UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, siekdama supažindinti su naujienomis pasaulio žiniasklaidoje, pristato laidą „Dvi pusės“. Laidą radijo stoties „Žinių radijas“ eteryje rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Šio pirmadienio, balandžio 20 d., laidoje pristatytos publikacijos: „Antros rūšies Europa“ iš lenkų dienraščio „Rzeczpospolita“, ir antroji – Amerikos žurnalo „Project Syndicate“ publikacija „Naujas Europos centrinio banko makroekonominis realizmas“. Laidos įrašo galite pasiklausyti čia arba susipažinti su publikacijų apžvalga tekstine išraiška. Malonaus skaitymo ar klausymosi!
Siaubinga žinia ima klaidžioti po Europą – Paryžiaus restauratorius Ksavjė Denamiuras dienraščiui „The Times“ balandžio 13-ąją pripažino, kad prancūzų virtuvės šefai išdavikiškai piktnaudžiauja mikrobanginėmis krosnelėmis. Pasak restauratoriaus, net 7 iš 10 patiekalų pagaminami maisto kombinatuose ir kavinėse tik pašildomi.
Pavyzdžiui, marokietiškiems restoranams ėriuką marakešiškai gaminanti kompanija „Davigel“ mėsą gabenasi iš Naujosios Zelandijos, Urugvajaus ar Čilės, gi pats patiekalas gaminamas Bretanėje. Bendrovė „Transgourmet“ siūlo ledus „Marli“ mažiau nei už eurą ir nė 30 eurocentų nekainuojantį vyšnių pyragą, atsidūrę restoranuose abu desertai pabrangsta 5-10 kartų Net ne dekadansas, o tikra barbarybė prie subtiliojo skonio vartų.
Prancūzijos kulinarinis „isteblišmentas“, be abejo, įniršęs – ponas K. Denamiuras išdavė profesines paslaptis tuo metu, kai prancūzų gastronomija mėgina susigrąžinti savo reputaciją po tvirtinimų, jog kitos nacionalinės virtuvės ją pranoksta. Štai tokia postmoderniai globali kolizija. Kita vertus, neatsitiktinė tai kolizija, mat viską diktuoja jos didenybė kaina – naudoti pusfabrikačius pigiau negu viską gaminti vietoje.
Ne viskas paprasta mūsų gimtajame Senajame Žemyne – išvargintas nuo 2008-ųjų besitęsiančios recesijos, ką tu ten prigaminsi. Tiesa, esama sakančių, kad šviesa ekonominio tunelio gale lyg ir šmėkščioja net Europoje. Vasarį vykusiame paskutiniame „Didžiojo 20-uko“ susitikime Sidnėjuje jo dalyviai iškėlė kuklų uždavinį pasiekti 2 proc. globalios ekonomikos augimo per 5-erius metus.
Bet 20 amžiaus antroje pusėje gerovės flagmanu planetoje buvusiai Europai teks pasitempti, jei nenori būti gėdinama kaip globalios ekonomikos augimo stabdis – 2014-aisiais eurozonos ūkio augimas nuo 1,2 proc. sumažėjo iki 0,8 proc., o ketvirtoje pagal dydį Europos Sąjungoje (ES) Italijos ekonomikoje jis net buvo neigiamas. Kaip susirūpinę perspėja analitikai, bus ypač negerai, jei europietiškos tingumo tendencijos pasklis visame pasaulyje.
Šiandien – apie tai, kaip klostosi reikalai gimtojoje atpigusioje, bet kažkokioje ateityje, tikėkimės, vėl pabrangsiančioje Europoje. Pirma pusė – straipsnis „Antros rūšies Europa“ iš lenkų dienraščio „Rzeczpospolita“, ir antroji – Amerikos žurnalo „Project Syndicate“ publikacija „Naujas Europos centrinio banko makroekonominis realizmas“.
Pirma pusė – straipsnis „Antros rūšies Europa“ iš „Rzeczpospolita“.
Ispanai mėgsta skaniai pavalgyti – puotavimas yra pagrindinis jų gyvenimo būdą apibūdinantis elementas. Bet iš krizės besikapstančioje šalyje vis mažiau žmonių gali sau leisti šį malonumą. Pasak keletą metų Brazilijoje praleidusios ir į tėvynę grįžusios Conchitos Fernandez, anksčiau suoleliai autostradų automobilių stovėjimo aikštelėse buvo tušti, nes žmonės rinkosi pakelės restoranus, dabar ant jų nėra vietos, mat keliautojai tenkinasi sumuštiniais.
Pasikeitė ir įpročiai geriausiuose Madrido ar Barselonos restoranuose – anksčiau patiekalus čia buvo galima užsakyti tik pagal meniu, dabar net vakarais ar savaitgaliais atsirado „dienos patiekalai“. Per atostogas ispanai vietoj Tailando ar Kenijos renkasi vietos provincijas Andalūziją ar Asturiją, taigi vadovaujasi ne svajone, bet kaina.
Europos Komisijos užsakymu sukurtos ekonomikos augimo sugrąžinimo Europoje koncepcijos autoriaus, Briuselio laisvojo universiteto profesoriaus André Sapiro teigimu, gerovė nebegrįš, nes ekonominė krizė gulė ant anksčiau atsiradusių problemų, dėl kurių išlaikyti gyvenimo lygį Europoje ir šiaip buvo neįmanoma. reformas vykdančios Kinija bei Indija tapo rimtomis ES konkurentėmis, technologinės inovacijos iš esmės pakeitė darbo rinką, o ir senstanti europiečių visuomenė paskatino socialinių garantijų krizę.
Iš Kinijos Į ES kasdien plūsta prekių maždaug už milijardą eurų, dvigubai daugiau negu europiečiai pristato kinams. Tie neblogos, tačiau dažniau prastos kokybės produktai suteikia gausėjančiai juos perkančių europiečių grupei iliuziją, jog jie išlaiko ankstesnį gyvenimo lygį. Bet neseniai prancūzų televizijos žurnalistai parodė, kad skalbimo mašinos ar indaplovės made in China tarnauja ne daugiau 2 metų. Reputacijos likučius išsaugojęs garsus prekės ženklas slopina pirkėjo budrumą.
Gudraujama net su prekėmis, kurių padirbinimais, atrodo, neįmanoma pakeisti. Pavyzdžiui, norvegiškų lašišų tiekėjai sugalvojo apdoroti žuvis dideliu vandens kiekiu. Teoriškai viskas tvarkoje: jos kaina sumažėjo, lašiša kaip ir anksčiau įperkama, prekinė išvaizda irgi nepakito. Ir tik parsigabenęs prekę namo atrandate, jog pjaustoma žuvis subyra, o jos skonis nė iš tolo neprimena lašišos. Kai kuriose parduotuvėse kainodara dabar organizuota taip, kad prekybos centras iš pradžių nustato, kiek turi kainuoti gaminys, o gamintojas paskui tai kainai ima rinkti ingredientus. Taip pomidorai nebetenka pomidorų, o šokoladas – šokolado skonio.
Europa galėtų susigrąžinti gerovės laikus, jei ryžtųsi reformoms. Bet jas ne taip lengva vykdyti senstančioje visuomenėje, kurios atstovai siekia išsaugoti socialines privilegijas. Krizės kaina nebūtų tokia skausminga, jei pasiskirstytų tarp visų visuomenės narių, tačiau privilegijuotoji klasė priešinasi savo gerbūvio dalies praradimui.
Naujose ES šalyse narėse, tokiose kaip Lenkija, krizės pasekmės jaučiamos mažiau iš dalies dėl energingo siekio mažinti civilizacinį atsilikimą nuo Vakarų kaimynių. Bet ir prie Vislos padirbiniai užvaldo naujas sferas. Lenkija tapo stambia baldų eksportuotoja, bet tai iš esmės vienkartinės spintos, lovos ar staleliai, kurie subyra per pirmą kraustymąsi. Kokybės nuosmukis palietė net galingiausią Europos ekonomiką – Vokietiją. Šalyje yra puikus autostradų tinklas, tačiau vis ilgesni jų ruožai uždaromi remontui.
Krentanti kokybė palietė ir europietiškos socialinės valstybės pagrindą, švietimo bei sveikatos apsaugos sistemas. Paryžiaus Fagono gatvėje esančioje mokykloje jau porą metų per vieną pamoką mokomos dvi klasės. Stringant ekonomikai ir augant valstybės skolai Prancūzija nebegali sau leisti išlaikyti 5 milijonų valstybės tarnautojų, o kadangi juos atleisti labai sunku, dar Nicolas Sarcozy vyriausybė vietoj į pensiją išėjusių tarnautojų pradėjo nepriimti naujų. Taip darbuotojų mažinimas įgavo stichinį pobūdį, jų mažėjo ne ten, kur reikia, pavyzdžiui, ėmė trūkti mokytojų. Su problemomis susiduria britų sveikatos apsaugos sistema – dėl lėšų trūkumo svarbių operacijų klientams tenka laukti mėnesius, jei ne metus.
Vis dėlto dabartinėse permainose galima įžvelgti ir pozityvių dalykų. Žmonės nebeišlaidauja kaip bepročiai, ima vertinti nedidelius džiaugsmus, tapo solidaresni ir suprato, kad medžiaginė gerovė – dar ne viskas. Ispanai dažniau važinėja dviračiais ir sportuoja, tiesa, ne sporto salėse, juk už jas reikia mokėti.
Dabar – antra pusė, „Project Syndicate“ publikacija „Naujas Europos centrinio banko makroekonominis realizmas“.
Europos centrinis bankas pagaliau pradėjo kokybinio palengvinimo programą, kuri numato pinigų injekcijas į žemyno ekonomiką. Programa negali paskatinti ilgalaikio ekonomikos augimo, bet gali nutraukti nuo 2008-ųjų besitęsiančią recesiją. Rekordinis akcijų indeksų augimas Europos biržose paskelbus apie šį sprendimą rodo ne tik augantį rinkų pasitikėjimą; biržos yra tas kanalas, per kurį finansinės injekcijos skatina investicijas bei vartojimą.
Tiesa, kai kurie stebėtojai, pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas tebeabejoja, ar kokybinis palengvinimas gali būti iš tiesų efektyvus. Pasak pesimistų, pasaulio ekonomika kenčia dėl neįveikiamo paklausos deficito, kuris galų gale išprovokuos amžiaus stagnaciją. Pinigų politika jiems atrodo neefektyvi dėl beveik nulinių palūkanų procentų – centriniai bankai tokioje situacijoje santykinai bejėgiai kovoti su defliacija, dėl ko ekonomika patenka į likvidumo spąstus.
Bet gali būti, kad pesimistai perdeda defliacijos riziką, todėl jų prognozės nesutapo su realiais rezultatais. Pavyzdžiui, jie nenumatė Jungtinių Valstijų bei Didžiosios Britanijos ekonomikų atsigavimo, kur augimas didėja, o bedarbystė traukiasi.
Efektyvių vaistų negalima skirti nenustačius tikslios 2008-ųjų krizės diagnozės. Pesimistai įsitikinę, kad investuotojai prarado „gyvulišką aistrą“, mat nebenorėjo investuoti. Tačiau 2008-ųjų nuosmukio priežastys buvo gerokai konkretesnės. Nekilnojamojo turto rinkos burbulas ir jį sekusi krizė labiausiai palietė Jungtines Valstijas, Didžiąją Britaniją, Airija, Ispaniją, Portugaliją bei Italiją. Friedrichas Hayekas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą perspėjo, jog klaidingų investicijų pasekmių pašalinimui reikia laiko.
Ekonominio augimo 2015-aisiais ir vėliau perspektyva atrodo geriau negu apie ją mano pesimistai, nes visi pagrindiniai centriniai bankai ėmėsi finansinio skatinimo politikos, krito naftos kaina, dėl tebesitęsiančios revoliucijos informacinių technologijų sektoriuje randasi naujų investicinių galimybių. Verslui palankių investicijų perspektyvą stiprina didelis nepakankamai finansuojamų infrastruktūros projektų sąrašas beveik visoje Europoje ir Amerikoje, galimybė finansuoti gyvybiškai svarbių prekių eksportą į mažų pajamų šalis, pavyzdžiui, Afrikoje piečiau Sacharos. Na, ir pagaliau verslas turi galimybę atsiliepti į pasaulinį investicijų poreikį gamtinių išteklių neeikvojančios energetikos sektoriuje.
Investicijų deficitą lemia ne gerų projektų trūkumas, bet neaiški politika ir ilgalaikių valstybinių investicijų nebuvimas. Todėl Europos Komisijos planas pradėti finansuoti ilgalaikius investicinius projektus Senajame Žemyne, skiriant santykinai nedideles lėšas iš valstybinių fondų ir taip atveriant kelią privačiam kapitalui, yra teisingas sprendimas.
Be abejo, neturime neįvertinti politikų sugebėjimo bet kada pabloginti ir taip prastoką situaciją. Bet ir dera pripažinti, jog pagrindinės grėsmės Senojo Žemyno ekonomikai, tokios kaip Graikijos skolos krizė, Rusijos ir Ukrainos konfliktas, betvarkė Artimuosiuose Rytuose, yra iš esmės geopolitinės, o ne makroekonominės. 2015-aisiais kelią į klestėjimą grįs išmintinga diplomatija bei išmintinga pinigų politika. Visavertis ekonomikos atsigavimas pasiekiamas, jei tinkamai maišysime abu šiuos ingredientus.