galūnėmis, panašiomis į tas, kokias turi vandenyje reziduojantys gyvūnai. O ką, jei klimatas šils, o tą iš dalies lemia ir technologinė pažanga, vandens daugės, taigi ainiams nori nenori teks apsirūpinti stacionariniais biologiniais plaukmenimis. M. Skinneris taip pat mano, kad mūsų galūnės esant tokiam evoliucijos scenarijui ilgės, ir tai labai viltingas ženklas mados pasauliui. Kaip žinoma, kojų ilgis yra kategoriškas modelio privalumas bei siekiamybė.
Be tai vis – tikėtini ar nelabai fizinės tikrovės recidyvai, gi šiuo metu vis daugiau žmonijos kaip užkerėta stebeilijasi į monitorius, tikėdamasi egzistencinės satisfakcijos ten. Jei jau žengiame į kokybiškai naują technologinių nuotykių etapą, šiandien – apie informacinių technologijų šėlsmą. Pirma pusė – rašytojo bei semiotiko Umberto Eco publikacija „Interneto tinklo pažangos sustabdyti negalima“ iš italų leidinio „L’Espresso“, ir antroji – Prancūzijos dienraščio „Le Monde“ straipsnis „Google“ pakeliui į kibernetinį panką“.
Pirma pusė – publikacija „Interneto tinklo pažangos sustabdyti negalima“ iš „L’Espresso“.
Senovėje net mokėjimas rašyti kėlė pagarbią baimę, dabar diskusijas kelia internetas. Tinkamai išnaudotas jis gali suteikti labai daug naudos jaunimui, nors neišvengiamai rasis ir tokių, kurie taps nuo interneto priklausomi. Neseniai paskelbtame laiške išgalvotam anūkui įkalbinėjau jį treniruoti atmintį, o ne beatodairiškai kliautis iš interneto gauta informacija. Po publikacijos buvau apkaltintas tuo, kad esu interneto priešas. Bet tai tas pats, kas kritikuoti žmogų, kuris pasisako prieš važiavimą greitkelyje išgėrus arba 180 kilometrų per valandą greičiu. Kritikuodamas nedrausmingus vairuotojus jis juk nepasisako prieš naudojimąsi automobiliais.
Iš kitos pusės, šio leidinio puslapiuose žurnalistas Eugenius Scalfaris yra mane kritikavęs dėl to, jog aš esą pernelyg pasitikiu internetu kaip informacijos šaltiniu. Kritikos sulaukiau po to, kai viename straipsnyje užsiminiau apie nevykėlius, kurie viename realybės šou tvirtino, esą Adolfas Hitleris ir Benitas Mussolinis gyveno praėjusio amžiaus septintame bei aštuntame dešimtmečiais.
Pasak E. Scalfario, būtent dirbtinė atmintis realiu laiku (online) suformavo kartą žmonių, kurie nesugeba išlaikyti galvoje informacijos. Jo vertinimu, besaikis interneto naudojimas suteikia ryšio su visais bei viskuo regimybę, bet iš tiesų pasmerkia vienatvei. Sutinku, kad tai yra dabartinių laikų negalavimas. Tačiau E. Scalfaris nepacitavo Platono veikalo „Fedras“ ištraukos, kurioje faraonas peikia dievą Totą už tai, kad šis išrado raštą, dėl kurio žmonės gali prarasti gebėjimą naudotis savo atmintimi. Vėliau paaiškėjo, kad raštas privertė žmones išmokti įsiminti tai, ką perskaitė. Tai rašto dėka sukurti tokie atmintį šlovinantys kūrinai kaip Marselio Prusto romanas „Prarasto laiko beieškant“. Taigi ir naudojimasis internetu netrukdo lavinti atmintį.
Problema ne ta, kad internetas yra tai, ką galime atmesti. Panašūs ginčai vyko vystantis vidaus degimo varikliui bei televizijai. Internetas gyvuoja, ir jokie ginčai jo nesunaikins. Problema šiuo atveju ta, kad mes turime ne tik pripažinti su juo susijusias rizikas, bet ir mokyti jaunus žmones tinkamai internetu naudotis.
Pagalvokime apie gerą mokytoją, kuris siūlo atlikti su pasirinkta tema susijusį tyrimą. Jis žino, kad mokiniai pasistengs gatavus atsakymus rasti internete. Tačiau toks mokytojas pasiūlys ieškoti duomenų bent dešimtyje skirtingų puslapių, juos lyginti, rasti skirtumus bei prieštaravimus ir nustatyti, kuris puslapis informacijos objektyvumo prasme atrodo patikimiausias, sulyginus informaciją su esančia rašytiniuose šaltiniuose ar bent enciklopediniame žodyne. Taigi vaikai gaus informaciją iš interneto (būtų kvaila drausti jiems tą daryti), bet tuo pat metu jiems teks pasvarstyti bei šį tą atsiminti. Be to, mokiniai galės palyginti gautus rezultatus, dėl jų pasiginčyti ir taip išvengti vienatvės. Gal jie net pajus poreikį diskutuoti tarpusavyje.
Be abejo, visada rasis tokių, kurie neišvengs priklausomybės nuo interneto ir neras savyje jėgų nutraukti vienišą bendravimą su kompiuterio ekranu. Jei mokykla ir tėvai nesugebėjo sulaikyti nuo šio užsiėmimo, tokius žmones teks įtraukti į sąrašą narkomanų, onanistų, rasistų, pranašų mistikų, chiromantų klientų bei visų kitų degeneracijos apraiškų šalininkų, su kuriais bet kuri visuomenė turi labai atsakingai kovoti. Bet visuomenė tą daryti privalėjo visais laikais.
Jei šiandien atrodo, jog tokių „negaluojančiųjų“ pernelyg daug, taip yra dėl to, kad per pusamžį planetos gyventojų skaičius išaugo nuo 2 milijardų iki 7 milijardų. Ir kalta dėl to ne vienatvė, bet žmogiškų kontaktų perteklius.
Dabar – antra pusė, „Le Monde“ straipsnis „Google“ pakeliui į kibernetinį panką“.
Praėjusių metų rugpjūtį „Google“ virto „Alphabet“. Po strateginės pavadinimo keitimo operacijos „Google“ ir toliau gyvuos, bet tik kaip dukterinė „Alphabet“ bendrovė. „Google“ virsta konglomeratu su daugybe dukterinių bendrovių bei interesais pačiose įvairiausiose srityse, tokiose kaip reklama, operacinės sistemos, biotechnologijos, dirbtinis intelektas, automobiliai.
Praėjusio amžiaus 9-ame dešimtmetyje fantastas Williamas Gibsonas naujam gyvenimui prikėlė japonų kalbos žodį „dzaibacu“, įvardijęs juo verslo konglomeratus, kurie ims dominuoti pasaulyje. Rašytojas buvo pradininkas mokslinės fantastikos literatūros srovės apie kibernetinį panką, jos kūriniuose pasakojama, kaip tarptautinės korporacijos gal net apžvelgiamoje ateityje užvaldys pasaulį. „Google“, tiksliau, „Alphabet“, tampa tokio dzaibacu įsikūnijimu. Kompanija vaidina vis svaresnį vaidmenį ištisose ekonomikos sektoriuose dešimtyse šalių.
Kaip ir kibernetinio dzaibacu atveju, „Google“ būdingas pasaulio matymas, kuris remiasi idėja valdyti visą informaciją žadant, kad ši nebus blogis, ir koncentruotis į tyrimus, kurių rezultatai gali veikti fizinę tikrovę. Be abejo, tai gąsdina, nes viską apie mūsų gyvenimą žinantis monopolistas, vaizdžiai kalbant, gali priskaldyti malkų. Toje baimėje netrūksta fantazijų, besiribojančių su sąmokslo teorija – esą „Google“ turi slaptų kėslų pakeisti žmoniją dirbtiniu intelektu ir taip įveikti mirtį.
Bet kompanijos tikslai nėra įslaptinti, nors jų ir nepavadinsi geranoriškais: bendrovė pirmiausia siekia uždirbti, tad virsmas į „Alphabet“ yra finansinis sprendimas. Vis dėlto „Google“ kūrėjai Sergejus Brinas bei Larris Pageas neslepia ketinimų būti ne vien milijardieriais. Jie nori keisti pasaulį, kol kas mintyse. Technologijos, prie kurių dirba „Google“, ilgainiui gali jei ne nugalėti mirtį, tai tikrai paskatinti proveržį medicinoje bei atsinaujinančioje energetikoje.
Jei šie projektai taps įkaitais patentų arba bus susieti su „Google“ produktais, kas padarys jų rezultatus neprieinamus skurdžiausiai gyvenantiems žmonėms, tai tik dar labiau didins turtinę nelygybę. Kompanija San-Franciske, labiausiai kiberpankiškame Amerikos mieste, jau kaltinama tuo, kad jos veikla paskatino nekilnojamojo turto kainų kilimą.
Praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais technologinės revoliucijos bei su ja susijusių baimių įsikūnijimu laikyta kompanija „Microsoft“. Jos steigėjas taip pat norėjo pakeisti pasaulį. Billas Gatesas galų gale tą padarė amerikietišku stiliumi, skyręs milžiniškas sumas kovai su tropinėmis ligomis. S. Brinas ir L. Pageas, tikėtina, pasuks tuo pačių keliu, vis dėlto dabartinės šių mecenatų iniciatyvos nurodo, kad moksliniai tyrimai tokiose svarbiose srityse kaip atsinaujinanti energetika bei sveikatos apsauga vis labiau domina privačias kompanijas.
Valstybės silpnėjimas prieš tarptautines korporacijas – tipiškas kibernetinio panko kūrinių scenarijus. Romane „Lavina“ Nillas Stivensonas vaizduoja Jungtines Valstijas, susiskaidžiusias į daugybę marionetinių valstybėlių, kiekvienoje iš kurių dominuoja kokia nors kompanija. Vis dėlto ar reikia bijoti „Alphabet“? Nebent tuo atveju, jei nebetikime valstybės gebėjimu nustatyti veikimo taisykles ir finansuoti tyrimus, kurie ateityje mūsų gyvenimą galbūt padarys geresnį.
Abejoti „Google“ bei „Alphabet“ yra viena, gi nubraukti visą techninį progresą – visai kas kita. 21 amžiuje technologijos laikomos su gėriu ir blogiu nesiejama neutralia galia. Juk jų naudojimą vis viena lemia žmogus.