Rugsėjo 15 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Kapitalistinė vienatvė ir nuobodulys. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ (EKT), laidos įrašą galite išklausyti čia, o mėgstantiems skaityti tekstą, siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.
Nepakartojamos asmenybės savijautą apibūdinančių prasmių paletė kuo plačiausia, pradedant apatija ir baigiant isterija – nesunku ir susipainioti narpliojant subtilius sielos virpesių niuansus. Veržliai smalsus mūsų žvilgsnis gali pridaryti bėdų mėginant apibendrinti ar ieškoti kai kada keistos dvasinės savijautos priežasčių, tenka rizikuoti. Nebent ramina, kad konsumerizmo muštruotas pilietis ištikimiausiai ir mieliausiai žvelgia į save, mat jis, tas pilietis, yra gražiausias pasaulyje.
Galbūt gali pagelbėti pars pro toto principas. Taigi, dalis vietoj visumos. Tinkamai atriekta dalis visai deramai reprezentuoja nervingai žvalią mūsų būtį ir buitį. Todėl nėra jokių kliūčių šiandien aptarimui pasirinkti, tarkime, vienatvę bei nuobodulį.
Nihilizmo dainius Emilis Cioranas skelbė, kad nėra skirtumo – atlikti kokį nors veiksmą ar jo neatlikti, kiekvienas gestas tesąs beprasmybės papildinys, o vadinamoji „tikrovė“ priklauso beprotybės sričiai. Tokiu būdu nuobodulį šis elegiškai nusiteikęs rumunas prilygino beveik egzistencinei palaimai.
Entuziastingas, už bendradarbiavimą iki žemės graibymo pasisakantis „Facebooko“ amžius su tuo, aišku, nesutinka kategoriškai – ponas Markas Zukerbergas ką tik didžiuodamasis žmoniją informavo, kad jo vadelėjamas interneto socialinis tinklas užregistravo milijardą vartotojų per vieną dieną.
Bet gal žvalioje tikrovėje esama sakelių, kur vienatvei bei nuobodžiaujančiam žvilgsniui dar randasi vietos. Pasirodo, esama ir, reikia pasakyti, kad kai kada jos skleidžiasi iš pirmo žvilgsnio keistokomis aplinkybėmis. Štai tokia pirma pusė – dienraščio „The Guardian“ straipsnis „Kodėl kapitalizmas nori, kad būtume vieniši“. Ir antroji – publikacija „Gatvės, kur nėra džiaugsmo“ iš kito britų leidinio „Aeon Magazine“.
Pirma pusė – straipsnis „Kodėl kapitalizmas nori, kad būtume vieniši?“ iš „The Guardian“.
Mums patinka tikėti, kad laisvos rinkos sąlygomis esame laisvi, kad mes – aukščiau reklamos bei socialinio manipuliavimo. Tačiau visuomenėje pastebima nauja tendencija, kai vienišiai imami aukštinti kaip vartojimo etalonai. Tikras paradoksas: anksčiau, kai žmogus likdavo be poros, buvo radikalu, dabar tai gali virsti konservatyvia norma.
Daugiau nei prieš dešimtmetį sociologas Zygmundas Baumanas perspėjo, kad ilgalaikius santykius kaip ir pastovią darbo vietą greitai keičia nepatikimi bei laikini ryšiai be įsipareigojimų. Sau be jokių stabilumo garantijų dirbantiems dviem žmonėms sudėtinga kurti ateitį kartu. Kapitalizmas pageidauja, kad būtume vieniši. Praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje vienatvė buvo laikoma tam tikra maišto forma prieš kapitalistinės buržuazijos konformizmą. Kaip pastebi sociologas Jeanas-Claudas Kaufmannas, perėjimą nuo šeimyninio gyvenimo prie solo stiliaus iš dalies lėmė individualizmo įtaka.
Šiandien esama ekonominių argumentų įtikinėti žmones gyventi vienatvėje. Mičigano universiteto tyrėjo Jianguo Liu atliktas tyrimas atskleidė, kad vienišiai vartoja 38 proc. daugiau produktų, 42 proc. daugiau pakuočių, 55 proc. daugiau elektros ir 61 proc. daugiau gamtinių dujų vienam žmogui negu 4 asmenų šeima. Šiuo metu Jungtinėse Valstijose niekada santuokoje nebuvę vienišiai tarp 25 ir 34 metų 46 proc. pranoksta susituokusiųjų skaičių. Skyrybos tampa augančia rinka: viena iširusi šeima reiškia, kad bus perkami du namai, du automobiliai, dvi skalbimo mašinos, du televizoriai. Šeimos kaip idealaus vartojimo vieneto dienos suskaičiuotos.
Kapitalizmas jau kurį laiką skendi stagnacijoje, ir korporacijos suprato, jog dabartinėmis sąlygomis yra pora augimo šaltinių: didėjanti vienišių rinka ir palankus požiūris į skyrybas, pastiprintas asmeninės laisvės koncepcija. Šios tendencijos pastebimos permainose reklamoje – tokių skirtingų produktų kaip mėsainiai ir atostogos reklamos tiksline auditorija tapo vieniši žmonės, ypač moterys. Nauja kompanijos „Honda“ bei „Citibank“ reklama gyvenimui kartu prieš pastato savęs pažinimą vienatvėje ir pastovių santykių atidėjimą.
Catherine Jarvie ši naują kelią, kai nė viena iš bendraujančių pusių nesiekia ilgalaikių įsipareigojimų, vadina „viršutinės kišenės santykiais“. Interneto pažinčių puslapiuose, tokiuose kaip „Match.com“ daugėja skelbimų, kuriuose regimas pasąmoninis ryšys tarp vienkartinio naudojimo ir savęs siūlymo. Pavyzdžiui: „Nupirkite man „Ikea“ čiužinį ir išdulkinkite mane ant jo, 100 dolerių“.
Savęs prilyginimas produktui kaip tik ir išryškėjo dėl to, kad vartojimo mažėjimo ciklai nebeskatina kapitalistinio augimo. Perpildytoje rinkoje, kai esame vartoję viską, kas tik įmanoma, esame raginami patys virsti „rinkos prekėmis“, kurias vartotų kiti. Tokia lyg ir žmonių utilizavimo praktika.
Konsumerizmas reikalauja iš tavęs vienatvės, todėl parduoda ją kaip kažką seksualaus. Fokusuojamasi į tai, kad stengtis turėti ilgalaikius santykius bei pastovų darbą, planuoti ateitį ir gal net turėti vaikų dabar daug radikaliau nei pasirinkti vienatvę. Bendras gyvenimas su kažkuo, ilgalaikiai ryšiai su kitais visuomenės nariais dabar atrodo alternatyva galioms, kurios siekia redukuoti jus iki išsibarsčiusių, susvetimėjusių valkatų, ieškančių vis trumpesnių ryšių su savo gyvenimo beprasmiškumą suvokusiais asmenimis.
Išeitis iš šios vis dėlto nepakenčiamos situacijos: būk radikalas, kurk šeimą, reikalauk iš partnerio bei darbdavio laikytis įsipareigojimų. Pasakyk „ne“ vienkartinių vienišių rinkos kerams.
Dabar – antra pusė, publikacija „Gatvės, kuriose trūksta džiaugsmo“ iš kito britų leidinio „Aeon Magazine“.
2006-aisiais olandų architektas Janas Gehlas pastebėjo, kad prieš neišvaizdžius fasadus žmonės greitina žingsnį, gi patrauklios išvaizdos namai juos verčia stabtelėti ir net atsigręžti. Patrauklioje gatvėje praeiviai jaučia emocinį pasitenkinimą, jų nervinė sistema aktyvi. J. Gehlo vertinimu, tinkama galima laikyti gatvę, kurioje 5 kilometrų per valandą greičiu žingsniuojantis statistinis praeivis kas 5 sekundes atranda naują patrauklią vietą. To nėra prieš monolitinius bankų ar verslo centrų pastatus, todėl jų rajonus psichologiškai nusivylę ir nepatenkinti piliečiai stengiasi kuo greičiau palikti.
Kai kurie nuobodulio požymiai gerai žinomi – tai nepasitenkinimas dėl per lėtai slenkančio laiko, tam tikras dirglumas bei pasidygėjimas. Mes nerimstame, nervingai muistomės, į kažką primygtinai stebeilijamės, kai kada net žiovaujame. Mokslininkai paskutiniu metu tvirtina, jog nuobodulį gali lydėti stiprus susijaudinimas ir net stresas. Vaterlo universiteto kognityvinės neurobiologijos specialisto Jameso Danckerto neseniai atliktame tyrime prie širdies ritmą bei elektros pralaidumo lygį odoje matuojančių aparatų prijungtiems jo dalyviams buvo siūloma pažiūrėti širdį draskančią filmo „Čempionas“ ištrauką bei visiškai neįdomią scenelę, kurioje pora vyrukų džiausto skalbinius. Taip pat buvo paimti jų seilių pavyzdžiai.
Paaiškėjo, kad net trumpalaikis nuobodulys didina organizme koncentraciją kortizolo, kuris siejamas su insultą, širdies nepakankamumą bei diabetą galinčiu iššaukti stresu. Taigi nuobodulys gali būti padidėjusios mirties rizikos priežastis. Be to, jis provokuoja rizikingus poelgius. Su į žalingus įpročius bei priklausomybes linkusiais žmonėmis (tokiais kaip narkomanai, alkoholikai ar nepataisomi lošėjai) atliktas tyrimas parodė, jog jų polinkis į nuobodulį yra aukštesnis už vidurkį, tad nykumos priepuolis neabejotinai skatina pavojingą elgesį.
Tvirtinimas, esą nuobodaus pastato apžiūra kenkia sveikatai, gali atrodyti perdėtas. Vis dėlto ši tema seniai domina psichologus, ypač po to, kai Kandos mokslininkas Donaldas Hebbas 1962-aisiais atrado, jog įvairioje bei stimuliuojančioje aplinkoje laikomos laboratorinės žiurkės intelektualiai pranašesnės už laikomas spartietiškomis sąlygomis. Pirmos grupės žiurkės turėjo storesnę galvos smegenų žievę ir labiau išsivysčiusius simpatinius smegenų ląstelių ryšius, todėl greičiau išsikrapštydavo iš labirintų.
Kol kas negalime tiksliai nustatyti, kokiu mastu nuobodi ir neapgalvota miesto aplinka gali skatinti stresą bei rizikingą elgesį, mat dar nėra šios rūšies tyrimų. Vis dėlto turime pagrindo tvirtinti, kad sterili bei monotoniška aplinka daro pastebimą poveikį elgesiui ir, tikėtina, mūsų smegenims. Taigi rūpestingas, apgalvotas miesto gatvių ir pastatų planavimas lemia ir gyventojų dvasinę sveikatą.
Monotoniškus, beveidžius priemiesčių rajonus linkę ręsti statytojai vadovaujasi ekonominiais motyvais – vieno pastato projektas daug pigesnis negu 4 skirtingų. Be to, solidžių klientų pageidaujančiam bankui nėra jokio poreikio išraiškingu fasadu traukti būrius smalsuolių. Dar viena neišraiškingų pastatų daugėjimo priežastis ta, kad projektuojama vis daugiau pastatų prekės ženklų – serijinį pakelės „McDonald’ą“ akimirksniu atskiriame net važiuodami dideliu greičiu.
Be to, esame vis labiau priklausimi nuo skaitmeninių technologijų ir net gatvėje ne dairomės aplink, o stebeilijamės į išmaniųjų ekranus. Niujorko transporto sistemos projektuotoja Janettė Sadik-Khan net pasirūpino ant šaligatvių ypač judriose miesto vietose įrengti dėmesį traukiančius piešinius bei užrašus, primenančius praeiviams, kad reikia užleisti kelią mašinoms.
Virtualios bei realios miesto erdvės liejimasis turi ir ideologines šaknis. Olandų architektas
Remas Koolhaasas ir Kanados dizaineris Brucas Mau agituoja už vadinamąjį „tuščių dėžučių“ bei universalaus miesto dizainą, mat globaliame pasaulyje kultūriniai skirtumai nyksta, todėl bet koks istorinių asociacijų turintis projektas skatina atskirtį. 2011-aisiais interviu žurnalui „Der Spiegel“ R. Koolhaasas pareiškė, kad masinės imigracijos amžiuje miestų panašėjimas tiesiog neišvengiamas. Tokie megapoliai kaip Dubajus, kurio gyventojų dauguma yra imigrantai, funkcionuoja kaip oro uostas.
Gali būti, tame esama tiesos, vis dėlto net ir prie elektroninių prietaisų prisijungusiems globalaus pasaulio gyventojams fizinė aplinka daro psichologinį poveikį, mat turi būti pritaikyta mūsų biologinei prigimčiai. Žvilgsnis ieško mums patrauklių vietų, dizainas veikia mūsų kūnus, formuoja reakcijas bei emocijas, todėl siekti kurti žmogui idealiai tinkančią aplinką būtina.
Nors nenorime to pripažinti, nuobodulys yra privaloma dabartinio gyvenimo dalis. Poreikį įvairovei ignoruojantys gatvių vaizdai ir pastatai prieštarauja prigimčiai, ateities kartoms tokia padėtis vargu ar gali suteikti patogumą, džiaugsmą bei optimalias gyvenimo sąlygas.