2013 m. lapkričio 13 d. Arūnas Spraunius radijo stoties “Laisvoji banga” laidoje “Bent dvi pusės” kalba apie informacijos kiekį ir tyrimus, rodančius, kad nuo didelio naujienų kiekio jums gali pradėti slinkti plaukai ir dingti pasitikėjimas savimi, ir kitą kraštutinumą – pernelyg didelį pasitikėjimą savimi.

Laidos įrašo galite klausytis paspaudę čia. Taip pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.

“Yra toks lenkų režisieriaus Krzysztofo Zanussio filmas tiesiog konceptualiu pavadinimu „Gyvenimas – tai mirtina liga, plintanti lytiniu būdu“. Būtent, pasikalbėkime apie sveikatą, ypač psichinę, juo labiau, kad, pasirodo, jau esame apsirūpinę depresijos išplitimo planetoje žemėlapiu. Jį sudėliojo Australijos Kvinslendo universiteto specialistai, tad žinome, jog aukščiausias depresijos lygis, daugiau nei penki procentai nuo visų piliečių, fiksuojamas Artimuosiuose Rytuose, šiaurės Afrikoje bei piečiau Sacharos dykumos, rytų Europoje ir Karibų jūros regione. Užtat ši negalia beveik neaptinkama Pietryčių Azijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Mokslininkai apskritai kategoriški – depresija yra antra pagal svarbą nedarbingumo priežastis planetoje, klinikinė depresija diagnozuojama daugiau negu keturiems proc. pasaulio gyventojų.

Tiesa, naujieną pranešusiam dienraščiui „The Washington Post“ kilo klausimas, kokiu būdu gauti duomenys – viena vertus, depresija yra šiuolaikiškas, išsivysčiusias visuomenes kamuojantis dvasinis negalavimas, todėl jose esama pakankamai šią ligą galinčių diagnozuoti profesionalų. Su visa pagarba Šiaurės Afrikai, kyla tam tikrų abejonių, ar, tarkime, Alžyre iš tiesų esama pakankamai psichologų. O juk be jų niekas kvalifikuotai diagnozuoti depresijos negali.
Amerikos dienraštis kaip pavyzdį nurodo Iraką, kuris žemėlapyje priskiriamas prie labai „nedepresyvių“ šalių, nors tuo patikėti sunkoka konfrontacijos tarp musulmonų šiitų bei sunitų draskomoje ir mirtininkų išpuolių kamuojamoje valstybėje. Kur kas labiau tikėtina atrodo priežastis, jog Irake tiesiog labai menkai išvystyta sveikatos apsaugos sistema.
Vis dėlto, bet kuriuo atveju, žemėlapio atsiradimas demonstruoja žmonijos rūpestį dvasine savo sveikata, į svarstymus apie ją leidžiasi įvairių sričių specialistai. Pavyzdžiui, Vilniuje spalio pradžioje surengtoje konferencijoje „Ateities scenarijai: kultūros atsakas į Europos Sąjungos socialinės ir ekonominės raidos scenarijus“ kultūros ekonomistas Pieras Luigi‘s Sacco pristatė tyrimą, pagal kurį subjektyvi gerovė (taigi ir psichinė savijauta) labiau priklauso nuo kultūros negu nuo pajamų, išsilavinimo, lyties, darbo ar gyvenamosios vietos. Su kultūra reikalų turintys pacientai greičiau sveiksta ir ilgiau gyvena.
Taigi šiandien – apie psichinę sveikatą. Bent pirma pusė – publikacija „Naujienos kenksmingos. Nustoję jas skaityti tapsite laimingesni.“ iš britų dienraščio „The Guardian“, ir – bent antroji, Jungtinių Valstijų naujienų agentūros „USA Today“ straipsnis „Ar iš tiesų aukšta savivertė yra sėkmės garantas?“
Bent pirma pusė – publikacija „Naujienos kenksmingos. Nustoję jas skaityti tapsite laimingesni.“ iš „The Guardian“.
Paskutiniais dešimtmečiais kai kurie gudročiai sugebėjo suprasti persivalgymo žalą ir ėmėsi dietos. Vis dėlto dauguma mūsų vis dar nesupranta, jog naujienos mūsų smegenims – tas pats, kas cukrus kūnui. Jos taip pat lengvai įsisavinamos. Gi žiniasklaida mus maitina mažais, gardžiais banalybių kąsneliais, tos banalybės tiesiogiai nesusijusios su jūsų gyvenimu, neverčia galvoti, taigi nepraturtina. Skirtingai negu knygos ar ilgi žurnalų straipsniai, kuriuos reikia apmąstyti, naujienas tarsi spalvotus ledinukus galima ryti neribotais kiekiais.
Naujienos klaidina. Tarkime, įvykis: automobilis rėžiasi į tiltą, ir šis griūva. Kas rūpi spaudai? Be abejo, automobilis. Taip pat vairuotojas – kur ir iš kur jis važiavo. Bet visai nerūpi šio konkretaus tilto tvirtumo problema ir su tuo susijusi grėsmė kitiems tiltams. O juk tai turėtų būti didžiausia pamoka po skaudaus įvykio. Bet sulamdytas automobilis – tai ryšku, asmeniška, tokias naujienas paprasčiau rašyti. Nesvarbu, kad prisiskaičius tokių žinių susiklosto visiškai iškreiptas galimų rizikų paveikslas. Godžiai griebiame naujieną apie banko „ Lehman Brothers“ žlugimą ir visiškai ignoruojama atsainų valdžios požiūrį į šalies biudžeto formavimą.
Naujienos nieko neduoda. Per paskutinius 12 mėnesių jūs perskaitėte maždaug 10 tūkstančių žinių vienetų. Ar galite pasakyti bent vieną, kuri būtų padėjusi priimti tinkamą sprendimą kokiu nors svarbiu jūsų gyvenimui klausimu? Bet žmonėms sunku suprasti, kas svarbu ir kas ne, kur kas paprasčiau vaikytis naujumo. Kova tarp naujumo ir svarbos yra pagrindinis dabartinių laikų konfliktas. Žiniasklaida siekia įpratinti galvoti, jog naujienos suteikia tam tikrą konkurencinį pranašumą, ir daugelis tuo tiki. Bet nepaliaujamas naujienų vartojimas – kaip tik trūkumas, kuo mažiau lindite žiniose, tuo daugiau laiko skiriate konkuravimui.
Naujienos nieko nepaaiškina. Vien kaupdami faktus mes nepradedame geriau suprasti pasaulio, veikiau atvirkščiai. Reikalas tas, kad svarbiausi siužetai dažniausiai stokoja intrigos. Gyvenimą iš tiesų keičiantys lėti, ilgi mąstymo veiksmai žiniasklaidos nedomina.
Naujienos kenkia kūnui, jų paniškas tonas verčia išsiskirti kortikolą, o tai išbalansuoja imuninę sistemą ir stabdo hormonų gamybą. Jūsų kūnas patenka į nuolatinį stresą. Kortikolo perteklius sukelia virškinimo problemas, trukdo kaulų vystymuisi ir plaukų augimui, be to, skatina nervingumą ir neatsparumą infekcijoms.
Naujienos lemia kognityvines klaidas, kaip yra sakęs Warrenas Buffettas, geriausiai žmonėms sekasi interpretuoti naują informaciją taip, kad ji patvirtintų prieš tai padarytas išvadas. Rezultatas – nepagrįstas pasitikėjimas savimi, kvaila rizika ir praleistos galimybės. Naujienos trukdo galvoti, nes galvojimui reikia koncentracijos, kad žmogus nebūtų blaškomas pašalinių dalykų. O naujienos tam ir rašomos, kad jis būtų blaškomas. Jos – tarsi virusai, vagiantys dėmesį.
Naujienos veikia kaip narkotikai. Anksčiau mokslininkai manė, kad ryšiai tarp mūsų galvoje esančio šimto milijardų neuronų galutinai nusistovi, kai subręstame. Dabar žinome, jog yra ne taip. Nervinės ląstelės pastoviai ardo senus ryšius ir mezga naujus. Kuo daugiau naujienų vartojame, tuo labiau paprastiname neuronų grandis, kurios atsakingos už apmąstymą to, ką sužinojome. Dauguma naujienų vartotojų praranda gebėjimą suprasti ilgus tekstus net jei anksčiau buvo užkietėję knygų skaitytojai.
Naujienos atima laiką. Jei per dieną tikrinate jas tris kartus po penkiolika minučių ir po to kokias minutes turite skirti, kad susikauptumėte darbui, per savaitę prarandate ne mažiau kaip pusdienį. Informacija nebėra deficitas, vis dėlto dėmesys naujienoms išliko. Esame atsargūs, kai kalbame apie savo pinigus, reputaciją, sveikatą, bet smegenų resursus kažkodėl eikvojame. Naujienos skatina pasyvumą, mat paprastai pasakoja apie dalykus, kurių negalime paveikti. Gi pasyvumas sekina, verčia pesimistiškais, nejautriais ir ciniškais fatalistais. Nestebintų, jei paaiškėtų, jog naujienų vartojimas skatina ir depresijos paplitimą. Naujienos riboja kūrybingumą. Matematikai, rašytojai, kompozitoriai dažnai kūrybiškiausi jaunystėje, nes jų smegenyse dar esama žinių neužpildytų plotų. Būtent todėl sėkmingas karjeras padarę kūrybinių profesijų atstovai vengia žinių.
Žurnalistika reikalinga, bet kitokia. Visada bus reikalingi tiriamąja žurnalistika užsiimantieji, kuriems rūpi sekti visuomenės gyvenimą ir atskleisti tiesą. Būtent todėl ilgi straipsniai ir išsamios studijos knygose yra labai naudingi.

Dabar – bent antra pusė, „USA Today“ straipsnis „Ar iš tiesų pasitikėjimas savimi yra sėkmės garantas?“
Viename filmo „Skambučio išgelbėtas“ epizodų Jessė Spano sako savo vaikinui: Tai, kaip atrodau, neturi jokios reikšmės lyginant su tuo, kas esu iš tiesų, brolau“. Dar būdamas Niujorko meru Michaelas Bloombergas pradėjo pasitikėjimo savimi stiprinimo kampaniją, kuri miesto biudžetui atsieis 330 tūkstančių dolerių ir skirta tam, kad jaunosios niujorkietės patikėtų Jessės pareiškimo teisingumu.
Niujorko administracijos Socialinių tarnybų vadovo Roberto Doaro teigimu, „ NYC Girls Project“ pavadinimą turinti kampanija primins merginoms, kad turinys ir charakteris gerokai svarbesni nei išvaizda. Projektas mokys, kad grožis visada priklauso nuo žiūrinčiojo, tad vieninteliu žiūrinčiuoju turi tapti jos pačios. Kitaip tariant, jo vykdytojai merginas begėdiškai apgaudinės.
Pasak pono M.Bloombergo, kampanija pradėta todėl, kad menkas pasitikėjimas savimi kenkia visuomenės sveikatai. Esą tikėtina, jog tai skatina virškinimo sutrikimus, pyktį, piktnaudžiavimą alkoholiu, ankstyvą seksualinį gyvenimą ir nutukimą. Žodžiu, ką tik nori. Projekto šalininkai mano, kad merginos šiuo metu yra ypač pažeidžiamos, nes patiria visuomenės spaudimą. Todėl joms reikalingas Didysis Brolis, kuris išgelbės jas nuo bulimijos, depresijos ir suicidinių polinkių.
Kampanijos dalis yra taksi automobiliuose rodomas 30 sekundžių trukmės vaizdo klipas, kuriame merginos pasakoja, kokios jos nuostabios. „Aš komunikabili, protinga, smalsi, sveika, atvira, darbšti ir unikali.“ – sako viena jų, veikiausiai pamiršusi apie kuklumą. Plakatuose išleistame siužete esama ir užrašo „Esu savaip graži.“ Niujorko valdžiai turbūt atrodo, kad merginos bus naivios ir visu tuo patikės.
Ryšys tarp pasiekimų ir pasitikėjimo savimi geriausiu atveju miglotas. Kiekvieną kartą, kai įvairių šalių studentai laiko matematikos egzaminą, rezultatai būna daugiau mažiau tie patys. Nors gauna labai vidutiniškus įvertinimus, amerikiečiai iki šiol nuoširdžiai tiki savo matematiniais talentais.
Amerikiečiai mėgsta mylėti save. Aukštas savęs vertinimas derinyje su aistringu siekiu siekti lygiavos paaiškina, kodėl Zackas Morrisas iš to paties filmo „Skambučio išgelbėtas“ sako: „Krepšinis neįgaliųjų vežimėliuose, pasirodo, labai populiari sporto šaka.“ Jis tą sako dėl to, kad kartu yra mergina neįgaliųjų vežimėlyje – socialinis etiketas įpareigoja sakyti tai, ką kitiems malonu girdėti. Užuot sakę žiaurią tiesą, mes tebesame įsikibę to, ką Edmundas Burkas yra pavadinęs maloniomis iliuzijomis. Kai tikslas yra pasitikėjimas savimi, pagrindine priemone tampa saviapgaulė.
Taip pat kaip ir per aukštai save vertinantieji, kiti žmonės linkę per daug pasitikėti kitais. Levas Trockis aiškino, kad komunistinėje visuomenėje kiekvienas statistinis pilietis galės pasiekti Aristotelio, Getės ar Markso aukštumų. Jei jų pasiekti iš tiesų galėtų visi, visos kalbos aukštą ar žemą pasitikėjimo savimi lygį netektų prasmės ir įsivyrautų nepakenčiama lygiava.
Kaip yra nurodęs filosofas Robertas Nozickas, pasitikėjimo savimi lygį kaip tik lemia nelygybė tarp žmonių. Pasak jo, jei vienu ar kitu atributu disponuoja visi ar beveik visi, nebelieka motyvo tuo atributu rūpintis.”

Laidą remia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“