2013 m. gruodžio 4 d.  “Laisvosios bangos” transliuojamoje laidoje “Bent dvi pusės” laidą vedantis žurnalistas A. Spraunius pristatė publikaciją  „Kodėl žmonės visada fantazavo moters pagrobimo bei išprievartavimo tema? iš leidinio „AlterNet“ ir Ispanijos dienraščio „La Vangardia“ publikaciją „Neatremiamas blondinių žavesys“.

Laidos įrašo galite klausytis paspaudę čia. Taip pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.

Įsibėgėja žiema, toks vėsus, bet ir patrakęs, judėti (žinia, kad nesušaltume) skatinantis metas. Šiaip judama įvairiais gyvenimo atvejais, taigi (beveik visada) ir sekso metu. Ši žmogiškosios veiklos sfera 21 amžiuje aptariama su deramu dėmesiu ir labai išsamiai. Į neseniai vykusį 11-ąjį Kinijos seksualinės kultūros festivalį „Sveikas seksas – sveika šeima“ savo korespondentą pasiuntė ir įtakingasis „The New York Times“. Korespondentas netruko pastebėti, jog didžiąją lankytojų dalį sudarė vyriškiai. Tokia yra pasekmė Pekino vykdomos demografinės politikos, leidžiančios šeimoms turėti vieną vaiką. Rezultatas – šimtui gimusių mergaičių tenka 113 berniukų. Aišku, kai situacija šalyje tokia, kur daugiau eiti, jei ne į seksualinės kultūros festivalį.
Pasak „The New York Times“, renginyje buvo akivaizdžiai matyti, kaip kapitalizmas išnaudoja hedonizmą. Eksponatų įvairovė buvo įspūdinga, pradedant madų transseksualams demonstravimu, baigiant susmulkintais elnių ragais, kurie laikomi afrodiziakais. Seksas – įtakinga pramonės šaka taip pat Kinijoje, Amerikos dienraščio duomenimis, kasmet pagaminančioje 70 proc. pasaulinių sekso žaisliukų už du milijardus dolerių. Be abejo, Kinijoje netrūksta ir miela rožine spalva išpuoštų „grožio salonų“ bei „masažo kabinetų“.
Anot Izaoko Niutono, yra veiksmas, yra ir atoveiksmis. Lapkričio 29-ąją kreatyvi Lietuvos žiniasklaida informavo apie visuomeninio judėjimo „Femen“ aktyvisčių akcijas Kvebeke ir Berlyne. Kanadoje krūtis apnuoginusios visuomenininkės ragino Ukrainą šlietis prie Europos Sąjungos (ES), Vokietijos sostinėje tokiu pat būdu kovėsi prieš moterų išnaudojimą. Savo kūnais jos užstojo kelią į viešnamį „Artemis“ ir reikalavo sekso industriją pripažinti nusikalstama. Taip pat bandė nuversti prie įėjimo į viešnamį stovinčius rožinį ir žydrą meškinus. Tvarkai atkurti prireikė 50 policininkų. Kol policija vyko į akcijos vietą, vietos prostitutės apmėtė „Femen“ aktyvistes ledo gabalėliais.
Seksualinė-geopolitinė (ar geopolitinė-seksualinė) akcija įvyko ir mūsų tėvynėje Lietuvos pirmininkavimo ES proga. Vilniuje viešai krūtinę demonstravusi ir taip protestavusi „Femen“ aktyvistė gavo 500 litų baudą už nedidelį chuliganizmą ir susirinkimų įstatymo pažeidimą. Į teismą atvežta kultūros universitetą baigusi 25-erių ukrainietė sakė apnuogindama krūtinę kovojusi už Ukrainos laisvę. Teisėjas pripažino akcijos tikslų kilnumą, tik suabejojo metodika. Į tai gavo atsakymą, jog kūnas dirba efektyviau nei plakatas. Mergina pripažino, kad tokia forma siekiama visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio.
Rinkodara įsitvirtino sekso pramonėje bei intymiojoje mūsų gyvenimo pusėje, taigi šiandien – apie kone metafizinį lyčių santykių prieštaringumą globalaus kapitalizmo sąlygomis. Bent pirma pusė, po seksualinio Klivlendo maniako Arielio Castro pagavimo paskelbtas straipsnis „Kodėl žmonės visada fantazavo moters pagrobimo bei išprievartavimo tema? Iš leidinio „AlterNet“, ir bent antroji – Ispanijos dienraščio „La Vangardia“ publikacija „Neatremiamas blondinių žavesys“.

Bent pirma pusė – straipsnis „Kodėl žmonės visada fantazavo moters pagrobimo bei išprievartavimo tema?“ Iš leidinio „AlterNet“.
Gerai pagalvojus, prieš jos valią pasiimama moteris – vienas populiariausių siužetų žmonijos istorijoje. Ją versdavo tuoktis, prievartaudavo arba kitaip žemindavo. Kalinės paveikslų randame arabų pasakose, legendose apie karalių Artūrą ar Indijos epe. Ji – nuolatinis personažas visų žanrų meno kūriniuose, jos paveikslą regime istorijose apie imperijas ar Biblijoje.
Kuo paaiškinti tokį šio siužeto gyvybingumą? Pirmiausia, dar priešistoriniais laikais susiformavo paprotys (antropologai jį vadina ekzogamija) atvesti į gentį mergaitę kaip „šviežią kraują“. Kai kada per kalinę skleidžiasi vyrų santykių prieštaravimai, kaip kad Bramo Stokerio „Drakuloje“, kai moters pagrobimas išprovokuoja vyrišką meilės trikampį. Kitais atvejais dėl įkalintų moterų kyla didelių grupių susidūrimai. Europoje populiarias istorijas apie į rytų haremus išgabentąsias persikėlėliai pernešė į Ameriką, kur jas pakeitė pasakojimai apie indėnų pagrobtas moteris.
Siaubas neapsiriboja istorija, pasakojimai apie įkalinimą pavojingai balansuoja tarp fantazijos ir jos įsikūnijimo. Šiuolaikiniame Johno Fowleso romane „Kolekcionierius“ pasakojama apie drugelius kolekcionuojantį vienišą klerką, kuris vėliau pagrobia ir rūsyje įkalina savo svajonių merginą. Šis romanas paskatino daugybę imitacijų literatūroje bei kine. Jį savo įkvėpimo šaltiniu įvardijo ir trys Amerikos serijiniai žudikai, vienas kurių, Leonardas Lakeas, J.Fowleso romano aukos garbei pavadino savo pagrobimų ir žudymų seriją „Miranda“. Porno industrijoje moters pagrobimas, žeminimas ir kankinimas net yra žanrinė atmaina.
Vienas dievas težino, kiek žmonių tūno savo užtemdytuose kambariuose, godžiai maitindamiesi niūriomis fantazijomis, kurios atspindi daugybę seksualinių tabu bei draudimų. Bet kuriuo atveju galima laikyti įprastomis, jei ne paplitusiomis fantazijas apie tai, kaip pagrobti moterį ir išvengti bausmės. Kol kas nežinome, koks motyvų rinkinys paskatino Klivlendo pagrobėją A. Castrą imtis siaubingų veiksmų. Bet jau žinome, kad grobimas ir prievartavimas tvirtai apaugę kultūriniais stereotipais. Panašių į A.Castrą žmonių veiksmus laikome padugnės ar ligoto iškrypėlio elgesio precedentais, tačiau jie atspindi ir tai, kas būdinga literatūrai, mitams, religiniams ritualams, tam, ką Zigmundas Freudas yra įvardijęs archajiniu paveldu.
Dėl neatsiejamo ryšio su gyvenimo ciklais moteris visada susijusi su mirtimi. Gimimas galų gale visada pasmerktas mirčiai. Todėl moteris turi būti nubausta. Žmonių civilizacijos istoriją galima interpretuoti kaip atkaklią pastangą įveikti gamtos lemtą savo ribotumą – įveikti ciklus, kurie galų gale pasmerkia mus mirčiai. Patriarchalinėse kultūrose intuityviai manoma, kad vyrai dievai, tokie kaip Dzeusas ar Jahvė, privalo valdyti gamtą ir žmones. Patriarchalinėse kultūrose tikimasi, kad vyrai dievai valdys ir moterų kūnus.
Savo seno namo karalystėje A.Castras galėjo įsivaizduoti save dievuku, kuris yra aukščiau gamtos procesų. Jis galėjo kontroliuoti seksualumą moterų, kurias įkalindavo, akivaizdu, darė tą su mirtinu entuziazmu. Savo namuose jis reguliavo gyvybės ir mirties procesus, tai jam priklausė likimai.
A.Castro – sunkiai sergantis nusikaltėlis, vis dėlto jis neatvyko iš kitos planetos. Geltonosios spaudos pasakojimai apie pagrobimus Klivlende su primygtiniu dėmesiu kiekvienai apgailėtinai detalei, kankinimų fragmentui atskleidžia mūsų siaubą, bet ir vojeristinį dalyvavimą nusikaltėlio fantazijose. Savęs guodimas, esą taip mėginame suprasti žiaurumą, padeda mažinti kolektyvinę kaltę, kurią jaučiame, nes tebesama viso rinkinio kultūrinių, politinių, mentalinių struktūrų, kurios moteris tebelaiko užgrobimo ir užvaldymo objektu, savos rūšies grobiu, kurį reikia medžioti.
Dabar – bent antra pusė, „La Vangardia“ publikacija „Neatremiamas blondinių žavesys“.
Barselonos kirpykloje suskamba telefono skambutis. Skambina ponia M., viena iš žinomų salono lankytojų, ir teiraujasi, ar kirpėjos nesutiktų aptvarkyti šukuosenos. Dar po kelių minučių kirpykloje pasirodo elegantiška pusamžė moteris, kurios plaukai puikuojasi natūralia šviesiai ruda spalva. Moteris paprašo juos dar labiau pašviesinti. Nors tai nepigi paslauga, milijonai ispanių nepaisydamos savo socialinės padėties, gyvenimo vietos ar įsitikinimų, veržiasi į blondines.
Esama įvairių šio reiškinio aiškinimų, gi ekspertai ir pačios moterys išskiria svarbiausią: blondinės gerai atrodo. Anot stilisto Pablo Robledo, plaukų šviesinimas suminkština veido bruožus ir paslepia žilumą. Viešųjų ryšių specialistė Cristina Cebado priduria, jog brunetėms ispanėms norisi turėti tai, kas joms dažniausiai genetiškai nebūdinga. Šviesius plaukus lemia genas MC1R, kuris paplitęs Europos šiaurėje, taigi ten blondinų daug. Be to, tyrinėtojai šviesiaplaukių paplitimą šiaurės kraštuose aiškina vitamino D trūkumu, kurio sintezei reikia daug saulės. Ispanijoje tik devyni proc. moterų yra blondinės iš prigimties.
Remiantis apklausomis, paklausiausia tarp ispanių šviesiai ruda plaukų spalva, už ją pasisako 74 proc. moterų. Devynios iš dešimties ispanių yra bent kartą dažiusios plaukus. P.Robledas tai vadina „blondinių bumu“. Konsultacinės kompanijos „The Hunter“ direktoriaus Danielio Córdobos Mendiolos teigimu, iš pradžių šviesūs plaukai reiškė aukštą jų nešiotojos socialinį statusą. Bet praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje kine bei televizijoje pasirodė gausybė blondinių, šviesūs plaukai tapo moters laisvės, sugebėjimo valdyti savo gyvenimą bei seksualumo simboliu.
Ir rinkodaros tyrimai patvirtina, kad džentelmenai linkę rinktis blondines. O štai Kanados antropologas Peteris Frostas tvirtina, kad šviesiaplaukių paplitimą šiaurės Europoje lėmė ne genetinės priežastys, bet vadinamoji seksualinė selekcija. Esą ledynmečiu vyrų trūko, mat jie dažnai žūdavo medžiodami. Daugpatystės institutas išvystytas nebuvo, tad tarp tuometinių moterų vyko nuožmi konkurencija dėl vyrų. Kanadiečio mokslininko manymu, tarp daugybės moteriškių labiau buvo vertinamos šviesiaakės blondinės, mat buvusios ryškesnės.
Jei antropologijos mokslo požiūriu blondinė seksualesnė, ką daryti su kitu stereotipu apie kvailą blondinę? Plaukų enciklopedijos sudarytoja Victoria Sherrow nurodo, kad kvailos blondinės įvaizdis atsirado Prancūzijoje 18 amžiuje ir turėjo prototipę, puošnių šviesių plaukų savininkę kurtizanę Rozaliją Diute, kuri protu nepasižymėjo, tačiau gyveno prabangoje Paryžiuje.
Koventrio universiteto mokslininkai 1999-aisiais patvirtino, kad kvailos blondinės įvaizdis tebegyvuoja. Eksperimento metu tyrėjai tą patį modelį rodė tiriamiesiems keturis kartus su vis skirtingos spalvos plaukais ir siūlė iš moterų bei vyrų sudarytai grupei įvertinti modelio protines savybes, drovumą bei agresyvumą. Kai ši pasirodė blondinės pavidalu, pirmiausia vyrai ją apibūdino kaip turinčią labai menką intelektą. Vienas tyrimo vadovų daktaras Wolfas Cassidis pavadino šį rezultatą pasibaisėtinu ir pareiškė, kad tokį blondinės įvaizdį įtvirtino kinas, televizija ir madingi žurnalai.
Vis dėlto, nors blondinės traukia susižavėjusius žvilgsnius, jų gyvenimas nėra toks paprastas, kaip gali iš pradžių pasirodyti. Viena garsiausių mūsų laikų šviesiaplaukių princesė Corinna zu Sayn-Wittgenstein net yra pareiškusi, jog būti vienu metu moterimi ir blondine labai sudėtinga.

Laidą remia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“